Dažnai puolame piktintis, viešumoje išgirdę keiksmus liejantis iš nepilnamečių ar asocialių asmenų lūpų, o dar labiau dėmesį patraukia solidų kostiumą vilkintis vyriškis, iš kurio lūpų pasipila „tarptautinių“ žodžių monologas. Sunku būtų rasti žmogų, kuris nė karto gyvenime nėra nusikeikęs, juolab, kad dažnas mintyse „komplimentais“ apdalijame kaimynus, įkyrius pažįstamus ir šiaip kuo „prasikaltusius“ žmones.
Moterų kalba nėra „švaresnė“
Vilniaus Gedimino technikos Lietuvių kalbos katedros dėstytoja Regina Žukienė, kalbėdama apie lietuvių dažniausiai vartojamus keiksmažodžius, sakė: „Pernai atlikau nedidelį tyrimą tarp studentų, kuris atskleidė, kad jų tarpe populiariausi ir dažniausiai vartojami – slaviški keiksmai. Tokią tendenciją galėtų lemti tai, kad būtent šių kalbų keiksmažodžiai yra perduodami iš kartos į kartą. Žinoma, dėl vakarų kultūros įtakos populiarėja ir angliški, ar, tarkime švediški, keiksmai, bet juk ne visi studentai emigruoja iš Lietuvos“, – juokavo pašnekovė.
R. Žukienės teigimu, patyrinėjus jaunų žmonių vartojamą kalbą ir pasidomėjus jų vartojamais keiksmais, pavyko paneigti ir stereotipą, kad merginų kalba „švaresnė“. „Visuomet maniau, kad merginos keikiasi mažiau, tad tikėjausi, kad tyrimas patvirtins šiuos mano spėjimus. Bet, pasirodo, merginos taip pat vartoja daug keiksmų. Tyrime dalyvavo ir vaikinai, ir merginos. Iš atsakymų paaiškėjo, kad lytis neturi lemiamos įtakos keiksmų vartojimui“, – kalbėjo mokslininkė.
Kalbininkės teigimu, lietuviški keiksmai nėra populiarūs: „Kai savo respondentų apie juos paklausiau, kai kurie prisiminė, kad tokius vartoja, bet jie nėra labai dažni jų kalboje.“
Vartoja nežinodami reikšmės
Diskutuotinas klausimas ir tai, ką jaunimas apkritai linkęs laikyti keiksmažodžiais, nes pavadinus draugą tam tikro naminio paukščio vardu draugystė gali nutrūkti, o ir mergina, pašaukta vieno itin gudraus graužiko vardu, to neįvertins kaip komplimento.
Į klausimą, kokie keiksmažodžiai jaunimo kalboje turi itin stiprių emocinį krūvį, pašnekovė atsakė: „Tai dažniausiai nešvankūs žodžiai. Jaunimas net nesigilina į šių žodžių reikšmes, o ypač populiarūs įvairūs variantai su slaviškuoju priedu „mat“. Šiuo reiškiniu domėjosi ir kultūrologai, bandydami išsiaiškinti, kodėl būtent tokias leksikos atmainas jaunimas vartoja. Jauni žmonės teisinasi, kad šiuos žodžius vartoja tuomet, kai ima nervintis, supyksta, taip įsiaudrina, kad net negirdi savo pašnekovo, teigia, kad toks yra emocijų reiškimo būdas.“
Mokslinis smalsumas ir pedagoginė etika
Pašnekovės teigimu, keiksmažodžių vartoseną tirti nėra lengva, nes iškyla pedagoginės etikos klausimas. R. Žukienė tikino, kad pedagogo užduotis yra ugdyti jaunimą, todėl prašymas išsamiai parašyti, kokius keiksmažodžius jie vartoja, nėra pats etiškiausias dalykas. „Sudarinėdama klausimus stengiausi, kad studentai turėtų galimybę nurodyti, kokia būtent kalba jie keikiasi. Atliekant tokius tyrimus neturėtų būti aktuali pedagogo ir studento distancija“.
Į klausimą, dėl kokių priežasčių griebiasi keiksmų, studentai pateikė atsakymus, jog tai yra savotiškas būdas išlieti susikaupusias emocijas, energiją, savita bendravimo forma. „Pačių studentų teigimu, vyresni žmonės taip pat norėtų dažniau vartoti keiksmažodžius, bet dėl savo amžiaus ir kitokio visuomeninio statuso yra priversti susilaikyti. Kiek teko šia tema domėtis, tai ypač gausu keiksmažodžių paauglių kalboje, ir kitų autorių tyrimai rodo, kad keiksmažodžius paaugliai renkasi kaip maišto formą prieš suaugusiųjų nustatytas taisykles. Keiksmažodžiai – tokia pati saviraiškos ir maišto forma, kaip grafitų piešimas ant sienų“. Tyrimo išvadose kalbininkė teigia, kad nors studentai ir vartoja keiksmus, tačiau, jų manymu, tai nebūtinai reiškia nekultūringumą, nes dažniausiai tai tėra reakcija į tam tikrą situaciją, netgi emocinio krūvio sumažinimas.
Keiksmai – būdas išlieti emocijas
Pašnekovė prisiminė atvejį, kai prieš keletą metų buvo paskelbtas nemokamas telefono numeris, kuriuo skambinantieji galėjo užduoti klausimų apie Europos Sąjungos valdymo struktūras, sužinoti kitus aktualius dalykus. Žmonės, dirbę su šiuo projektu, kasdien sulaukdavo daugybės paauglių skambučių, kurie itin aktyviai demonstravo savo kalbinį „išprusimą“.
R. Žukienė užsiminė ir apie tai, kad muzikos dainų tektai, šiuolaikinė literatūra yra užteršta įvairaus pobūdžio keiksmais: „Labai populiarūs dainininkai savo kūriniuose nevengia keiksmažodžių, o jaunimas į tai reaguoja atitinkamai.“
Kalbėdama apie psichologinį aspektą, kodėl prisivėrus pirštą išsprūsta „riebus“ žodis svetima kalba vietoje lietuviško keiksmo, pašnekovė sakė: „Tokiu momentu garsiai pasakoma tai, kas glūdi giliai sąmonėje. Britai yra atlikę tyrimą apie keiksmų vartojimą. Jų rezultatai parodė, kad asmenims, turintiems tiesioginių kontaktų su klientais, bendravimo situacijoje keiktis griežtai draudžiama, bet įmonės darbuotojams bendraujant tarpusavyje tai leidžiama, nes tikima, kad taip jie išlies susikaupusias emocijas“.
R. Žukienės teigimu, nors keiksmų vartosenos tyrimų atliekama mažai, akivaizdu, kad situacija prastėja, nes visuomenė vis labiau toleruoja tokius kalbos „akcentus“.
