Po kelerius metus užsitęsusios ir dėl finansavimo vis strigusios renovacijos, kaip teigė Kauno valstybinio dramos teatro direktorius ir aktorius Egidijus Stancikas, dviem metais anksčiau nei tikėtasi gali būti baigti teatro didžiosios salės renovavimo darbai. Viliamasi jau šių metų rudenį pakviesti į ją pačius ištikimiausius teatro gerbėjus.
– Kas sustiprino tokias Jūsų viltis, kai daugelis panašių darbų stabdoma ne tik kultūros įstaigose, nes valstybės piniginė pastaruoju metu labai suplonėjusi?
– Turime ir Kultūros ministerijos, ir paties ministro Arūno Gelūno garantijas, kad šį rudenį galėsime atverti didžiąją sceną. Pagal planus tai turėjo atsitikti tik 2014-aisiais. Jei iš tikrųjų įkurtuves toje scenoje surengsime anksčiau, tai ir mums, ir ministerijai, o svarbiausia, – ir žiūrovams bus didelis džiaugsmas.
Mūsų generalinė rangovė „Kaminta“ iki šiol, kad išsaugotų nuoseklumą, smarkiai nesilaikė „visų paragrafų“, ji dirbo savais kaštais ir tada, kai apmokėjimai už darbą vėluodavo. Taip sakant, investuodavo savo lėšas „į priekį“, avansu. Žinant, kad statybų rinkoje dabar štilis, užsakymų maža, šiai bendrovei tikrai būtų sudėtinga dirbti belaukiant vėluojančių užsakovo lėšų už atliktą darbą ir medžiagas. Tikimės, kad vėlavimų ateityje nebus, ir statybininkai galės dirbti be trikdžių.
– Ar daug darbų didžiojoje salėje padaryta, kad jau prabilote apie pabaigtuves ir ar sunkiai rasdavote bendrą kalbą su paveldo sergėtojais?
– Tikrai nemažai tų darbų jau baigta. Netgi dalis įrangos sumontuota: scenos, garso, šviesų, ventiliacijos ir kitokių mechanizmų.
O dėl paveldo, tai galiu pasakyti: kultūros paveldas mums buvo ir dėmesingas, ir geranoriškas. Teatro patalpos – ne komercinės, mes jų nei griauname, nei kaip kitaip keičiame. Manau, kad labai svarbu išsaugoti teatre tai, kas vertinga. Nors kai kada skiriasi teatralų ir paveldo specialistų nuomonės, bet gerai viską išanalizavus sutarti galima. Pavyzdžiui, vienos durys, kurios mums atrodė keistinos, pasirodė, jog labai vertingos kaip kultūros paveldas ir jas būtina saugoti. O tai, ką mes manėme esant ypatinga ir svarbu, kultūrinės vertės gal ir neturi. Tad aiškinomės, derinome pozicijas, tarėmės. Žodžiu, paveldo sergėtojai mūsų atžvilgiu tikrai geranoriškai ir bičiuliškai nusiteikę, tad bendradarbiavimo problemų nebuvo.
Mūsų teatro pastate tarpukariu veikė „Metropolitan“ kino teatras. Po to čia 1939 metais buvo atidarytas Jaunojo žiūrovo teatras, kuris 1959-aisiais susiliejo su Dramos teatru.
Teatro pastatas yra art deco stiliaus. Ir labai miela, kad rekonstrukcijos projekto autorius architektas Algimantas Kančas puikiai tą stilių pabrėžia, netgi suteikia jam žavesio.
– Teatro sezonas jau įpusėjęs, kaip dabar atrodo, ar pavyks pateikti žiūrovams visas premjeras, kurias buvote sezono pradžioje susiplanavę?
– Ir netgi daugiau pateiksime nei planavome. Teatras šiuos metus pradėjo darbingiausiomis nuotaikomis. Didžioji dalis sezono planų jau įvykdyta. Žiūrovai matė premjerinius Vidmanto Bartulio, Jono Jurašo, Artūro Areimos ir kitų režisierių darbus.
Ateinantį penktadienį įvyks nauja premjera: spektaklį „Stebuklingas Tenesis“ stato anksčiau ne vieną dramos kūrinį į mūsų teatro sceną palydėjęs režisierius Gytis Padegimas. Ši premjera drauge bus ir graži dovana pačiam režisieriui, švenčiančiam asmeninį jubiliejų.
Ant slenksčio ir kita premjera – Fridricho Šilerio „Plėšikų“ (rež. A. Areima). Vėliau teatro afišoje atsiras ir istorinė kostiuminė prancūzų dramaturgo Eugeno Skribo drama „Stiklinė vandens“ (rež. Raimundas Banionis).
Iki vasaros dar vieną premjerą žada režisierius Rolandas Atkočiūnas. Sezoną papildys ir Agniaus Jankevičiaus režisuotas naujas spektaklis, bet galimai jo premjera nusikels į rudenį, nes tik dabar atėjo žinia, kad finansavimas bus gautas.
– Didžioji teatro scena savaime pareikalaus ir didžiosios trupės. Nebebus kaip teisintis: spektakliai kuklesni ir veikėjų skaičiumi, ir scenografija, nes kitaip neišsitektų nedidelėse, labiau kamerinėse erdvėse. Nuo rudens, tikėkim, turėsite didžiąją savo erdvę ir kuo ją užpildysite?
– Teatro didžioji scena, neabejotina, pareikalaus ir visų mūsų pastangų. Galiu tik tiek pasakyti, kad jau vyksta derybos, dėliojame rudeninį repertuarą, kuris tikrai bus išskirtinis. Nes reikia didžiąją sceną įdvasinti visomis tomis galiomis, kuriomis Kauno valstybinis dramos teatras alsuoja.
Scenos atidarymo proga žadame joje parodyti nacionalinio dramos veikalo premjerą. Paskui bus spektaklis vaikams.
– Bet visa tai vėliau – daugiau nei po pusės metų. Bet kovą kalendoriuje yra viena teatralams ypatinga diena, tad kaip ją minėsite?
– Tarptautinei teatro dienai mūsų profesinės sąjungos vadovas Audrius Žiurauskas buvo užsidegęs sujungti visus Kauno teatrus ir šią šventę, kaip kažkada, prieš keliolika metų, vėl švęsti Kauno sporto halėje. Kad miesto daugiau ateitų. Nes norisi prisiminti tuos gerus laikus, kai žmonės mėgavosi šia švente, kaip dalindavosi „sirgdami“ už teatralus, kurie krepšinio aikštelėje labai išradingai kaudavosi su pačiu „Žalgiriu“. Bet...
– Trūksta pinigų?
– Taip, išlaidos būtų nemažos. Nuo miesto savivaldybės priklauso, ar tokia šventė Sporto halėje šiemet įvyks. Suprantu, kad Kauno savivaldybė, deja, dabar nepajėgia visų sričių lėšomis paremti. Ir kad kultūra tokiu atveju gali likti labiausiai nuskriausta.
Būtų baisu, jei tikrai ateis tokie laikai, kai Kauno kultūra bus „įrašyta paskutinėje eilutėje“. Tik gal taip neįvyks? Manau, atsiras dermė, bus atkreiptas žvilgsnis į kultūros programas, būtų tęstinumas.
Va, kelerius metus kultūra gaivino Laisvės alėją, jau ir rezultatų gerų matėsi, – žmonės po truputį į ją pradėjo sugrįžti. Ne krautuves aplankyti, bet vakare miesto sode koncerto pasiklausyti, kitur – parodos pasižiūrėti ar susitikime su poetais sudalyvauti.
– Kai stabtelėjom prie plakato, kur išvardintas vasario ir kovo mėnesių teatro repertuaras, linksmai pasakėte, jog labiausiai jums patinka raudona spalva tame plakate. Nes raudoni lipdukai skelbia, kad bilietai išparduoti vos ne visiems spektakliams. Tai iš kur toks žiūrovų, ypač, – jaunų antplūdis? Ar tikrai jau televizijos šou žmonėms atsibodo?
– Teatras pilnas jaunų žmonių, kas yra labai gražu. Nes tai reiškia, kad Kauno dramos teatras jiems reikalingas. Dėl televizijos šou ir kitų programų nenoriu nieko blogo sakyti, žiūrovai patys daro išvadas jas žiūrėdami.
Taip, mes ugdomės žiūrovų pamainą. Turime bendras edukacines programas, tačiau kol kas švietimo įstaigos, jei atvirai, yra pasyvios. Pavieniui dirba tie, kurie suvokia, kad teatras jaunam žmogui tikrai reikalingas. Bet galim pasidžiaugti, kad paskelbus šūkį „Nerk į teatrą“ ir pasistengus, kad jis veiktų, net 1000 moksleivių iš įvairių mokyklų pas mus per sales praėjo. Ne tik praėjo, ir spektaklius žiūrėjo.
Turime dar bendrų projektų su Vytauto Didžiojo universitetu, kad teatras būtų naudingas universitetui, o jis tenkintų teatro poreikius.
– Kokius?
– Yra teatrinių profesijų, kurių specialistų Lietuva nerengia. Pavyzdžiui, šviesų dailininkai. VDU turi stiprių videomedijų studentų. Neprastai dirba Menų fakultetas. Tad universitete, o juo labiau iš universiteto bei teatro bendravimo, bendradarbiavimo visada atsiras tai, kas gali būti naudinga ir teatrui.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Birutė LIUTKUTĖ
