Šiuo metu miesto savivaldybė įgyvendina teritorijos nuo Miesto sodo iki Alytaus piliakalnio pritaikymo rekreacijai projektą, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjungos struktūriniai fondai. Projekte numatyta ir dviejų lygių tilto per Nemuną pėstiesiems bei dviratininkams statyba.
Alytiškiai domisi, kaip atrodys šis tiltas - atkartos senąjį geležinkelio ar bus šiuolaikiškas? Iškils ant buvusio tilto atramų, kurios yra įdomus istorinio paveldo objektas, dažnai lankomas ir miesto svečių, ar šalia jų?
Viziją vertino pagal istoriškumo, funkcionalumo kriterijus
Kaip informavo Alytaus miesto savivaldybės vyriausiasis architektas Mindaugas Matažinskas, šiuo metu jau įvykęs būsimo pėsčiųjų ir dviračių tilto per Nemuną vizijos konkursas, tačiau tikslūs statinio gabaritai bei konstruktyviniai sprendimai paaiškės tik rengiant techninį projektą. Pėsčiųjų tiltas bus statomas vietoje buvusio geležinkelio tilto, manoma, ant senųjų akmeninių jo atramų.
„Svarstyta galimybė pėsčiųjų ir dviračių tiltą statyti atkuriant buvusio geležinkelio tilto vaizdą, vienas iš vizijų vertinimo kriterijų buvo istoriškumas, taip pat funkcionalumas, juk būsimiems tilto naudotojams svarbu patogumas, tai bus priemonė pasiekti kitą krantą pėsčiomis ar dviračiu. O senojo tilto išvaizdą kiekvienas projektuotojas interpretuoja ir savo projekte atspindi savaip“, - sako M.Matažinskas.
Numatoma, kad tiltas bus dviejų lygių, vienu važiuos dviratininkai, kitu keliaus pėstieji. Tiltą per Nemuną, kuris sujungs pėsčiųjų ir dviračių taką Dainų slėnio pusėje ir jį pratęs Pirmajame Alytuje, „Nemuno” sodų bendrijos link, projektuoja vizijos konkursą laimėjusi Kaune įsikūrusi UAB „Mitnija“.
Senojo tilto atramos privalės būti saugomos
Ne tik įdėmiau į būsimo tilto vizualizacijas pažvelgusiems - visiems Alytaus istorijai neabejingiems žmonėms kyla klausimas: koks likimas prasidėjus naujojo tilto statybai laukia akmeninių senojo atramų, jei projektuotojai ant jų sumanys statyti kitą tiltą?
Statinį projektuojanti „Mitnija“ Kultūros paveldo departamento (KPD) Alytaus teritoriniam padaliniui jau pateikė užklausą: ar senojo tilto atramas „reikia įvardyti kaip kultūros paveldo objektą, būtinai reikalingą išsaugojimo?“
Paveldo specialistai atsakė, kad išlikę geležinkelio tilto fragmentai neįrašyti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, bet neabejotinai vertingi Alytaus miesto istorijai, taigi visos išlikusios senojo tilto atramos saugotinos. Jei būtų rasta nuardytų akmenų blokų, jie turi būti panaudoti atstatant netektis.
KPD Alytaus teritorinio padalinio vyriausioji Valstybinė inspektorė Margarita Janušonienė mano, kad naujasis tiltas turėtų didelę vertę kaip kontrastas istoriniam objektui - senosioms atramoms, kurios neabejotinai yra vertingos ir kurias būtina išsaugoti.
(Beje, Alytuje yra ir daugiau istoriškai vertingų, tačiau formaliai - kaip paveldas - nesaugomų, į registrus neįtrauktų su istoriniu geležinkeliu susijusių objektų - tuneliai per Moterties ir Skernės upelius, protakos ir panašiai. Vienintelė išimtis - senoji geležinkelio stotis, įrašyta į vietos kultūros paveldo registrą.)
Šiek tiek istorijos
Geležinkelio tiltas per Nemuną buvo pastatytas 1899 metais, tiesiant Varėnos-Gardino geležinkelį per Alytų, Suvalkus. Nemuno vagoje įmūryti du 20 metrų aukščio taurai ir bemaž pustrečio šimto metrų ilgio tilto santvara.
Dėl konstrukcijos geležinkelio tiltas Alytuje tapo rusų inžinierių pasididžiavimu, nes tuo metu buvo vienintelis toks Rusijos imperijoje. Jo projektuotojas ir statytojas - rusų inžinierius Nikolajus Beleliubskis. Šis tiltas buvo bene aukščiausias iš visų rusų pastatytų geležinkelio tiltų per Nemuną.
Statinys išsprogdintas 1915-ųjų vasarą, rusų kariuomenei besitraukiant iš Alytaus.
Miestą užėmę vokiečiai susirūpino geležinkelio tilto atstatymu, šie darbai truko vos kelis mėnesius. Per tokį trumpą laiką atstatytas naujas labai drąsios konstrukcijos medinis tiltas keliais metrais aukštesnis už senąjį. Statinys nebuvo labai tvirtas (juo neleisdavo sunkesnių traukinių), tačiau 1915-1916 metų potvynį atlaikė.
1919-aisiais atnaujintas reguliarus susisiekimas geležinkelio tiltu per Nemuną ties Alytumi. Tiesa, istoriniai šaltiniai liudija, kad važiuojant traukiniams jis braškėdavo ir linguodavo, todėl keleiviai būdavo priversti išlipti ir kitą krantą pasiekti pėsčiomis. Ten sulaukdavo traukinio, ir kelionė į Varėną būdavo tęsiama. Tokie „vojažai“ geležinkelių valdybai pagaliau nusibodo, ir 1927 metais tiltas buvo uždarytas, o vėliau - išardytas.
Nepaisant ketinimų atkurti geležinkelį Alytus-Varėna, tiltas taip ir liko neatstatytas.
(Ši ir daugiau informacijos, taip pat archyvinės fotografijos pateikiamos alytiškių entuziastų sukurtame interneto puslapyje www.olitaorany.projektas.lt.)
Saulė Pinkevičienė
