Druskininkų vandens pramogų parko antrajame aukšte veikia Druskininkų Šv. Mergelės Marijos Škaplierinės parapijos klebono Broniaus Krakevičiaus fotografijos darbų paroda.
Parodos rengėjai ir autorius, ko gero, kūrybinei intrigai sustiprinti pavadino parodą „Be temos“. Būtų mano valia, parodą pavadinčiau ,,Žmogaus ir gyvosios gamtos harmonija“.
Klebonas Bronius Krakevičius atidarė toli gražu ne pirmą parodą. Teko matyti ir pirmąją, kurioje buvo, beje, aiškios užuominos, kad į druskininkiečių fotografų gretas įsiterpia ne eilinis fotografijos mėgėjas, bet žmogus, kuriam Dievas davė komponavimo, spalvos pajautimo dovaną ir begalinį darbštumą. Su kiekviena paroda šios savybės ryškėjo, formavosi ne tik subtilus, romantiškas gėlių „gyvenimo“ pateikimo stilius, bet ir aiškūs požymiai, kalbantys apie meninės fotografijos bruožus. Atsiskleidė ne tik Dzūkijos gamtos specifinis koloritas gimtųjų vietų peizažuose, bet ir atskirų gamtos, miško, vandens pasaulio detalių, kurių dažnai mes nepastebime, filosofinis sureikšminimas, laikinos egzistencijos paralelės, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos šakelės, samanėlės, skruzdžių ir vorų tako grožis ir poezija.
Dar vėliau atsirado gyvosios gamtos, jos gyventojų, paukščių, žvėrių, gyvačių dinamika ir didelė prasmė to, kas kasdien vyksta ne tik žmogaus, bet ir gamtos gyvenime. Ir visa tai pateikiama profesionaliai, estetiškai.
Jeigu dar pabrėžtume etikos apraišką, tai reikia pripažinti ir pasidžiaugti tuo, kad autorius stengiasi visuose fotografuojamuose objektuose išryškinti gėrio, grožio, darnos ir dieviškosios kūrinijos stebuklo pradą.
Pastarosios parodos darbuose ryškūs ne tik jau minėti pasiekimai, temos ir išraiškos priemonių vienybė, bet ir naujas žingsnis į priekį nuotraukose užkoduotų prasminių akcentų, sukeliančių žiūrovui pamąstymų (ne tik pažiūrėjimo) būtinybę. Mano nuomone, parodos esmę sudaro trys nuotraukos: tai visų pirma, žaižaruojančio laužo „karštas“ siužetas, rugiagėlių mėlio ir raudonų aguonų subtilios muzikos kupina pieva ir gimtosios, rūke skendinčios Dzūkijos peizažas.
Na, ir dar vienas parodos požymis teikia viltį, jog artimiausiu metu B.Krakevičiaus fotografijose ras vietą ir žmogus, jo portretai ir veiksmai. Keletas parodos portretų rodo, kad autorius, nekonfrontuodamas su dvasininko stonu, gali pateikti įdomių portretinių figūrinių kompozicijų.
Žinau, kad parodos autorius yra labai reiklus sau – teko matyti nepaprastai skaitlingus darbinius fondus, iš kurių pirmiausiai pats autorius ir gero linkintys konsultantai atrenka vieną kitą nuotrauką rodymui kitiems.
Neabejotinai meniškų fotografijų originalumas, sėkmingai parinkti nestandartiniai formatai, lemia pastarosios parodos sėkmę, kuri užtikrina autoriui tvirtą vietą geriausių Dzūkijos fotografijos meistrų rikiuotėje, suteikiančią žiūrovui pasitenkinimą, kolegoms sveiką konkurenciją, sėkmingai užpildančią vieną iš baltų dėmių kurorto kultūros metraštyje.
