Kodėl pensijos Estijoje didesnės, o migracija žymiai mažesnė negu pas mus? Kodėl Estijos Vyriausybės skolos nedidelės, o mūsų ypač sparčiai didėja?
Kodėl šiuo metu Estijoje vidutinis atlyginimas į rankas didesnis negu Lietuvoje trečdaliu, arba maždaug 700 litų? (Statistikos duomenimis, vidutinis estas 2010 metų III ketvirtį uždirbo per mėnesį 660 eurų, o lietuvis – 460 eurų.)
Baltijos šalių keliai kadaise nejučia išsiskyrė. Estai pirmieji pradėjo ekonomikos reformas. Jie darė jas greitai ir drąsiai. Estai pirmieji paleido kainas plaukioti laisvai, įsivedė valiutą, susiejo ją su pasauliniais pinigais, atsisakė importo ribojimo.
Visa tai darydami estų politikai nuosekliai laikėsi vieno žinomo principo: su skurdu neturtingoje valstybėje reikia kovoti ne parama ir išmokomis, bet sparčia ūkio plėtra.
Lietuva, kaip ir Latvija, reformas pradėjo vėliau, jas vykdė stabčiodama ir užtruko keleriais metais ilgiau nei Estija. Vieni mūsų politikai svajojo apie švedišką socializmą, kiti apie Smetonos laikus, treti apie dar kažką.
Prieš įsivedant litą buvo hiperinfliacijos laikotarpis. Estai panašiomis sąlygomis stengėsi greičiau pabėgti iš rublio zonos, o Lietuvos Vyriausybė kurį laiką elgėsi atvirkščiai. Ji siekė, kad kainos pas mus kiltų sparčiau negu kituose buvusios SSRS regionuose, nes prekės plaukia ten, kur už jas daugiau mokama.
Tuo pat metu buvo paskelbta, kad reikia kompensuoti nuvertėjusius dar tarybiniais laikais rublinius indėlius, ir tai įtvirtinta įstatymais. Šie du dalykai sunkiai suderinami. Kaip galima beveik vienu metu skelbti, kad reikia padėti nukentėjusiesiems nuo infliacijos, ir kartu tą infliaciją palaikyti?
Estai dar 1997 metais įsteigė stabilizavimo fondą, į kurį nukreipė dalį lėšų, gautų iš privatizavimo bei vėliau iš biudžeto perviršio. Jie ruošėsi galimiems netikėtumams. Todėl po krizės kaimynai galės mažinti mokesčius arba didinti pensijas ar kitas išmokas bei valstybės investicijas. O mes ilgai turėsime mokėti skolas.
Latvijos premjeras neseniai viešai pareiškė, kad po dešimties metų valstybinių pensijų gali nelikti – bent jau tokio dydžio, kokios yra dabar. Nebebus iš ko mokėti. Ministras pirmininkas pasiūlė piliečiams taupyti ir patiems pasirūpinti būsima senatve.
Mūsų įstatymų kūrėjai su „Sodra“ taip pat prisižaidė, ir jos padėtis ne ką geresnė negu Latvijoje. Tokiomis aplinkybėmis reikia galvoti ne apie naujas išmokas ar kompensacijas, o apie tai, kaip išgelbėti socialinio draudimo sistemą nuo gresiančio bankroto, kaip sumažinti ir grąžinti jos skolas. Jeigu to neišspręsime artimiausiais metais, „Sodros“ nebeliks. Tada kiekvienam lietuviui teks suktis pačiam ir senatvėj, ir susirgus, ir neturint darbo.
Jei politikai, kurie „rūpinasi“ nuskriaustais pensininkais, apie tai nežino, vadinasi, yra nekompetentingi ir jiems jau ne vieta politikoje. Jeigu žino, bet vis tiek elgiasi savaip, juos pavadinti neatsakingais per švelnu. Čia tiktų kitas žodis – kenkėjai, arba liaudies priešai. Komunistai žinojo, kaip su tokiais elgtis.
Arūnas Brazauskas
