Praėjusiame „Balsas.lt savaitės“ numeryje rašėme, kad šių metų pradžioje URM pakvietė teikti paraiškas dalyvauti prašymus išduoti Šengeno vizas priimančių išorės paslaugų teikėjų atrankoje. Ministerija apsisprendė, kad vizų centrus būtina įkurti Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Kinijoje ir Turkijoje. Įkūrus vizų centus, į juos galės kreiptis norintys gauti Lietuvos vizą piliečiai – jiems nebereikės vykti į galbūt toli esančią Lietuvos ambasadą arba konsulatą. Taigi vizų centras – tarpininkas tarp fizinių asmenų ir ambasadų.
Seimo narys Algimantas Salamakinas redakcijai tvirtino turintis nepaneigiamos informacijos, kad vykdant paslaugos teikėjų atranką vertinimo komisijos pirmininkė, URM kanclerė Jūratė Raguckienė, pasielgė nederamai. „Vyksta balsavimas – balsuoja už kandidatus, pateikusius paraiškas steigti vizų centrus Armėnijoje ir Azerbaidžane. Komisijos pirmininkė ir ministerijos kanclerė J. Raguckienė sako: pažiūrim, kas laimėjo. Pažiūri – ogi ne maskviečiai. Sukeliama vos ne isterija, girdi, kodėl laimėjo ne maskviečiai“, – pasakojo A. Salamakinas. Politiko teigimu, nugalėtoju trečiame komisijos posėdyje, dalyvaujant ne visiems jos nariams, paskelbta „VFS Global“.
Kadangi vienas konkurso dalyvis rezultatus apskundė teismui, J. Raguckienė, prisidengdama „teismo paslaptimi“, nepanoro nei atskleisti konkurse dalyvavusių bendrovių, nei detaliau kalbėti apie „VFS Global“. Kanclerės teigimu, ši firma yra patikima, nes su ja sutartis dėl vizų išdavimo yra sudariusios dauguma ES šalių, kitos pasaulio valstybės.
URM jau yra sudariusi sutartį su „VFS Global“ – praėjusiais metais Rusijoje atidaryta 17, Ukrainoje – 14 vizų centrų. Tačiau juose – ne „VFS Global“, o visai kitų bendrovių darbuotojai.
KGB ausys
Paklausus, ar Briuselio direktyvoje, – būtent ja remiamasi sudarant sutartis su bendrovėmis dėl vizų išdavimo, – yra numatyta, kad paslaugos teikėjas gali samdyti subrangovus, kanclerė išsisuko diplomatišku atsakymu: „Sutartis yra vykdoma, ir tai mums svarbiausia. Neturime skundų nei iš partnerių, nei iš Briuselio.“ Pasiteiravus, ar kartais kanclerei nežinoma informacija, kad „VFS Global“ subrangovėms faktiškai vadovauja ir pagrindiniai jų savininkai yra rusai broliai Ignatjevai, J. Raguckienė vėlgi buvo nekalbi. „Galbūt ji buvo... Aš tų žmonių nepažįstu“, – kanclerė visgi nenoriai prisipažino „kažką žinojusi“.
Indijoje, Mumbajuje, registruota bendrovė „VFS Global“ turi padalinį Maskvoje. Tačiau jame – vos keli darbuotojai. Vizų centruose dirba ne šios bendrovės, o subrangovių – keturių firmų: „Interlink servises“, „Interštamp“, „Navigator“ ir „Interkom“, darbuotojai. Taigi iš esmės šių bendrovių dėka „VFS Global“ žeriasi sau kapitalą, mat laimi daugumos valstybių skelbiamus konkursus vizų centrams. Pasak J. Raguckienės, nes yra „patikima“. Patikima gal ir todėl, kad indų firma – tai Ciuriche dar 1906 metais įkurtos bendrovės „Kuogi Group“ patronuojamoji įmonė. Pati „VFS Global“ įkurta 2001 metais Vakarų Indijoje. Teigiama, kad idėją įkurti bendrovę, kuri teiktų vizų išdavimo tarpininko paslaugas, kilo vienam indui, pastebėjusiam, kokios ilgos eilės vizoms gauti susidariusios prie Amerikos ambasados. Tačiau visos valstybės, kaip ir Lietuva, nepasidomėjo, kokios bendrovės slepiasi už indų nugaros.
„Balsas.lt savaitės“ šaltinių teigimu, Rusijoje registruotų keturių minėtų bendrovių akcininkai – Kipre registruotos įmonės, kurių akcijos priklauso dar kitoms bendrovėms. Pastarųjų akcininkai neviešinami. Šaltinių teigimu, pagrindiniai ir faktiniai šių bendrovių savininkai – rusai broliai Andrejus ir Michailas Ignatjevai.
Andrejus Ignatjevas, J. Raguckienės bendraamžis, 1988-aisiais baigė Maskvos aviacijos institutą, buvo paskirtas konstruktoriumi į kosminės bei karinės paskirties S. Lavočkino mokslinį gamybinį susivienijimą. Tačiau tais pačiais metais, susivienijime neišdirbęs dvejų metų, kaip reikalavo tų laikų įstatymai, A. Ignatjevas ima dirbti jaunimo tarptautinio turizmo biure „Sputnik“. Biurą 1958-ųjų pabaigoje įkūrė sovietų komjaunimo centro komitetas, jis turėjo savo padalinius visose buvusiose sovietų respublikose, taigi ir Lietuvoje. Ši organizacija paprastai rengdavo kolektyvines keliones į užsienį, o jos darbuotojai dažnai vadovaudavo grupėms. Tad į „Sputnik“ KGB ne tik atrinkdavo ištikimus santvarkai asmenis, bet ir juos šefuodavo. Teigiama, kad „Sputnik“ darbuotojai būdavo ir KGB agentais, ir patikėtiniais, o grįžus iš užsienio kelionių jiems buvo privalu rašyti ataskaitas.
Karjeros garantas
Buvusi tuomečio Pedagoginio instituto komjaunimo organizacijos sekretorė J. Raguckienė svaiginančią politinę karjerą nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje pradėjo 1992 metais Seimo rinkimus laimėjus tuometei Lietuvos demokratinei darbo partijai – šiandieniams socialdemokratams. UAB „Verslo raktas“ finansininkė, pagal išsilavinimą – matematikos dėstytoja, tampa Seimo kanclerio padėjėja. 1994-aisiais, krašto apsaugos ministru paskyrus Liną Linkevičių, moteris ima vadovauti ministro sekretoriatui, vėliau paskiriama Krašto apsaugos ministerijos Administracijos departamento direktoriaus pavaduotoja. Antrąkart ministerijai ėmus vadovauti L. Linkevičiui – paskiriama ministerijos sekretoriaus pavaduotoja, ministerijos sekretore, 2009-aisiais – ministerijos valstybės sekretore.
Taigi logiška manyti, kad buvęs komjaunuolis L. Linkevičius yra ir savotiškas J. Raguckienės politinių skrydžių garantas. Jie abu yra ir žemės sklypo greta Vilniaus bendraturčiai.
Prašapę milijonai
Privačiųjų interesų deklaracijoje, pildytoje šių metų lapkričio viduryje, J. Raguckienė teigia, kad jos vyras Egidijus – bedarbis. Tačiau kitoje deklaracijos skiltyje matematikė tvirtina, kad jos sutuoktinis yra UAB „Prie vingio“ vadovas arba pavaduotojas. Kaip iš tikrųjų yra?
„Apie vyro verslą nieko nepasakosiu“, – spyriojasi kanclerė, kaip ir dėl „VFS Global“. Paklausus, ar vyrą verslo santykiai sieja tik su šia bendrove, J. Raguckienė vėl diplomatiška – girdi, viskas viešai skelbiama deklaracijoje. Valdininkė taip pat nepanoro, kad „Balsas.lt savaitė“ kalbintų jos sutuoktinį: „Koks ryšys tarp manęs ir vyro verslo?“
1997-ųjų vasarą įsteigta UAB „Prie vingio“ pastaruoju metu vertėsi nekilnojamojo turto pirkimu bei pardavimu. E. Raguckas bendrovei vadovavo nuo 1997-ųjų iki 2010 metų sausio. Registrų centras naujausių duomenų apie bendrovės finansinę veiklą neturi – teigiama, kad 2011-aisiais jos pajamos neviršijo 10 tūkst. litų. Bendrovė, kuriai nuo 2010-ųjų rudens vadovauja Violeta Vrubliauskienė, šiandien esanti ir vienintelė jos darbuotoja, veik dvejus metus negali atiduoti veik 9 litų skolos „Sodrai“. Taigi atrodo, kad „Prie vingio“ greičiausiai nevykdo jokios komercinės veiklos. UAB „Prie vingio“ akcininkai yra du juridiniai asmenys – UAB „Gabelė“ ir AB „GVK“.
Kodėl J. Raguckienė nepanoro nei kalbėti apie vyro verslą, nei leisti su juo susitikti, nesunku daryti išvadas susipažinus su teismų sprendimais. UAB „Prie vingio“ dalyvavo kaip pareiškėja 5 bylose, kaip suinteresuotas asmuo – 1 byloje, kaip skolininkė – 3 bylose, kaip atsakovė – 2 bylose. Ne viename teismo sprendime konstatuota, kad bankui DNB ji skolinga veik 1,8 mln. litų. Tiesa, pinigus grąžinti privalės ne ši bendrovė, o UAB „FF Lizingas“ (buvęs „Parex Lizingas“), kurios vadovas ir pagrindinis akcininkas buvo skandalingai pagarsėjęs Nepriklausomybės Akto signataras, nesėkmingai bandęs tapti šalies prezidentu Zigmas Vaišvila. Deja, pastarajai bendrovei paskelbtas bankrotas, taigi Z. Vaišvila banką paliko „su ilga nosimi“.
Teismai yra nustatę, jog 2007-ųjų pabaigoje laidavimo ir reikalavimo teisės perleidimo sutartimi DNB bankas ir „FF Lizingas“ sutarė, kad UAB „FF Lizingas“ laiduoja bankui už jo suinteresuotam asmeniui – UAB „Prie vingio“ – suteikiamą 1,8 mln. litų paskolą pagal kreditavimo sutartį. Už jos įvykdymą bendrovė sutiko laiduoti, tačiau su sąlygomis, kad paskolą bankas skolininkei UAB „Prie vingio“ suteikia pagal kreditavimo sutartį. Tuo atveju, jei paskolą pagal kreditavimo sutartį už UAB „Prie vingio“ bankui grąžina UAB „FF Lizingas“, bankas už jos įvykdymą pareiškėjui perleidžia reikalavimo teisę į skolininkę UAB „Prie vingio“. Milijoninis kreditas E. Ragucko vadovaujamai bendrovei buvo duotas 3,52 ha ploto žemės sklypui įsigyti.
Kadangi „Prie vingio“ milijonų taip ir negrąžino, bankas kreipėsi į teismą ir reikalavo skolą grąžinti pagal laidavimo sutartį iš UAB „FF Lizingas“. O skola nemaža: 1 462 172,28 lito negrąžinto kredito, 277 106,4 lito nesumokėtų palūkanų, 18 777,55 lito delspinigių – iš viso 1 758 058,23 lito skolos ir 14,58 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Z. Vaišvila ne vieną kartą teismuose bandė ginčyti, kad milijoninė skola yra ne jo bendrovės, o „Prie vingio“. Buvo motyvuojama, kad bankas milijoninę paskolą išdavė remdamasis ne laidavimo, o visai kita sutartimi. Deja, teismai Z. Vaišvilos argumentus atmetė.
Verslo voratinklyje
Ne vienąkart į skandalus patekusiam Z. Vaišvilai dažnai bandoma klijuoti turėjusio galimų ryšių su KGB sovietiniais metais uodega. Rašytojas Vytautas Petkevičius knygoje „Durnių laivas“ yra rašęs, kad Z. Vaišvila stažuodamasis Dubnoje – sovietiniais metais uždaro režimo mieste, kur dirbo fizikai atomininkai, – kurį laiką yra gyvenęs Maskvoje pas KGB generolą Romualdą Marcinkų. Jis 1979–1983 metais dirbo SSRS ambasadoje Rytų Vokietijoje, o 1984-aisiais pradėjo eiti KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos 19-ojo skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, koordinavo KGB rezidentūrų vokiškai kalbančiose valstybėse. Tiek R. Marcinkus, tiek Z. Vaišvila yra kilę iš Šiaulių. Beje, R. Marcinkus, prieš tapdamas kadriniu KGB darbuotoju, yra dirbęs Šiaulių vidurinės mokyklos berniukų bendrabučio auklėtoju.
V. Petkevičiaus knygoje minimas faktas nėra paneigtas, o Z. Vaišvila, paprašytas jį paneigti arba patvirtinti, kalbą nusukdavo kita linkme – girdi, jis pažinojęs ne vieną KGB generolą, nes trumpą laiką vadovavo lietuviškajam saugumui.
Galima daryti prielaidą, kad Z. Vaišvilos bei URM kanclerės vyro E. Ragucko verslo ryšiai nėra vienkartiniai ir atsitiktiniai. Abu šiuos vyrus, ir ne tik juos, sieja ryšiai ir kitose bendrovėse.
Kaip minėta, UAB „Prie vingio“ akcininkai yra du juridiniai asmenys – UAB „Gabelė“ ir AB „GVK“. Registrų centro duomenimis, „Prie vingio“ valdybos pirmininkas yra E. Raguckas, o Z. Vaišvila valdybos nariu buvo 2005–2009 metais. Būtent tada „FF Lizingas“ ir garantavo už „Prie vingio“ gautą banko paskolą.
AB „GVK“ – tai anksčiau buvusi investicinius čekius supirkinėjusi akcinė bendrovė „Mūsų monopolis“, įkurta 1992-aisiais ir pastaruoju metu besivertusi nekilnojamojo turto verslu. GVK kartu su „FF Lizingu“ pastarąją bendrovę teisme bandė gelbėti nuo jai iškeltos bankroto bylos, norėjo pakeisti bankroto administratorių. Tačiau teismas pretenzijas atmetė. GVK nuo 1994 metų vadovavo jau minėta V. Vrubliauskienė. Registrų centro duomenimis, ši bendrovė pastaruoju metu nevykdo jokios veiklos, o jos valdyboje – V. Vrubliauskienė, E. Raguckas ir Laimutis Kvederas. 1995–2009 metais valdybos nariu yra buvęs ir Z. Vaišvila.
Kita UAB „Prie vingio“ akcininkė – deklaruojanti konsultacijų paslaugas teikianti UAB „Gabelė“. Registrų centro duomenimis, pastaraisiais metais bendrovė apie savo veiklą neteikia jokios informacijos. Jos direktorė – vėl ta pati V. Vrubliauskienė, o akcininkės, be pačios direktorės, yra GVK, „Prie Vingio“ ir UAB „Baltijos ekostudija“. „Gabelės“ valdybos nariu yra buvęs ir Z. Vaišvila. Beje, V. Vrubliauskienė yra buvusi Z. Vaišvilos politinės kampanijos iždininke, kai vyras 2009 metais ketino klestelėti į prezidento krėslą.
„Balsas.lt savaitės“ redakcijai Z. Vaišvilos pakalbinti nepavyko – jis neatsiliepė į daugybę mobiliojo telefono skambučių.
