Šių metų pradžioje URM pakvietė teikti paraiškas dalyvauti išorės paslaugų teikėjų, priimančių prašymus išduoti Šengeno vizas, atrankoje. Ministerija apsisprendė, kad vizų centrus būtina įkurti Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Gruzijoje, Kazachstane, Kinijoje ir Turkijoje. Įkūrus vizų centrus, į juos galės kreiptis norintys gauti Lietuvos vizą piliečiai – jiems nebereikės vykti į galbūt toli esančią Lietuvos ambasadą arba konsulatą. Taigi vizų centras – tarpininkas tarp fizinių asmenų ir ambasadų.
Tačiau ir iki vizų centrų įkūrimo asmenys, norintys gauti Lietuvos arba kitų Šengeno valstybių vizas, nesusidurdavo su didesniais keblumais – vizas užsakydavo arba turizmo bendrovės, arba specialiai būtent šia veikla užsiimančios firmos. Įkūrus vizų centrus, vizų išdavimo veikla iš esmės monopolizuojama. Tiesa, teigiama, kad remiamasi Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu. Tačiau šis dar 2009 metais priimtas reglamentas tėra rekomenduojamojo pobūdžio, jis ES narėms neprivalomas.
URM sudarius sutartį su „VFS Global“, praėjusiais metais Rusijoje atidaryta 17, Ukrainoje – 14 vizų centrų. Tačiau juose – ne „VFS Global“, o visai kitų bendrovių darbuotojai.
Keistas konkursas
Vizų centrų steigėjams – paslaugos teikėjams URM kelia ypatingus reikalavimus. Visų pirma, centruose dirbantys ir dokumentus vizoms priimantys darbuotojai privalo ne tik kalbėti tos valstybės kalba, bet ir mokėti angliškai bei lietuviškai. Patys centrai privalo būti įrengti saugiai, apsaugoti nuo galimų nusikalstamų veikų, turi būti užtikrintas aukštas duomenų apsaugos ir jų perdavimo į ambasadas bei konsulatus lygis. Kitaip sakant, vizų centras saugumo požiūriu privalo tapti vos ne panašus į ambasadą ar konsulatą.
Pasak URM kanclerės Jūratės Raguckienės, kuri buvo ir konkurso vizų centrams steigti vertinimo komisijos pirmininkė, ministerija kvietimus išsiuntė „į keletą valstybių“ ir sulaukė „apie aštuoneto pasiūlymų“. Kas siūlėsi teikti paslaugas, kanclerė pasakyti nepanoro. Tik pasakė, jog vienas konkurso dalyvis rezultatus apskundė, tad ji negalinti „atskleisti teismo paslapties“.
„Apie konkursą mane pasiekė šokiruojanti informacija. Ją perdaviau užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, o ministras – saugumui. Atsakymo jau kuris laikas jokio. Smalsavau pas saugumo darbuotojus, šie sako – žiūrime“, – „Balsas.lt savaitei“ kalbėjo Seimo narys Algimantas Salamakinas. Politikas sakėsi nenorintis atskleisti visos informacijos, tačiau yra įsitikinęs, kad konkurse dalyvavusi ir jį laimėjusi bendrovė „VFS Global“ – tik širma vizų centrams steigti, už kurios slypi buvę komjaunuoliai ir kyšo KGB ausys.
„Rusijos bendrovė įsteigta blefuoti, ji konkursui pateikė suklastotą, neteisingą informaciją. Antai Baltarusijoje patalpas nurodė daugiabučiuose namuose, nors juose įrengti vizų centrus yra pavojinga. Mano žiniomis, šios firmos paslaugų jau atsisakė Anglija, kelios Vakarų Europos valstybės. Paranoja nesergu, bet tai nėra švariai dirbantys vaikinai. Kas yra vizų išdavimas? Sužinai visus žmonių anketinius duomenis, finansinius išteklius. O tai – jau skandalinga. Ministras informaciją apie bendrovę perdavė saugumui – girdi, jūs pasižiūrėkite. Tai keistoka. Klausiau saugumo darbuotojų, ką jie daro. Sako – mes žiūrime. Man keista, kad niekas nieko nedaro, tik „žiūri“. Tie vaikinukai, faktiškai atstovaujantys firmai, anksčiau yra dirbę Maskvos komjaunimo centro komitete. Man keista, kodėl ministerijos paskelbtame konkurse laimi viena bendrovė. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Keista ir tai, kad mūsų saugumas tyli“, – A. Salamakinas neslėpė, kad pas jį patekusi informacija apie „VFS Global“ verčia abejoti už jos stovinčių asmenų skaidrumu.
Tačiau, pasak politiko, ne itin skaidrus buvo ir ministerijos konkursas, kuris vyko „anekdotiškai“. „Vyksta balsavimas – balsuojama už kandidatus, pateikusius paraiškas steigti vizų centrus Armėnijoje ir Azerbaidžane. Komisijos pirmininkė ir ministerijos kanclerė J. Raguckienė sako: pažiūrim, kas laimėjo. Pažiūri – ogi ne maskviečiai. Sukeliama vos ne isterija, girdi, kodėl laimėjo ne maskviečiai. Tada skelbiamas komisijos posėdis kitai dienai. Kitą dieną nesusidaro kvorumas. Dar po dviejų dienų komisijos posėdis įvyksta, tačiau jame iš naujo balsuojama dėl Armėnijos ir Azerbaidžano. Vienas komisijos dalyvis, kuris mažais balais vertino Rusijos bendrovę, posėdyje nedalyvavo, tad likusieji nubalsavo už rusus“, – A. Salamakinas sakė iš vieno komisijos nario žinantis, kaip iš tikrųjų vyko pretendentų vizų centrams steigti atranka ir kodėl laimėjo „VFS Global“. Tačiau politikas nepanoro viešinti informacijos šaltinio, nes jis „neteks darbo, mat pavaldus tiems žmonėms, kurie dalyvavo komisijoje“.
Karjera – paskui ministrą
A. Salamakinas pateikė ir, jo žodžiais tariant, šio konkurso „sąmokslo teoriją“: „Gal viską lėmė pažintys nuo anų laikų? Kanclerė – užsienio reikalų ministro komjaunuolių laikų bendražygė. Tie vaikinukai – mūsiškių bendraamžiai.“
L. Linkevičius sovietiniais laikais dirbo Lietuvos komjaunimo centro komitete, J. Raguckienė buvo tuomečio Pedagoginio instituto komjaunimo organizacijos sekretorė. 1992 metais tuometei Lietuvos demokratinei darbo partijai netikėtai laimėjus Seimo daugumą, J. Raguckienė meta finansininkės darbą UAB „Verslo raktas“ ir įdarbinama Seimo kanclerio padėjėja. 1994-aisiais, krašto apsaugos ministru paskyrus L. Linkevičių, matematiko diplomą Pedagoginiame institute įgijusi moteris ima vadovauti ministro sekretoriatui. 1997-aisiais J. Raguckienė palypėja aukščiau – tampa KAM Administracijos departamento direktoriaus pavaduotoja, o antrąkart ministerijai ėmus vadovauti L. Linkevičiui – paskiriama ministerijos sekretoriaus pavaduotoja, ministerijos sekretore, 2009-aisiais – ministerijos valstybės sekretore.
2013-ųjų pabaigoje, kai URM ima vadovauti L. Linkevičius, J. Raguckienė persikrausto į šią ministeriją, laimėjusi kanclerio konkursą. Kanclerė yra ir Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijos narė. Komisija susideda iš septynių narių – po du narius deleguoja respublikos prezidentas, Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas. Šios komisijos pirmininkas yra Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Gediminas Grina. Tačiau viešojoje erdvėje nuolatos kartojama, kad komisijai vadovauja J. Raguckienė.
„Balsas.lt savaitei“ pasmalsavus, kokie asmeniniai ryšiai šiandien ją sieja su ministru L. Linkevičiumi, J. Raguckienė iš pradžių įsižeidė dėl tokio klausimo, vėliau sakė nematanti pagrindo tokiam klausimui kilti. Tačiau priminus, kad, Registrų centro duomenimis, ji su ministru ir kitais buvusiais bei esamais Krašto apsaugos ministerijos (KAM) aukšto rango pareigūnais yra bendraturčiai, kanclerė prisiminė: „Na, tame žemės sklype greičiausiai elektros pastotė pastatyta.“ J. Raguckienė kartu su vyru Egidijumi ir aštuoniomis KAM darbuotojų šeimomis prieš kurį laiką Vilniaus pašonėje, greta kelio į Molėtus, Paraudondvarių kaime, įsigijo veik 4 hektarų žemės sklypą. Šiandien jame išdygę individualieji gyvenamieji namai.
Kanclerė linkusi tylėti
„Balsas.lt savaitės“ kalbinta J. Raguckienė nebuvo linkusi atvirauti nei apie vykusį konkursą vizų centrams steigti, nei apie „VFS Global“ teikiamas paslaugas Rusijoje bei Ukrainoje. „Buvo atranka, viskas vyko pagal ministro patvirtintą tvarką ir procedūras. Kadangi teismas paprašė papildomos informacijos, mes išsiuntėme dokumentus. Nugalėtojas atrinktas, bet sutartis nepasirašyta“, – ministerijos kanclerė sakė, kad konkursas „užbuksavo“, mat į teismą dėl galbūt neskaidrių procedūrų kreipėsi Baltarusijoje registruota bendrovė. Kokia – kanclerė nenorėjo pasakyti, esą tai – „teismo paslaptis“.
„Kai yra neaiškumų ar abejonių, kreipiamės į kompetentingą instituciją. Mes gavome papildomos informacijos, ją perdavėme VSD ir Specialiųjų tyrimų tarnybai. Daugiau negaliu nieko komentuoti, nes gali tekti liudyti teisme. Neturiu galimybių daugiau komentuoti“, – „teismo paslaptimi“ gynėsi J. Raguckienė.
Kanclerė atviravo, kad „VFS Global“ „dirba 150 šalyse, visos Šengeno šalys su šia bendrove yra sudariusios sutartis vizoms“. „Mums svarbu, kad atrinktas paslaugos teikėjas vykdytų sutartį, – J. Raguckienė sakė nesigilinusi, kas konkrečiai atstovauja šiai bendrovei. – Šengenui tinka, NATO valstybėms tinka – ir mums tai yra kriterijus.“
Paklausus, ar Briuselio direktyvoje numatyta, kad paslaugos teikėjas gali samdyti subrangovus, kanclerė, kaip ir dera ministerijos darbuotojams, išsisuko diplomatišku atsakymu: „Sutartis yra vykdoma, ir tai mums svarbiausia. Neturime skundų nei iš partnerių, nei iš Briuselio.“
Pasiteiravus, ar kartais kanclerei nežinoma informacija, kad „VFS Global“ subrangovėms faktiškai vadovauja ir pagrindiniai jų savininkai yra rusai Ignatjevai, J. Raguckienė vėlgi buvo nekalbi. „Galbūt ji buvo... Aš tų žmonių nepažįstu“, – kanclerė visgi nenoriai prisipažino „kažką žinojusi“.
Beje, dar praėjusiais metais Rusijos piliečiai Lietuvos vizas galėjo gauti tarpininkaujant kelionių agentūroms, tačiau nuo šių metų pradžios vizos išduodamos tik tarpininkaujant „VFS Global“. Už tai imamas papildomas 20 eurų mokestis. Žinant, kad, sakykime, vien kaimynėje Baltarusijoje praėjusiais metais buvo išduota 230 tūkst. vizų, tarpininkavimo monopolį gavusiai „VFS Global“ bendrovei ir jos subrangovams tai – milijoninis verslas.
Kas stovi už indų
Indijoje, Mumbajuje, registruota bendrovė „VFS Global“ turi padalinį Maskvoje. Tačiau jame – vos keli darbuotojai. Vizų centruose dirba ne šios bendrovės, o subrangovių – keturių firmų: „Interlink servises“, „Interštamp“, „Navigator“ ir „Interkom“, darbuotojai. Taigi iš esmės šių bendrovių dėka „VFS Global“ žeriasi sau kapitalą, mat laimi daugumos valstybių skelbiamus konkursus vizų centrams. Nes, pasak J. Raguckienės, yra „patikima“. Patikima gal ir todėl, kad indų bendrovė – tai Ciuriche dar 1906 metais įkurtos įmonės „Kuogi Group“ patronuojamoji firma. Pati „VFS Global“ įkurta 2001 metais Vakarų Indijoje. Teigiama, kad idėją įkurti bendrovę, kuri teiktų vizų gavimo tarpininko paslaugas, kilo vienam indui, pastebėjusiam, kokios ilgos eilės vizoms gauti susidariusios prie Amerikos ambasados.
Tačiau visos valstybės, kaip ir Lietuva, nepasidomėjo, kokios bendrovės slepiasi už indų nugaros.
„Balsas.lt savaitės“ šaltinių teigimu, Rusijoje registruotų keturių minėtų bendrovių akcininkai – Kipre registruotos įmonės, kurių akcijos priklauso dar kitoms įmonėms. Pastarųjų akcininkai neviešinami. Šaltinių teigimu, pagrindiniai ir faktiniai šių bendrovių savininkai – rusai broliai Andrejus ir Michailas Ignatjevai.
Andrejus Ignatjevas, L. Linkevičiaus ir J. Raguckienės bendraamžis, 1988-aisiais baigė Maskvos aviacijos institutą, buvo paskirtas konstruktoriumi į kosminės bei karinės paskirties S. Lavočkino mokslinį gamybinį susivienijimą. Tačiau tais pačiais metais, susivienijime neišdirbęs dvejų metų, kaip reikalavo tų laikų įstatymai, A. Ignatjevas ima dirbti jaunimo tarptautinio turizmo biure „Sputnikas“. Biurą 1958-ųjų viduryje įkūrė sovietų komjaunimo centro komitetas, jis turėjo savo padalinius visose buvusiose sovietų respublikose, taigi ir Lietuvoje. Ši organizacija paprastai ruošdavo kolektyvines keliones į užsienį, o jos darbuotojai dažnai vadovaudavo grupėms. Tad į „Sputniką“ KGB ne tik atrinkdavo ištikimus santvarkai asmenis, bet ir juos šefuodavo. Teigiama, kad „Sputniko“ darbuotojai būdavo ir KGB agentais, ir patikėtiniais, o grįžus iš užsienio kelionių jiems buvo privalu rašyti ataskaitas.
Laukite tęsinio
