Rusija sparčiai žengia savaip suprantamos „suverenios demokratijos“ keliu, tačiau Vakarai pirmenybę teikia kovai su terorizmu ir geriems ekonominiams santykiams. Net atvirą į save nukreiptą Rusijos panieką Vakarai linkę nuvertinti ir kiekvienam atvejui surasti paguodžiančių pateisinimų.
Tiesa sužlugdė komunizmą
1936 -1938 m. Maskvoje vyko teismo procesai, kuriuose buvo teisiami buvę garsūs komunistų partijos veikėjai. Išskirtinis šių teismų bruožas buvo tai, kad kaltinamieji, tarp jų tokie garsūs bolševikai kaip Grigorijus Zinovjevas, Levas Kamenevas, Nikolajus Bucharinas, Aleksejus Rykovas, viešai prisipažino buvę Vakarų valstybių agentais, rengę sąmokslą prieš valstybę, partiją ir Staliną.
Teismai buvo atviri, juose lankėsi ir keletas Vakarų žurnalistų, kurie nepastebėjo jokių požymių, kad prisipažinimai būtų buvę išgauti kankinimais ar panaudojant kokius nors kvaišalus. Suprantama, dabar jau žinome tiesą, žinome, jog minėti prisipažinimai buvo gryna fantazija nuo pradžios iki pabaigos, išgauti ir surežisuoti NKVD budelių.
Nuo Stalino laikų pasaulis neatpažįstamai pasikeitė. Tačiau Stalino laikų prisiminimas, komunizmo laikų prisiminimas atgaivina tiesos sąvokos aktualumą: tiesos komunistai bijojo labiausiai, tiesa galų gale pražudė režimą. Ironiška, kad šiuo metu, jau praėjus keliems dešimtmečiams po komunizmo žlugimo, kyla klausimas, ar tiesa vis dar yra ta kategorija, kurią pasitelkdami galime matuoti šiuolaikinį pasaulį.
Nežinau, ar praėjusių amžių idealizmas tikrai toks patrauklus – kai tiesos ieškotojai, įsitikinę tik savo teisumu, siųsdavo vieni kitus giljotinon arba, kaip minėtieji bolševikai, žūdavo savo pačių sukelto gaisro liepsnose. Tačiau jei įsigalėtų požiūris, jog tiesos matas yra tik ekonominė nauda - o toks procesas vyksta mūsų akyse, - tiesa pamažu išdiltų iš veiksmingų sąvokų sąrašo.
Iš Vakarų verslininkų – šlovinimai Putinui
Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Naujas šaltasis karas“ Edwardas Lucasas primena visą eilę stebėtinų ir keistų įvykių, susijusių su vakariečiais verslininkais Rusijoje. Viena iš didžiausių ir respektabiliausių pasaulio auditorių bendrovių PwC Kremliui pradėjus spausti Michailo Chodorkovskio bendrovę „Jukos“ panaikino savo pačios pateiktas dešimties metų „Jukos“ audito ataskaitas keistu motyvu, kad „Jukos“ akcininkai ir vadovybė „toliau ragina kitus pasikliauti PwC audito ataskaitomis“.
2006 m. „Royal Dutch Shell“ pardavė už mažesnę nei tikroji vertė kainą didžiąją dalį didžiulio dujų projekto „Sachalin-2“ akcijų „Gazpromui“, kai Rusijos valdžia bendrovei iškėlė ieškinį už „žalą aplinkai“. Čia įdomu, kad „Shell“ vadovas iki šiol viešai, entuziastingai dėkoja didžiajam vadui Vladimirui Putinui už išmintingai išspręstą problemą. Amerikiečių bendrovė BP buvo priversta pigiau nei rinkos kaina parduoti dujų telkinio Rytų Sibire akcijas, tačiau naujieną įvertino teigiamai. Didžiausias investuotojas į Rusiją Williamas Browderis nepaliovė šlovinti Putino net tada, kai, jam prabilus apie korupciją su Kremliumi susijusiose bendrovėse, Rusija atsisakė išduoti jam įvažiavimo vizą, paskelbė grėsme nacionaliniam saugumui ir dvidešimt penki tyrėjai atliko kratą jo biure Maskvoje. Visi naftos ir dujų projektai, kuriuos Vakarų investuotojai Rusijoje plėtojo dešimtajame dešimtmetyje, dabar visiškai ar iš dalies yra perėję Kremliaus žinion, ir niekas – nė cypt, stebisi E. Lucasas.
Žinoma, tarp ketvirto dešimtmečio teistų komunistų ir dabartinių Vakarų turtuolių mažai ką rastum bendro. Tačiau šiuos tolimus istorijos epizodus susieja tai, kad ir vienu, ir kitu atveju mes perkeliami į iškreiptų veidrodžių karalystę, ir vienu, ir kitu atveju viešai liudija protingi, autoritetingi žmonės, ir vienu, ir kitu atveju fone šmėkso Kremliaus siluetas.
Minėtieji Vakarų verslininkų atvejai gal nebūtų verti tokio dėmesio, tačiau jie liudija gilumines tendencijas. Užtenka prisiminti buvusį Vokietijos kanclerį Gerhardą Schröderį, kuris su V. Putinu ir jo draugais kagėbistais statys dujotiekį, turintį vienintelę prasmę – sukurti galimybę išjungti kitais dujotiekiais tiekiamas dujas Rytų ir Vidurio Europos šalims, nepakenkiant tiekimui Vakarams. Minėtieji Rusijon koją įkėlę Vakarų verslininkai yra galingi lobistai savo šalyse. Tikėdamiesi trupinių nuo V. Putino stalo jie neleis savoms vyriausybėms net amtelėti prieš Rusijos režimą. Veikia ir kitokie dideli interesai, kurie verčia didžiąsias valstybes su Rusija palaikyti artimus ir „nuoširdžius“ ryšius.
Kaip Rusija plėtoja demokratiją Europoje
Tačiau Rusijai sparčiai žengiant savaip suprantamos „suverenios demokratijos“ keliu, iki šiol puse lūpų, o pastaruoju metu vis atviriau niekinant Vakarų vertybes, visa pastaruosius kelis dešimtmečius viltingai kurta demokratijos plėtojimo Europoje ir pasaulyje sistema įgyja parodijos bruožų. Ką reiškia Europos Taryba, jei joje dalyvauja Rusija, nepripažįstanti vakarietiškai suprantamų žmogaus teisių reikšmės? Kokia ateitis Strasbūro teismo, jei Rusija stengiasi kaišioti pagalius į ratus jo darbe? Kaip Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija prižiūrės rinkimus, jei jos narė Rusija laisvų ir sąžiningų rinkimų idėjos išsižadėjo? Kas čia per chimera „Partnerystė taikos labui“, jei Rusija pusiau oficialiai nesidrovi įvardinti NATO savo prieše? Galų gale, ką veikia Rusija tarp kitų didžiojo aštuoneto šalių, kurios susibūrusios tuo pagrindu, kad yra „labiausiai išsivysčiusios demokratinės valstybės“?
Tam tikru laiku Vakarų noras parodyti gerą valią ir integruoti Rusiją į įvairias tarptautinės demokratijos plėtojimo struktūras parodžius išankstinį pasitikėjimą buvo suprantamas. Panašiai Vakarai elgėsi ne tik Rusijos, bet ir Vidurio ir Rytų Europos valstybių atžvilgiu. Manyta, kad tai taps akstinu šalims pasitempti, glaudžiau bendradarbiauti su Vakarų valstybėmis narpliojant sudėtingas problemas, kylančias pokomunizmo laikotarpyje. Tačiau tokio pobūdžio bendradarbiavimas įmanomas tik tokiu atveju, jei šalys pripažįsta tas pačias vertybes, jei čia esama bent sąlyčio taškų. Vidurio ir Rytų Europos atžvilgiu Vakarų geranoriškumas ir įvairių vartų atkėlimas avansu pasiteisino, tačiau to jau nebegalima pasakyti kalbant apie Rusiją. Dabar, kai apie Vakarų ir Rusijos bendras pamatines vertybes nebėra ką kalbėti, visos kalbos apie demokratiją Vakarų ir Rusijos santykių kontekste tampa maskuote, širma, slepiančia visai kitą turinį. Deja, Vakarų lyderiai tokį melagingą žaidimą laiko normaliu ir pateisinamu.
Edwardo Lucaso tinklalapyje galime peržiūrėti jo diskusiją BBC studijoje su taip pat Lietuvoje gerai žinomu Anatoliu Lievenu. Vašingtono politologas A. Lievenas gan negailestingai sutalžo britų žurnalistą E. Lucasą, užduodamas aukštą ir „objektyvų“ toną, kuris turi visiškai pateisinti padėtį, kai pasaulio politika tėra galybių kova dėl įtakos (kaip tik dėl tokio požiūrio kremtasi E. Lucasas). Tai tokios aukštybės, iš kurių Čečėnijos, Padnestrės, Pietų Osetijos nesimato, ir labai lengva įsivaizduoti, kad gali nesimatyti ir Baltijos valstybių. Girdi, ir JAV, ir Kinija, ir net Prancūzija (Afrikoje) nori plėsti savo galią ir įtaką, tad kodėl turėtume išskirti ir tuo kaltinti vien Kremlių? Tačiau Kinija neposėdžiauja Europos Taryboje, o JAV, nors ir supergalybei, galima pareikšti pretenzijas šiai šaliai suprantama vertybine kalba, ir yra galimybė, kad po šios šalies prezidento rinkimų į jas bus atsižvelgta.
Įsipareigojimas demokratijai – tvirtas?
Pastarosiomis savaitėmis, kaip jau tapo įprasta, plaukia pranešimai apie žmogaus teisių apkarpymus valstybėse – svarbiausiose pasaulio demokratijos tvirtovėse. Jungtinėje Karalystėje priimtas įstatymas, leidžiantis įtariamus terorizmu asmenis, nors neturint įrodymų, suimti net 42 dienoms. Organizacija „Gydytojai už žmogaus teises“ , ištyrusi 11 buvusių sulaikytų terorizmu įtariamų asmenų, kurie paleisti jų nenuteisus ir nepareiškus jokių kaltinimų, konstatavo, kad jie buvo psichiškai ir fiziškai kankinami JAV personalo. Tai, suprantama, ne tokie jau reikšmingi įvykiai ir pranešimai, tačiau ką nors tokio išgirstame vos ne kiekvieną dieną. Aktyvesni demokratijos gynėjai kalba, kad šitokiais būdais saugojant demokratijos vertybes jos bus paneigtos ir nebeliks, ką saugoti. Taigi tikra, o kartais tik įsivaizduojama Vakarų kova su terorizmu, aklas, tiesmukas ekonominis pragmatizmas, retkarčiais atgyjančios didžiavalstybinės ambicijos ir dar daugelis kitų veiksnių lemia, kad nors lėtai, tačiau vis dėlto eižėja vertybės, ant kurių pamatų Vakarų gerovė buvo pastatyta.
Lietuvos, kaip ir kitų regiono valstybių ypatumas yra tas, kad didelė visuomenės dalis įsipareigojo demokratijai vien todėl, kad ji asocijuojasi su tvirtai prikimštu pilvu. Dėl šios priežasties konsensusas siekti demokratijos buvo greitai pasiektas. Tačiau toks lengvas, gilių šaknų nesuleidęs apsisprendimas gali apsisukti priešinga puse, kai riebus ir viliojantis jaukas bus numestas iš kitos pusės.
