Ne itin išsilavinę mūsų senoliai žinojo, jog tam, kad pasikeistų mąstysena, reikia, kad pasikeistų kartos. Bet šiais laikais visi skuba ir kartų kaitos laukti neketina. Grįžta keletas šaunuolių iš tarptautinių konferencijų ir ima pliekti tautiečius, kad jie nepakankamai pakantūs tokioms ar kitokioms mažumoms. Vietoj informacijos – priekaištai, vietoj aiškinimo – ūdijimas ir patyčios.
Anglai tokioje situacijoje ištartų jiems šventą frazę – žmonėms trūksta informacijos. Jie eitų į gatves, dalintų lankstinukus, stovėtų su glėbiu rožių ir linkėdami būti pakantesniam kiekvienam piktuoliui įteiktų po žiedą. Anglai įsitikinę, kad kitaip manančius reikia lavinti ir šviesti, o ne prievarta grūsti savo įsitikinimus ir pažiūras.
Bet lietuviškieji moralės mokytojai savo tiesas kitaip manantiems linkę įvaryti botagu – ujimu ir gąsdinimu. Kaip anais sovietiniais laikais. Šūkiai ir spalvos pasikeitė, metodai – ne.
Pabandykim įsivaizduoti, kaip tolerantė Pavilionienė savo kolegai Seimo nariui netolerantui Gražuliui įteikia raudoną rožę (arba gvazdiką, jeigu labiau prie širdies) ir pakviečia pabendrauti prie kavos puodelio. Ir maloniu balsu bei Gražuliui suprantama kalba pateikia keletą gėjų diskriminacijos Lietuvoje pavyzdžių ir pasitelkdama paprastus sugretinimus ir palyginimus bando jam išaiškinti, kodėl gėjų negalima skriausti.
Parašiau ir pati nepatikėjau. Teisuoliai, ypač tie, už kieno nugaros stūkso Briuselio (anksčiau Maskvos) galybė, rožių kitamaniams nedalina. Savo argumentus jie ištratina kaip kulkosvaidžio papliūpas ir mieliau kiaušiniu gauna į kaktą, negu nusileidžia iki universitetų nebaigusiam žmogui suprantamos kalbos.
Gražuliui nereikia suprasti, Gražulis privalo paklusti. Vienintelė Pavilionienės tipo teisuolių užduotis – priversti gražulius pasijusti neteisiais, atsilikusiais, nešiuolaikiškais ir pan. Kažkaip primena mokyklos laikus sovietmečiu, kai vaikus, kurie sekmadieniais lankydavo bažnyčią, kokia nors mokytoja-aktyvistė išrikiuodavo prieš klasę išvadindama iš prietarų neišsivadavusiais tamsuoliais. Nes ta mokytoja atstovavo oficialią ateistinę ideologiją, ji buvo tų laikų teisuolė.
Pasižvalgius Lietuvoje kartais atrodo, kad tolerancijos teisuoliai labai nenori, kad Lietuvoje įsigalėtų tikra tolerancija ir susikalbėjimas. Jeigu norėtų, stengtųsi, kad žmonės jų skelbiamas idėjas suprastų ir priimtų.
Kad tai įvyktų, tereikia nedaug – šiek tiek pasiaukojimo ir sugebėjimo nusileisti iš savo teisumo aukštybių. Atkišti krūtines ar kaktas svaidomiems kiaušiniams – ne pasiaukojimas, o sovietiškai kietakaktiška pozicija. Pasiaukojimas – nusiteikti kantriam žmonių švietimui ir susitaikyti su palaipsniais mąstymo pokyčiais.
Bet ką gi, kas nori tapti kiaušiniais apmėtytais didvyriais, jais ir tampa. Ar nuo to padaugėja tolerancijos ir lygybės? Abejoju. Gal net atvirkščiai. Tolerancija yra subtilus mechanizmas ir užmojis diegti ją per jėgą prilygsta bandymams taisyti užstrigusį kompiuterį kumščiu daužant jo klaviatūrą.
Tačiau padėtis pataisoma. Siūlau pabandyti štai tokį variantą.
Kaip žinia, tolerancijos ir lygybės skelbėjai kiekvienais metais gauna nemažai kvietimų į tarptautines konferencijas. Į tokias konferencijas vykstantiems viskas, įskaitant kelionę, nakvynę, maitinimą, kultūrines pramogas, priėmimus su vaišėmis ir gėrimais būna apmokėta iš mokesčių mokėtojų kišenės. Žodžiu, naudinga, smagu ir už dyka. Tad siūlau į tokią konferenciją kuriam nors iš prisiekusių tolerancijos skelbėjų vietoj savęs pasiųsti dėl netolerantiškų komentarų internete baudą sumokėjusį žmogelį - juk tam žmogeliui informacijos apie toleranciją labiausiai ir stinga. Juk gal jis ne iš piktos valios, o iš nežinojimo kitaip gyvenančius ir mąstančius keikia?
Esu įsitikinusi, kad po tokios kelionės, ypač jei ateity nusimatytų dar viena tokia galimybė, kas antras į tokią konferenciją nusiųstasis savo požiūrį pakeistų. Ar neverta pasistengti?
Zita ČEPAITĖ
