Septyniasdešimtmečio proga išsakyti aktoriaus Antano Šurnos atsiprašymai Vyriausybei, “Sodrai” ir kt. ne tik sukrėtė, bet ir paskatino atsigręžti į tuos režisierius, kurie atsakingi už Lietuvos politinį teatrą, kuriame rodomas pagal valdančiosios koalicijos kultūros programą pastatytas spektaklis. Kiek teatro yra Lietuvos kultūros politikoje? Ar dėl to, kas darosi mūsų kultūros politikoje, kalta pjesė, t.y. kultūros programa, ar režisierius, t.y. kultūros ministras? Kodėl žiūrovai, t.y. žmonės, palieka salę, tam spektakliui nesibaigus? Ir kokie spektakliai mūsų dar laukia ateityje?
Tokias temas prie Teatro dienai skirto apskritojo stalo gvildeno filosofas Krescencijus Stoškus, kompozitorius Faustas Latėnas, režisierius Jonas Vaitkus, aktorius Andrius Bialobžeskis ir Tomas Vaisieta. Diskusijai vadovavo žalgirietis Gediminas Jakavonis.
T.VAISIETA: Galbūt aktorius be reikalo taip prabilo, nes, pavyzdžiui, man norisi dar ilgai gyventi. Atrodo, ir čia, ir čia esu reikalingas. Nors nesu reikalingas profesionaliam nacionaliniam teatrui, turiu kelis monospektaklius tarsi savo teatrą, o su šia programa - tik turėk laiko! Ir į mokyklas kviečia, ir į kaimus, ir į miestelius, ir į universitetus... Skirtumas tik toks, kad anksčiau važinėjant per filharmonijas, žinijas, kultūrines organizacijas man dar kokį rublį numesdavo, o dabar visi dirba už “ačiū”. Ir aš savo spektaklius rodau už “ačiū”. Bet man patinka... Būna dvi trys dienos, kai nieko nedarai, tai lieki toks nereikalingas ir ta diena tokia ilga pasidaro... Man, žinote, nenuobodu gyvent. Ir aš nekreipiu dėmesio į tas sodras - tegul jos zylioja be manęs.
A.BIALOBŽESKIS: Antanas yra gana karštas ir kategoriškas žmogus, taip jis reaguoja į situaciją. Tik šiuo atveju išreiškia ne tiek aktoriaus, kiek piliečio poziciją.
Temoje paminėta teatro politika, tačiau, mano nuomone, tai net ne teatras, o tiesiog naujas žanras, turintis absurdo požymių. Visa tai, kas buvo parašyta politinio absurdo teatrui, tokie kūriniai kaip V.Gombrovičiaus, A.Žari, nublanksta prieš tai, kas vyksta... Tai įgauna diagnostinės šizofrenijos formas, kai valdžia savaime gyvena atsiskyrusi nuo savo valstybės žmonių. Aš nesakyčiau, kad šitas teatras yra mėgėjiškas, sakyčiau, kad jis yra itin profesionalus. Dramaturgams čia didelė terpė.
J.VAITKUS: Žinote, gėda ir kalbėti apie juos: kiek buvo perversmų valdžioj, tiek pat kartų buvo kalbama, bet iš esmės niekas nesikeičia. Problema ta, kad nė viena partija neturi kultūros politikos gairių, jiems kultūra - tik priedėlis, nereikalingas dalykas. Ir į kultūros, taip pat švietimo ministrą taip žiūrima. Ir renkami į šiuos postus tokie, kurie galėtų būti pastumdėlių vietoje - neturėtų nei savo balso, nei nuomonės, nei supratimo... O kadangi nė viena partija tos kultūros politikos neturi, tai mes ir turime tokį rezultatą.
Partiniai apie kultūrą nenori nei patys kalbėti, nei įsileisti tokių žmonių, kurie gali ką nors pasakyti apie švietimą, apie rimtą teatrą, apie teatro misiją, apie aktoriaus ar režisieriaus įsipareigojimus. Todėl štai ir tęsiasi toks šoumenų šokis. Ir tęsis jis dar ilgiau, jei partijos bus naudos, lovio partijos, kol pačios nesuvoks, kad tas deleguotasis partinis turi atsisakyti partinio bilieto ir dirbti valstybei. Jei kuri nors partija išdrįstų priimti ar bent svarstyti tokį įstatymą, pagal kurį prisidirbęs valdininkas būtų prilygintas kišenvagiui ar net prievartautojui ir būtų baudžiamas atitinkamai, tai galbūt mes truputį apsivalytume nuo to valdininkijos mėšlo, kuris žudo bet kokį progresą, bet kokią mintį ar idėją, kuri randasi iš žmonių iniciatyvos.
Dabar to nėra, todėl kalbėti balandžio 1-osios proga tik apie teatrą ir tegalime...
F.LATĖNAS: Aš beveik sutinku su tuo, ką pasakė Jonas, tačiau norėčiau pridurti, kad ir tų pačių valdininkų yra ir gerų, ir sąžiningų, bet galbūt teko daugiau su nesąžiningais susidurti.
Jeigu apskritai reikėtų kalbėti apie kultūros ar teatro politiką, labai gerai vienoje televizijos laidoje yra pasakęs A.Bumblauskas ar S.Parulskis. Neatsimenu, kuris jų taip suformulavo, bet mintis buvo tokia: kol valstybė nesupras, kad kultūra ir kalba yra kertiniai valstybės akmenys, ant kurių apskritai valstybė laikosi, kol nesupras, kad Krašto apsaugos ministerija, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija ir visos kitos yra tik pagalbinės arba apsauginės, tol nebus to, ko mes visi norime.
Partijų kultūros programas iš esmės galime pavadinti savotiškomis pjesėmis arba tolesnės veiklos scenarijais. Jeigu vieną ar kitą partiją išrinks, tai pagal tokią pjesę bus statomas spektaklis. Aš pastebėjau, kad dažniausiai to scenarijaus arba pjesės, kurią statys tam tikra koalicija arba tam tikra partija, kultūrinė dalis būna aprašyta labai gerai, bet sunku nuspręsti, kas visa tai galėtų įgyvendinti. Į tas partijų kultūrines programas surašyti patys reikšmingiausi dalykai, net tie, prie kurių dabar dirba prezidentės sudaryta komisija. Visa tai jau yra. Bet problema ta, kad tos partijų kultūrinės dalys paprastai iškupiūruojamos arba joms įgyvendinti iš koalicijos ar partijos skiriamas prastas režisierius, kuris negali pastatyti spektaklio ir yra iš esmės neįgalus. Reikia suprasti, kad aktoriai, žmonės, tą puikiai supranta. Į mūsų kultūros politiką ateina daug tokių režisierių, kurie moka labai gražiai kalbėti, visus uždegti savo spektakliu, bet pakalba mėnesį, pusantro - niekas nevyksta, visi nusivilia, prasideda santykių aiškinimasis, vaidmenų atsisakymas ir pan. Štai taip susijęs teatras su politikos teatru.
O kai prasideda kultūros reguliavimas dar ir per mokesčius, tai tada prasideda tai, apie ką ir Andrius kalbėjo - diagnostinė šizofrenija. Nusikaltimas kultūrai. Kultūrininkai tais mokesčiais apskritai išstumiami iš gyvenimo, nes menininkas pasidaro nei laisvas, nei nelaisvas.
Dabar Vyriausybė paskelbė, kad iš rezervo fondo kažkam skyrė 400 tūkst. litų. Atrodo, labai daug, tačiau kodėl ji nepasako, kad iš jų 200 tūkst. litų su viršum iš karto bus atskaičiuota kaip mokesčiai? Tai kiek tada lieka kultūriniam projektui? Aš nekalbu apie tai, reikėjo ar nereikėjo jam skirti. Aš kalbu apie tą reliatyvumą - juk iš tiesų skyrė tik 200 tūkst. litų, tai tiek ir reikėjo sakyti. Juk nebūna taip, kad paskolinu 200, o atsiimu 400.
Dar vienas pavyzdys - menininkas ir mokesčiai. Paimkime 100 litų, skirtų menininkui. Jeigu aš jam noriu tiek duoti, tai mane iškart užpuola penkios mokesčių siurbėlės ir taip mokesčių susidaro daugiau kaip 70 proc. Kokioje šalyje - net pačioje neturtingiausioje - gali būti toks absurdas? Iš 100 litų man lieka vos dvidešimt keli litai, tada aš einu į parduotuvę ir dar kartą moku pridėtinės vertės mokestį už visas prekes, kurias ten perku... Kiek apie tai buvo kalbėta su finansininkais - niekas nežiūri ir dėl to nesuka galvos.
Žinoma, ir teatruose dabar krizė. Įsivaizduokite, pas mus yra 5-6 režisieriai, kuriuos norime visur įdarbinti. J.Vaitkus, R.Tuminas, E.Nekrošius, O.Koršunovas,
C.Graužinis, J.Varnas, ir viskas. Ar jie gali aptarnauti visus mūsų teatrus? Praktiškai negali. O jaunimas dar nėra įsitvirtinęs. Šio laikotarpio blogybė ta, kad teatro veikla vertinama kaip labai gera, jei jis gerai uždirba iš spektaklių, gauna geras pajamas. Toks yra kriterijus atsiskaitant už metinius balansus, biudžetus ir t.t. Žodžiu, salės turi būti užpildytos 90 proc., o tai, kad galbūt iš tiesų reikia gilių spektaklių ir jie turėtų būti statomi tų lengvo žanro komedijų sąskaita, niekam nerūpi. Čia pat vėl atsimušame į tą patį klausimą: o kiek režisierių pas mus gali pastatyti tokius spektaklius?
Taigi kol ministrai pirmininkai ir apskritai Ministrų kabinetas neįsisąmonins, kad jie visi yra kultūros ir švietimo kėlėjai ir saugotojai, ir kad tik per šias dvi sritis mes išliksime, tol nebus to, ko mes visi trokštame.
K.STOŠKUS: Man irgi artima mintis, kurią suformulavo J.Vaitkus. Tik visų Lietuvos bėdų centrinė problema yra valdžios atsitraukimas nuo visuomenės. Tik konstatuodami šį faktą mes ne visada galvojame apie išvadas. Visi mąsto, kad ateis gražios dienos, ateis protingi, šviesūs, išsilavinę žmonės ir pakeis politiką taip, kad ji bus orientuota į kultūrą. Aš drįsčiau pasakyti, kad tokių laikų mes niekada nesulauksime. Pati valdžia savo noru niekada to nepadarys, jeigu nebus visuomenės kontrolės.
Jei keliame klausimą, kaip tą valdžios ir žmonių atotrūkį suartinti, tai, manau, kito kelio nėra, kaip tik įsipareigoti tiems žmonėms, kurie vienaip ar kitaip yra susisaistę su kultūros procesu, susitarti su jais, kokią jie mato perspektyvą, susivienyti ir kartu reikalauti. Aišku, mūsų inteligentijos gyvenimas yra įtemptas, jie apkrauti darbais ir patiems susitarti yra labai sunku. Bet vis dėlto šitą galima padaryti.
Kita mano nuostata yra tokia - reikėtų pradėti ne nuo to, kad mes staiga vėl kažką keičiam, o nuo to, kas jau padaryta. Tie labai mažyčiai žingsneliai jau yra žengti, juos labai sunku įžiūrėti, bet vis dėlto šis tas jau padaryta. Reikia šiek tiek kitaip daryti, negu dabar daroma Prezidentūroje. Aš nežinau, kas ten išeis, bet buvo siūloma apsvarstyti kultūros politikos gaires. Jau dvidešimt metų praėjo, o mes dar tik svarstome gaires... Kiekviena partija atėjusi svarsto ir svarsto gaires. O kada veiksmą darysim? Jo niekaip negalime padaryti, nes valdžios keičiasi... Joms reikia tik gaires daryt... Tai vis apmeta planus tolimus, abstrakčiai pasamprotauja, bet tai ir lieka tik fantazijų vaisius.
O juk yra keletas neblogų bazinių dokumentų, tik reikia daryti visus žygius, kad tie dokumentai pradėtų valstybėje veikti. Aš turiu galvoje visiems žinomas kultūros politikos nuostatas, priimtas 2001 m. Mano galva, tos nuostatos tikrai galėtų būti geresnės, bet vis dėlto tai jau yra dokumentas, kurį reikia tik įgyvendinti. Ko trūko, kad jis būtų įgyvendintas? Yra įrašytas toks punktelis, kad tos nuostatos galės veikti tik tada, kai bus parengta ilgalaikė kultūros raidos programa. Dešimt metų nepavyko tos programos parengti ir vis laikas pratęsinėjamas - dabar sako, kad jau šių metų pabaigoje tai tikrai bus parengta. Tai kiek reikia laukti, jeigu tas, kas jau padaryta, vis neįsisuka - keičiasi ministrai ir nė vienam nešauna į galvą, kad kol tai nebus padaryta, tebus tūpčiojama vietoje.
Yra dar vienas dokumentas, turbūt geriausias, ką valdžia iki šiol yra padariusi. Tik turbūt niekas jo nežino - jis priimtas praeitų metų birželį ir vadinasi audito išvadomis, kurios padarytos patikrinus Kultūros ministeriją. Tai buvo puikus, pavyzdingas auditas: nurodyta daugybė trūkumų, siūlymų, ką reikia padaryti. Aš stebėjausi, kad tokį dokumentą galėjo padaryti audito žmonės iš šalies. Bet kas atsitiko per tuos dešimt mėnesių po audito? Nieko. Kai užsimenama apie auditą, ministerija pyksta. Tai kaip viską padaryti, jeigu nekalbama, nediskutuojama?
Kai pradedi kalbėti su inteligentais, jie paprastai sako, kad čia reikia gero žmogaus. O kas tas geras žmogus? Visi jie geri. Ne šiaip geri, o ypač geri savo partijai - gauna įpareigojimus už nugaros ir juos vykdo.
Dabar kultūros ministras - labai žavus ir mielas aktorius. Atrodo, labai gerai pradėjome bendradarbiauti, jis nuovokus, tokia perspektyva... Manėme, kad tikrai bus galima pamatyti bendrus interesus. Bet kurį laiką bendradarbiavimas vyko, o paskui jis pradėjo vengti susitikimų, nes, matyt, gavo įsakymą neprasidėti su mumis.
F.LATĖNAS: Gal ne dėl to... Aš nei ginti jį ruošiuosi, nei ką, bet paprastai vengiama, kai nežinai, kaip daryt. Tada tiesiog vengi darbo.
K.STOŠKUS: Mes norėjome parodyti jam, ką reikia daryt...
F.LATĖNAS: Bet jeigu man atrodo, kad jūs man esate niekas, o aš sau esu viskas, tai...
A.BIALOBŽESKIS: Ministras vis tiek yra partijos deleguotas ir jis atskaitingas partijai. Galime vardyti personalijas, galime ir nevardyti, bet žinome, kam Remigijus Vilkaitis yra atskaitingas...
F.LATĖNAS: Mes išvis pažiūrėkime į tuos partijų deleguotuosius. Šita partija reitinguose turi procentą po nulio žmonių pasitikėjimo, o jis atstovauja tokiai svarbiai sričiai! Tas mažiau nei vienas procentas atstovauja ir daro kažkokius veiksmus Lietuvoje! Tas pats ir su švietimu. Tegul nepyksta Liberalų sąjūdis, bet taip yra. Jie daro reformą visiems žmonėms, nors atstovauja visai nedidelei dalelei. Tai nonsensas. Tokių ministrų neturėtų būti išvis, ne kaip asmenybių, bet atstovų. Tautos nepasitikėjimas didžiulis, o jie vis tiek sau dirba...
O iš tiesų pagrindinis dalykas - kad nėra tęstinumo ir kiekvienas ateina naujai pradėti. Tarsi iki jo nieko nebuvo, o jeigu buvo, tai buvo kvaila ir neįdomu, blogai.
Reikia sukurti santarvę pirmiausia tarp menininkų. Aš nežinau, kaip tai padaryti, galbūt per kūrybines sąjungas ar tiesiog kurti savo santarvės sambūrį, kad mes susišnekėtume tarp savęs ir galėtume daryti įtaką valdžios darbui.
A.BIALOBŽESKIS: Aš manau, kad susidarė bendro nihilizmo situacija. Nes kur ateina materializmas, ten ateina ir nihilizmas. Tai yra dominuojantis veiksnys, tad kalbėti artimiausiu metu apie kultūrinius dalykus gana problemiška. Dar ilgai reikės valytis, iš esmės nuo nulio turėsime viską pradėti. Net teatrams, kurie tarpusavyje gyvena visai atsiskyrę. Reikia prisiminti tuos laikus, kai maestro vadovavo Kauno teatrui. Vilniui tada buvo išties pasitempimas nuvažiuoti į Kauną ir atvirkščiai. Gastrolės buvo dideli kultūriniai įvykiai. Dabar teatrai gyvena atskirai, niekas nežino, kas ką daro, niekas nieko nepažįsta, nes susitinka viena kartą per trejus metus... Apskritai tarp visuomenės sluoksnių yra išnykusi susikalbėjimo galimybė - sugedę klausos, kalbos aparatai. Visi eina kas sau.
F.LATĖNAS: Aš tikiuosi, kad mūsų pašnekesių su kultūros žmonėmis bus daugiau. Bet reikia nepamiršti ir to, kad viena iš klaidų atkūrus nepriklausomybę buvo tai, kad menininkai pasidavė tokiai savęs išraiškai, tokiai kūrybai, užmiršdami, kad jie gyvena valstybėje, ir ta valstybė po truputį pradėjo juos naikinti, gožti ir uzurpuoti. Anais laikais rezistencinis menas žmonių buvo sutinkamas su euforišku pasitikėjimu, bet valdžios nemėgstamas, o šiais laikais tokio meno mums labai trūksta. Jaunimo teatre Jono pastatytų “Patriotų” neužtenka, turi būti daugiau. Kad ir komedine forma išjuokti tai, apie ką mes čia šnekame, - tai irgi labai gerai. Žmogus tai supranta. Juk didieji klasikai savo kūrinius ne veltui dažnai vadindavo komedijomis - kad žmonės skaitytų ir pagalvotų, jog kažką lengva perskaitė. O iš tiesų perskaitė labai gilius dalykus. Mums reikia rezistuoti, kitaip mus visai uzurpuos. Po vieną rezistuoti negalime. Taip gali išlikti tik asmenybės. Aš jau paminėjau tuos 5-6 žmones, kurie gali bet kurioj pasaulio vietoj statyti spektaklius ir gyventi, o ką daryti kitiems režisieriams, aktoriams, artistams?
Grįžtant prie mūsų temos apie politinį teatrą, dar noriu pasakyti, kad jis turi tam tikrą laiką. Jis yra ribotas ir taip pat priklauso nuo mūsų - jeigu tai yra geras politinio teatro spektaklis, tai tada visi mes plojame ir džiaugiamės, o jei spektaklis nepavykęs, tai žiūrovas eina iš salės. Manau, šitoje situacijoje, iš šito politinio spektaklio, kurį dabar matome, žiūrovai jau beveik visi iš salės išėjo.
J.VAITKUS: Ar yra festivalių, ar yra skatinimo dalykų, kurie paskatintų statyti ar rašyti pjesę? Nieko nėra, viskas palikta savieigai... Niekas nemato prasmės rašyti, nes nežino, ar bus statoma, ar ne.
Kadangi išvis nėra konkurencijos, skatinimo, nėra gyvasties pačiuose teatruose, jie užsidarę, neskelbia konkursų į aktorius ir režisierius, daug jaunų žmonių aplink teatrą vaikšto į radiją ir televiziją - niekas nesidomi tuo. Gėda ir sakyti, kad aktorius sauskelnes reklamuoja savo balsu...
Jaunus žmones kai kurie teatrai bijo įsileisti, akademijoje išvis bazės nėra - mokomojo teatro mes neturime... Tai kaip gali mokymo įstaiga mokyti chirurgijos be operacinės? Kur tai matyta? Ne tos pakraipos normalūs universitetai turi savo teatrus, o čia - 20 metų ir nieko nėra...
Kur dingo rusų dramos teatras, dar vienas teatras buvo, kur jis dingo? Kur kino teatrai dingo? Viskas yra mūsų kultūros ministrų veiklos dėka. Ir partijos tik pateisina tokių žmonių veiklą - neišmeta iš partijos, jie gina vienas kitą. Tai argi jie tarnauja liaudžiai? Argi jie turi kokių moralinių kriterijų?
K.STOŠKUS: Man rūpi šiek tiek kita situacija. Aš praeitą penktadienį visą dieną girdėjau radijo transliuojamą laidą, kurioje vienas vaikinukas gyrėsi esąs kosmopolitas. Matot, kaip yra? Taip pat neseniai mačiau vienos kolegijos studentų darbą - filmuką, kuriame jie kalbino ne pačius žinomiausius, bet gerai žinomus žmones ir didelė dalis jų taip pat prisistatė esą kosmopolitai.
Yra, matyt, tiesos, kai sakome, kad valstybei tas nerūpi, bet yra dvi medalio pusės - kad niekas neįpareigoja valstybės, kad rūpėtų. Visuomenei geriau, kad apie tai nebūtų kalbama. Kas ta mūsų visuomenė? Ją formuoja dvi jėgos - masinė kultūra, kuri oponuoja ne tik mūsų, bet ir Vakarų kultūrai, ir įkvėpimas. Kodėl išsivaikščiojo žmonės? Todėl, kad ta Lietuva jau jų neįkvepia. Ne jų pikta valia, bet jie yra nusivylę valstybe, kurioje neturi galimybės išgyventi. Gali juos kaltinti, kad jie ne patriotai, nesiorganizuoja ir neverčia valdžios, bet lengva mums kalbėti kad ir apie emigrantus - juk mes išties nežinome, kodėl jie išbėgo. Taip, išbėgo dalis duoneliautojų, bet ne visi tokie. Aišku, viskam čia nepasipriešinsi, bet reikia nors pusiausvyrą išlaikyti ir standartus savo kultūros, nesigėdyti jos. Šie dalykai baisiai pavojingi, tikrai reikėtų geros kultūros programos ir apgalvoti viską, kas griauna pasitikėjimą savo kultūra ir savo kraštu. Didelis darbas laukia.
T.VAISIETA: Ko mes visi laukiam? Tai santarvės, sutarimų pačioj valdžioj. Manau, tada žmonės pajustų saulėtekį ir patys keistųsi. O mes, kultūros darbuotojai, turime nelaukdami eiti į tautą ir nešti tai, ką turime nešti - dorą, gėrį, meilę vieno kitam.
J.VAITKUS: Norėčiau, kad mūsų profesijos žmonės gerbtų savo profesiją, kad bandytų joje ieškoti visų savo galimybių ir sąlygų ir kad turėtų savo vertybes bei etiką. Svarbu, kad žmonės suprastų, jog scenos vaidyba nėra tas pats, kas gyvenime. Tad sutapatinti gerai vaidinantį ministrą ir padaryti iš aktoriaus ministrą yra pati didžiausia nesąmonė, kokia gali būti. Svarbu, kad ir pramogų pasaulio veikėjai, ir aktoriai savikritiškai pažiūrėtų į save ir siektų aukštybių savo pasirinktoje srityje, o ne blaškytųsi ir niekintų tą profesiją, kurią jie pasirinko.
Parengė Ramunė HAZIR
