Pirma, dabartinis direktorius labai artimai bendrauja su jo kuruojama sritimi susijusiais verslininkais ir politikais. Taip atsiranda bendrų interesų audinys, kuriame per neformalius ryšius atsiveria plati erdvė protekcionizmui ir korupcijai. Nenuostabu, kad p. Milius turi daug bičiulių ir rėmėjų verslo ir politikos pasaulyje, ypač tarp Tvarkos ir teisingumo bei Darbo partijos narių, kurių požiūris į etiką yra žinomas.
Naujasis vadovas turėtų būti labiau nepriklausomas, o darbo metodai skaidresni. Jis turėtų išsikelti uždavinį tapti šios srities neutraliu arbitru, bet ne daugybės firmų vadovų bičiuliu bei gausių užstalių ir medžioklių dalyviu. Antra, maži atlyginimai šioje institucijoje lemia, kad patirtį įgiję inspektoriai išeina dirbti į privatų verslą bei įsidarbina su ta pačia sritimi susijusiose įmonėse, jau kaip "reikalų tvarkytojai". Taip susidaro buvusių ir naujų darboviečių „reikalų tvarkymo“ tinklas.
Dėl to procesai tampa neskaidrūs, o vartotojai negali būti saugūs. Būtina pertvarkyti Maisto ir veterinarijos tarnybos finansavimą, matyt, numatant, kad įstaigą bent iš dalies turėtų išlaikyti privatus verslas, kuris yra tikrinamas. Darbuotojų skaidri veikla turi būti deramai atlyginama. Turi būti sukurta gera darbo atmosfera, motyvuojanti darbuotoju nebūti bukai priekabiems, tačiau atlyginanti už reiklumą ir akylumą, ten, kur tai yra svarbiausia. Trečia, kai kurie verslininkai giria Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovybę, kad jie moka „tvarkyti reikalus“ su korumpuotais Rusijos, Baltarusijos, Moldovos ir kitų šalių biurokratais.
Kiek tas "mokėjimas" yra skaidrus – niekas neklausia, o derėtų. Čia mūsų valstybės laukia rimtas apsisprendimas: ar mums svarbiau dešros ir pinigai, primerkus akis neskaidriems procesams, ar principingas požiūris į korupciją ir kyšininkavimą? Net jei kalbame apie neskaidrų „reikalų patvarkymą“ tarptautiniu mastu. Ketvirta, šiame elektroninių paslaugų ir mobiliųjų technologijų pasaulyje inspektorių darbas 100 proc. turėtų būti susietas su internetu ir elektronine dokumentacija.
Jokių popierių, jokių parašų ranka, jokių pinigų. Jeigu reikia inspektorių darbą galima ar net būtina filmuoti, stebėti internetu jų maršrutą, visą informaciją realiuoju laiku kelti į internetą ir t.t., kad minimalizuoti kyšininkavimo galimybes. Valant šią tarnybą reikia taikyti panašias priemones, kokios yra taikomos skaidrinant kelių policijos ar kitų jautrių struktūrų darbą.
Ir galiausia, penkta, reikia peržiūrėti ir pačios tarnybos procesų reglamentavimą, mažinant nereikalingą biurokratiją bei supaprastinant perdėtus reikalavimus verslui, ypač smulkiam. Geriau koncentruotis ne į procesus, bet į rezultatus, nemedžiojant smulmenų, bet pastebint svarbius dalykus. Jei Valstybinės Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovui bus keliami būtent tokie uždaviniai, tai nepakaks dabartinį vadovą vien tik pakeisti nauju panašiu vadovu, žinančiu kaip tvarkyti reikalus VIP medžioklėse ir abejotino skaidrumo užsienio kolegų kabinetuose.
