Iki pat spalio mėnesio pradžios mūsų politikos viršūnėlėse matėme smulkius apsišaudymus, opozicijos ir pozicijos apsistumdymus ir lengvą šaltuką sklindantį tarp Daukanto aikštės ir Gedimimo prospekto. Nieko daugiau. Štai, tik po žymiosios spalio 2 dienos, kuri pasižymėjo virtine atsistatydinimų, situacija kardinaliai pasikeitė.
Artima V. Uspaskich bendražygė Loreta Graužinienė savo, kandidatės į Seimo pirmininkės poziciją, kalboje gana agresyviai kritikavo demokratijos būklę Lietuvoje ir bedė pirštu į Prezidentūrą – antai atėjo metas atkurti parlamentinę santvarką valstybėje, perimti vadžias. Kitaip tariant,pradėtas piešti Prezidentės, kaip nedemokratiškos, autokratiškos lyderės paveikslas. Būtent jau pirmojoje kalboje Graužinienė atskleidė pagrindinę savo strategiją: save piešti kaip Konstitucijos ir Statuto besilaikančią, orią, bet ne onoravą, ir moteriškai paslaptingą parlamentinę lyderę. Tokiu būdu siekta sutirštinti Prezidentės paveikslo spalvų paletę, suteikti kontrasto.
Visgi, šis planas labai panašus į didesnės dėlionės dalį, siekiant Lietuvą pademonstruoti kaip nedemokratinę, dviveidę valstybę, nesusitvarkančią su saugumo iššūkiais ir temokančią raginti Rytų partnerius laikytis laisvės ir skaidrumo principų, kurie pačiai svetimi. Pažiūrėkime nuosekliai: iškart po pirmojo interviu nacionalinėje televizijoje Seimo vadovė, patyrusi politikė, Valdybos posėdyje, kuriame dalyvauja ir opozicijos atstovai, išsako savo abejones dėl Ritos Miliūtės tinkamumo dirbti nacionalinėje televizijoje. Būtų labai naivu tikėtis, kad tikėtasi išvengti skandalo. Ypač po to, kai demonstratyviai ant kilimėlio iškviečiamas LRT Generalinis direktorius. Labai tinkamas kontekstas abejonėms dėl žiniasklaidos laisvių Lietuvoje – kodėl gi juo nepasinaudojus? Reikia prisiminti, kad tai vyksta PBK informacinių atakų šviesoje ir visai greta ESBO kritikos dėl Rusijoje sukurtų laidų transliacijų draudimo Lietuvoje.
Negana to, į viešumą iškilus informacijai apie VSD įslaptintą nelabai slaptą informaciją, spalio 31 dieną Seimo ir Vyriausybės vadovai išreiškia pasipiktinimą kaip ši informacija pateko į žiniasklaidos rankas ir paragina VSD kreiptis į Generalinę prokūratūrą imtis tyrimo dėl paslapties atskleidimo. Nekomentuodama pažymos turinio Parlamento vadovė vertina, kad ši pažyma yra “suplanuotas veiksmas, susijęs surinkimais” vertindama visa tai kaip “žaidimus”.
Gana nesubtilus sumenkinimas pažymos, dėl kurios išviešinimo sukeliama tiek šurmulio, nors jokių slaptų ir iki tol nežinotų faktų nėra paskelbiama.Akivaizdu, kad svarbiausias tikslas yra pakartotinis bakstelėjimas pirštu į “netinkamą”Prezidentę ir Lietuvos, kaip nesubrendusios demokratijos vaizdavimas.
Galiausiai, nereikėtų pamiršti p. Graužinienės paslaugumo, registruojant Prokuratūros įstatymo pataisą ypatingos skubos tvarka, leidžiančią atleisti generalinį prokurorą Seimo narių teikimu. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad tokių įstatymų priėmimas vyksta Generalinei prokuratūrai intensyviai vykdant valdančiųjų inspiruotą tyrimą dėl VSD pažymos paviešinimo. Kuo gi tai ne politinis spaudimas teisėsaugai? Rezultatų ilgai laukti nereikia –artėjant Rytų Partnerystės susitikimui, STT imasi kratų vienos didžiausių ir objektyviausių žiniasklaidos priemonių, BNS, būstinėje ir jos darbuotojų namuose. Vieni tai vertina kaip desperaciją, visgi, galima į tai pažiūrėti kaip į puikų valstybės deskriditavimo pavyzdį ir sėkmingai atlikto plano dalį. Tai ypač sustiprina lapkričio 8 dienos Seimo vadovybės kreipimasis dėl STT veiksmų ikiteisminiame Generalinės prokuratūros tyrime. Seimo Pirmininkė, išplatintame pranešime teigia, kad “tokios tyrimo vykdymo priemonės prieštarauja demokratinės valstybės principams”. Matome dar vieną Seimo Pirmininkės ėjimą šachmatų lentoje. Belieka paklausti, o kas judina figūras?
Informaciniuose karuose svarbiausia ne sunaikinti taikinį – svarbiausia paskleisti sumaištį, ir nepasitikėjimą. Šiuo atveju, iš Maskvos galimai parvežtas šachmatų figūrų pakeitimas Seimo vadovybėje pasiteisino – šiandien visi šnekame apie liūdną Lietuvos demokratijos būklę, žiniasklaidos persekiojimą. O dabar laikas – baltųjų ėjimui.
Arnoldas Pikžirnis
