Vėlinės – gilaus susimąstymo apie žmogaus būties trapumą laikas prieš didžiąsias ir linksmąsias besibaigiančių metų šventes. Bet mirtis nepripažįsta jokių švenčių. „Balsas.lt“ baigia šeštadienį pradėtą pasakojimą apie Kauno kriminalinio elito laidotuvių papročius.
Iš filmavimo aikštelės – į šarvojimo salę
2000-ųjų birželį Kauno centre savo dukters akivaizdoje buvo nušautas prieštaringai vertintas verslininkas, praeityje grupuotę stambių bendrovių vadovams nuo įžūlių reketininkų apsaugoti įsteigęs Ramūnas Kuzminas. Ilgą laiką jis laikėsi nuomonės, kad gaujų nesutarimus galima išspręsti be kraujo, tačiau jis pats kažkam labai neįtiko, todėl juo buvo nuspręsta atsikratyti.
Po keleto minučių į „Ramaškės“ nužudymo vietą – legendinio Kauno restorano „Metropolio kiemą – atvažiavo tuometinis bendrovės „Liūdinga“ laidotuvių rengėjas Tomas Urbšas.
Viena šiandien Anglijoje uždarbiaujančio buvusio kino aktoriaus ir laidojimo paslaugų darbuotojo užduočių buvo išgabenti lavoną į morgą, o iš jos – į šarvojimo salę. Tuo metu jis vienas be pagalbininkų turėjo greitai įkelti R.Kuzmino palaikus į mirusiųjų gabenimo tarnybos automobilį.
„Kai atvykau, jau nemačiau „Ramaškės“ artimųjų, tuomet erdviame kieme pirmyn atgal zujo tik kriminalistai, kurie ieškojo bent menkiausių įkalčių. Jei atvirai, manęs nė kiek nešokiravo nušauto mafiozo lavonas, - prisiminė T.Urbšas. – Morge man teko matyti kur kas šiurpesnių negyvėlių, tarkime, žiurkių apgraužtų benamių. Prieš keletą metų iš miško išvežėme daugiau nei prieš savaitę mirusį grybautoją, kurį jau buvo apgraužę vilkai, laukiniai šunys. Nors neestetiškai skamba, bet juk pašvinkusi mėsa visada vilioja plėšrūnus“.
Kadaise T.Urbšas neturėdamas specialaus aktorinio pasirengimo sukūrė vaidmenis dviejose televizijos serialo „Marius“ serijose ir Odesos kino studijos režisieriaus Igorio Apasiano filme „Pienių vynas“, kuriame įkūnijo jauną žurnalistą, tyrinėjantį keistos moters gyvenimą. Vėliau jis ėmėsi epizodinių vaidmenų režisieriaus Algimanto Puipos dramoje „Bilietas į Tadž Mahalą“ ir suomių kino kūrėjų juostoje „Striptizas“.
Užsakymų netrūksta ir visažistams
Keletą metų ritualines paslaugas teikusioje įmonėje dirbęs 32 metų T.Urbšas nekart yra girdėjęs, kaip morgo darbuotojams ar net duobkasiams guodėsi tragiškai savo draugų netekę ir jų laidotuvėmis besirūpinantys Kauno gangsteriai.
Jam taip pat yra tekę pasirūpinti vieno šešėlinio pasaulio atstovo laidotuvėmis. „Pamenu, jog salėje, kurioje buvo pašarvotas kažkuris iš vilijampoliečių, staiga dingo elektra. Mes su kolegomis labai sunerimome dėl šio technikos sutrikimo, manėme, jog „berniukai“ mėgins mus sulyginti su žeme. Tačiau po kurio laiko elektra atsirado ir visų nuostabai mes jokių pretenzijų neišgirdome“, – pasakojo T.Urbšas.
Pašnekovas patvirtino, kad kai kurie pasiturimai gyvenantys kauniečiai per artimųjų laidotuves demonstratyviai linkę pasišvaistyti pinigais.
Stengdamiesi išsiskirti laidotuvių prabanga, kai kurie kauniečiai perka madingiausius net Amerikoje pagamintus karstus, kviečia įmantrias gėlių puokštes kuriančius žinomus floristus, nusamdo brangiausius Kaune visažistus, kurie specialiomis priemonėmis numirėliams padaro grimą, šukuoseną.
„Turbūt taip besielgdami miestiečiai per laidotuves siekia atkreipti ir aplinkinių dėmesį, – svarstė buvęs laidotuvių rengėjas. – Per tuos metus įsitikinau, jog žmogaus palydėtuvės į amžino poilsio vietą – tai tarsi teatras, į kurį susirenka nuoširdžiai jo gedintys giminaičiai ir priešai, kurie ilgą laiką geidė jo mirties“.
Valdininkai pagerbė gaujos narį
2000-ųjų lapkritį Nidoje nedideliame bute nuo širdies nepakankamumo, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, galėjo sukelti vaistai nuo širdies, sumaišyti su narkotikais, mirė sovietmečiu nuožmumu garsėjęs „daktarų“ autoritetas, buvęs ištikimiausias H.Daktaro parankinis V.Siaurusevičius (Siauras).
Į jaunystėje perspektyviu boksininku laikyto, kuris buvo iškovojęs netgi sovietinės Lietuvos jaunių bokso čempiono titulą, laidotuves susirinko ryškiausios Vilijampolės gangsterių senosios gvardijos įžymybės. Tąsyk brangius, tačiau norėdami išlikti anonimiški, be gedulo juostų, kurios šiaip skirtos pareikšti užuojautą, vainikus atvežė keletas storomis aukso grandinėlėmis pasipuošusių vyrų. Juos visus vienijo bendras „firminis ženklas“ – plikai nuskustos galvos.
Laidotuves atidžiai stebėjo ir žymiausi Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetai – Vidmantas Gudzinskas (Guzas), Alvydas Laurinavičius (Luras), Deividas Ganusauskas (Mongoliukas) ir kt.
Be minėtų veikėjų tarp palydinčiųjų „Siaurą“ į paskutinę kelionę buvo ir daugiau ne tik Kauno organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (ONTT), bet ir kitų didžiųjų šalies miestų pareigūnams neblogai pažįstamų asmenų.
Pastarieji pro tamsintų automobilių langus atidžiai fiksuodavo į tokių veikėjų laidotuves paskutinę pagarbą savo bosams atiduoti atvykstančius ir operatyvininkams mažai pažįstamus jaunuolius.
V.Siaurusevičius į paskutinę kelionę buvo vežamas tuo metu bene moderniausiu vienos Kauno laidojimo paslaugų bendrovės limuzinu.
Be to, dažna šių kriminalinio pasaulio veikėjų laidotuvių viešnia – H.Daktaro motina Jadvyga Daktarienė.
Didžiausią įtaką tarp Kauno nusikaltėlių turinčio „Henytės“ mama nuo šarvojimo salės iki pat kapinių palydėjo Ž.Janiselio, R.Kuzmino ir V.Siaurusevičiaus karstus. Pats H.Daktaras savo kompanionų laidotuvėse nedalyvavo, nes tuo metu atliko bausmę kalėjime.
2001 metų sausį Kaune buvo kilęs skandalas, kai tuometis miesto meras Gediminas Budnikas, buvęs Kauno apskrities viršininkas Kazimieras Starkevičius ir Seimo narys Vytautas Šustauskas atvyko nusilenkti prie prieštaringai vertinamo miesto tarybos nario Karolio Bruderso sūnaus Vilhelmo karsto. Pastarasis kurį laiką buvo vienos Vilijampolės nusikalstamos grupuotės narys.
Iškovojo vietą prestižinėse kapinėse
2001 metų lapkričio 28-ąją prabanga tviskėjo ir Vilniuje nušauto kontrabanda nuolat įtarinėto, anksčiau už reketavimą teisto Žaliakalnio nusikalstamo susivienijimo „Daškinių“ vadeivos, buvusio Lietuvos bokso federacijos (LBF) prezidento R.Daškevičiaus (Daškės) laidotuvėse.
Tuo metu Kauno savivaldybę pasiekė Lietuvos kūno kultūros ir sporto departamento raštas, kuriame buvo prašoma „sudaryti galimybę palaidoti prestižinėse Petrašiūnų kapinėse žinomą sporto veikėją“.
Verta prisiminti, kad dar būdamas gyvas „Daškė“ visur siekė pirmauti – jo mobiliojo telefono numeris baigėsi trimis vienetais, trys vienetai puošė ir jo prabangaus „Mercedes-Benz“ valstybinius numerius. Todėl nė kiek nenustebino tai, kad šis jo artimųjų prašymas buvo įgyvendintas ir praeityje žinomas miesto boksininkas bei breiko šokėjas atgulė šiose kapinėse vos per keliasdešimt metrų nuo Lietuvos diplomato S.Lozoraičio.
R.Daškevičiaus laidotuvėse dalyvavo nemažai ir senosios, ir jaunosios kartos nusikalstamo pasaulio atstovų: Arikas Pastuškovas (Storas), Algirdas Žemaitis (Kukas), Semionas Bulatovas, Redas Ivanauskas (Lūpdažis), Edmundas Bilinskas, buvęs „Daškės“ verslo partneris Rolandas Skopas.
Atsisveikinti su R.Daškevičiumi atvažiavo ir prieš dešimtmetį skandalingai Lietuvoje išgarsėjusios asociacijos „Selma“ vadovas, tris kartus teistas kalinių teisių gynėjas bei dabartinis LBF prezidentas Vladas Laurinavičius (Laurytė).
Lydint katafalką lėtai važiavo keliasdešimties prabangių automobilių kolona. Paskui artimiausio bendražygio baltos spalvos prabangų karstą pirmas sidabrinės spalvos „Mercedes – Benz“ automobiliu slinko R.Skopas.
Gausiame „Daškę“ artimai pažinojusių asmenų būryje buvo galima pastebėti ir ne vieną žinomą sporto pasaulio veikėją.
Susirinkusiųjų nuostabai, prieš pat nuleidžiant į kapo duobę, trumpam buvo atidengtas garsaus kauniečio karstas.
Apsaugininkai paliko žurnalistus už vartų
2004-ųjų balandžio 26-ąją vykusi greta savo namų Sukilėlių prospekte nušauto alkoholio bendrovės „Italiana International“ valdybos pirmininko ir pagrindinio savininko Valdo Jakučio laidotuvių procesija labiau panašėjo į įslaptintą atsisveikinimą su paslaptingos religinės bendruomenės lyderiu.
„Liūdesio“ veteranai tikino iki tolei dar niekada nėra matę tiek daug laidojimo rūmų teritorijoje knibždančių apsaugos vyrų. Jie buvo nustebę, kadangi taip akylai nebuvo saugomos dar nė vieno anksčiau šiuose rūmuose pašarvoto skandalingai pagarsėjusio kauniečio laidotuvės.
Kai įvairių spaudos leidinių, televizijos ir radijo stočių žurnalistai atvyko prie laidojimo rūmų durų, uolus apsaugininkas neįleido jų į vidų ir pareikalavo tuojau pat apleisti šią teritoriją. Jis paaiškino, kad „paparaciai“ šioje vietoje nepageidaujami, o jam šį įsakymą davusi pati V.Jakučio našlė Rosita.
Kelias minutes bergždžiai pasiginčiję su apsaugininku, žurnalistai patraukė arčiau gatvės.
Prieš išlydint verslininką į kapines, „Liūdesio“ namus apsupo kelios dešimtys juodais kostiumais vilkinčių sargybinių, kuriuos tądien iš „Italiana“ bendrovės pasisamdė nužudytojo verslininko žmona.
Su nušalinto prezidento Rolando Pakso aplinkos žmonėmis glaudžiai ryšius palaikiusiu kauniečiu paskutinį kartą atsisveikinti atvyko keletas dar visai neseniai aukščiausių valstybės vadovų draugija besimėgavusių veikėjų – garsioji stomatologė Renata Smailytė, bendrovės „Kauno grūdai“ vadovas Tautvydas Barštys, Seimo narys Egidijus Skarbalius ir šįmet JAV sučiupto aferisto Gintaro Petriko brolis verslininkas Raimundas Petrikas.
Išnešant karstą iš laidojimo rūmų, fotoreporteriai buvo nustumti kitapus gatvės. Šias nufilmuotas scenas, kuriose matosi paskui žurnalistus besivaikantys apsaugos vyrai, tą patį vakarą per žinias parodė visi komerciniai Lietuvos televizijos kanalai. Tiesa, kur kas griežčiau V.Jakučio palaikai ir visi laidotuvių dalyviai buvo saugomi pačiose Romainių kapinėse. Nors apsaugininkai neleido žurnalistams patekti net į jų teritoriją, tačiau „Lietuvos ryto“ fotografui pavyko prasmukti į kapines bei užfiksuoti šią laidotuvių procesiją.
Vakaro prieblandoje – buvusios meilužės
Vienų Kaune veikiančių laidojimo namų vadovas Gintautas G. teigė „Balsui.lt“, kad neretai kriminaliniame pasaulyje pasižymėjusių kauniečių laidotuves organizuojantys artimieji vis dažniau vengia viešumo, pageidauja ramybės ir privatumo.
„Prie bet kurio velionio karsto gerai matyti visas gedinčios giminės santykių spektras. Liūdesys bene geriausiai išryškina ir teigiamas, ir neigiamas net artimiausių žmonių savybes“, – taip kauniečių laidotuves apibūdino pašnekovas.
Gintauto G. teigimu, apie iškilių miesto asmenybių laidotuvių papročius ir jų užkulisius būtų galima parašyti storą knygą, kuri sulauktų nemažo skaitytojų susidomėjimo.
„Velionio giminaičiai ir artimiausi draugai į laidojimo rūmus dažniausiai ateina dieną, o vakaro prieblandoje skolintais automobiliais ar taksi po tamsiais akiniais ir elegantiškomis skrybėlėmis atvyksta velionių meilužės bei konkurencinių verslo įmonių, kriminalinių grupuočių lyderiai“, – pasakojo laidojimo namų senbuvis.
„Kukas“ norėjo greitų rezultatų
Per ilgus darbo metus Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus vedėjas Leonas Gogelis dažnai bendraudavęs su prokuratūros tardytojais bei policijos kriminalistais.
Pagrindiniame Kauno morge plušančiam vyriškiui teisėsaugininkai dažnai atvesdina asmenis, galinčius padėti identifikuoti nežinomųjų palaikus.
Jis stengėsi sužinoti, kokiomis aplinkybėmis buvo nužudyti ne tik paprasti, bet ir gerai žinomi kauniečiai, tarp jų – ir kunigas Ričardas Mikutavičius, 2000-ųjų vasarą Kauno „Senukų“ teritorijoje po nakties budėjimo aptikti keturi negyvi apsaugininkai ar tų pačių metų vasarą nušautas „Ramaškė“.
Kauno morge jam ne sykį teko apžiūrėti užsakomųjų žmogžudysčių aukas ir „auksiniam jaunimui“ priklausančių veikėjų lavonus.
Teismo medicinos ekspertas tik sykį susiginčijo su nusikaltėliais, kai prieš keletą metų ant specialaus morgo stalo nuodugniai apžiūrinėjo garsaus Kauno boksininko kūną, kuris mirė bandydamas „išmušti skolą“ iš vieno anuomet klestėjusio verslininko.
Jis buvo nužudytas vienu šūviu į kaklą iš medžioklinio šautuvo. L.Gogelis nustatinėdamas tikslią mirties priežastį buvo raginamas kuo greičiau atlikti savo darbą. „Tuomet atvyko keletas „berniukų“, o tarp jų buvo ir pats „Kukas“. Pastarasis buvo ypač nekantrus ir plūsdamasis necenzūriniais žodžiais vos nepaleido kumščių į darbą, kai sužinojo, kad jo draugo tikras mirties aplinkybes galėsiu pranešti ne anksčiau kaip po dviejų valandų. Tačiau atsirado tarp jų vienas protingas, kuris pasitikėjo mano profesionalumu ir nuramino tą išsišokėlį. Bet daugiau panašių incidentų neteko patirti“, - šyptelėjo pašnekovas.
Pageidauja mirusiojo „prekinės“ išvaizdos
L.Gogelis neslėpė, kad retsykiais sulaukia pretenzijų iš nužudytų banditų artimųjų. Prieš dešimtmetį viena nušauto kauniečio motina apkaltino L.Gogelį, esą ekspertas norėdamas nuo jos sūnaus piršto nuimti brangų žiedą, nupjovė mirusiojo pirštą.
Galiausiai paaiškėjo, kad toji nepatenkintoji motina iš tiesų išgyveno ne dėl sūnaus piršto, o dėl to, jog prokuratūros tardytojas įspūdingą papuošalą grąžino ne jai, bet jos marčiai.
Sykį ekspertas turėjo gerokai pavargti, kol galiausiai pasikvietęs visus morgo tarnautojus ant stalo paguldė nužudyto ypač stambaus sudėjimo kriminalinio pasaulio veikėjo kūną.
Kai kurie nusikaltėlių grupuočių nariai vos pravėrę morgo duris prašo, kad jų žuvusieji draugai būtų gerai nugrimuoti. Pašnekovas patvirtino, jog šie veikėjai savo bičiuliams paskutinei kelionei išrenka stilingus kostiumus iš firminių parduotuvių.
„Man reikia, kad velionis turėtų „prekinę“ išvaizdą, - taip kartą ekspertui pareiškė vienas susierzinęs morgo svečias.
