Savo veidą be grimo vis aiškiau parodančiam Kremliui galima padėti ne tik tiesiogiai. Kenkimas sau – tai netiesioginė pagalba, kurios kartais net labiau laukia Rusijos propagandos mašina.
Jei, kaip manoma, keli Rusijos „diplomatai“ Afrikoje leidžia sau plūstis ir keiktis, kalbant apie naujų žemių prie Baltijos ar net už Atlanto pajungimą, tai Lietuvos politikų turgaus lygio epitetai apie Europos Sąjungą kaip „dūrą“ yra kas kita. Kremlius jau parodė, kad viską gali sėkmingai panaudoti vardan „kilnaus tikslo“.
O tikslų šiandieninė Rusiją turi. Tačiau mes juos ne visada rimtai vertiname. Galvojam, ai, čia absurdas, čia – rusiški anekdotai. Bet Kremliaus veikėjai, net kalbėdami apie realybei priešingus dalykus, turi savų pagrindų. Gal jų buvo ir tarpusavy diskutuojant Rusijos atstovams Afrikoje, nors bendravimo manieros labiau priminė dviejų įkaušių jūreivių pokalbį besisūpuojant ant bangų.
Rusijos politikos „siurrealizmas“ konstruojamas ant radikalios priešpriešos Vakarų pasauliui ir jo vertybėms. Kaimynė Rytuose grįžta prie stalinizmo, pripažįstančio tik jėgą ir savo žaidimo taisykles. Įvykiai Kryme – to įrodymas.
Abejotina, ar V. Putinas artimiausiu metu žūtbūt sieks Ukrainoje pademonstruoti jėgą karinėmis priemonėmis. Gali būti pasinaudota kitais ginklais – pakanka laikyti dideles pajėgas pasienyje, nuolat reikalaujant įvairių nuolaidų ir susitaikymo su „nauja realybe“.
V. Putino tikslai Ukrainoje – šios valstybės suskaldymas, suteikiant kuo daugiau galių pirmiausia prorusiškiems rytiniams regionams. Kitas dalykas – Kremliaus įtakos įtvirtinimas per minkštąsias galias.
Galima sakyti, Kremlius šiomis dienomis atnaujina „finliandizaciją“, prisimindamas Sovietų Sąjungos išbandytas spaudimo ir įtakos darymo priemones Suomijai. Iš Kremliaus ruporų šiomis dienomis tik ir girdime, kad Ukraina privalo atsižvelgti į Rusijos nacionalinius interesus, atlikti konstitucinę reformą pagal Rusijos modelį ir taip toliau.
Rusijos imperializmas nėra atsitiktinis ir jis, atrodo, galutinai ištrūko iš narvo. Kaip šiame fone elgtis Baltijos šalims ir Vakarams? Kaip minėjau, pirmiausia – nekenkti sau ir nedaryti žalos. Plakti save – neteisingas požiūris, ne ten ieškome priešų.
Atsižvelgiant į tai, kad Europos Sąjunga (ES) neišvengė klaidų ir neatliko visų namų darbų iki galo, savo ruožtu reikėtų pripažinti, kad prie šios didelės šeimos stalo bene pirmą kartą pasiekti neregėtos apimties susitarimai. Pavyzdžiui, ES šiomis dienomis sudarė asimetrinės laisvosios prekybos sutartį su Ukraina – tai labai teigiami pokyčiai.
Rusijos veiksmai nėra nukreipti vien prieš Ukrainą. Oficialioji Rusija žengia į naują etapą, grįstą atvira panieka Vakarams, šviežiai patvirtintos Eurazijos koncepcijos su išskirtiniu Rusijos vaidmeniu brukimu ir, greta to, religijų priešpriešos įvedimu. Matome, kad Kremlius gręžiasi į stačiatikybę, kaip atsvarą Romos katalikų bažnyčiai ir tariamai iškreiptoms Vakarų vertybėms.
Ideologinė Rusijos ekspansija ne mažiau pavojinga nei karinė. Be kalbų apie ypatingą ir išskirtinį Rusijos vaidmenį pasaulyje (apie „ypatingą“ sielą), girdime cinizmo persunktus argumentus.
Jie kurpiami diriguojant tokiems veikėjams, kaip fašistinėmis idėjomis besižavintis radikalas A. Duginas, pilkasis V. Putino kardinolas V. Surkovas, prezidento patarėjas S. Glazevas ir KGB vadukai. Kariniai veiksmai ir kita ekspansija besąlygiškai pateisinama – neva tik Rusija yra ypatingų ir dorų Eurazijos vertybių gynėja.
Mums prieš akis šiuo metu vykdoma istorijos peržiūra. Esant tokioms revizionizmo nuotaikoms, vėl iškeliamos bolševizmo, stalinistinės „tiesos“. Todėl Europos ir Lietuvos užduotis – nepasiduoti provokacijoms ir laikytis tvirtai, neišduodant savo idealų.
Petras Auštrevičius, Seimo vicepirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys
