Kokias komunikacines klaidas darė valdžios atstovai, įvertino Viešųjų ryšių specialistas Mykolas Katkus.
Sveiki, per koronavirusą ir karantiną daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, augo valdžios populiarumas, kaip jūs paaiškintumėte šį reiškinį ir kaip jūs vertinat mūsų ekstremalių situacijų valdymą, vadovavimą. Ar buvo sakoma visuomenei tiesa, ar informacija buvo pateikiama sąžiningai ir savo laiku?
Turbūt pradėti reikėtų nuo to, kad vienas pagrindinių dalykų, kodėl žmonės buriasi į grupes, formuoja valstybes, tautas – saugumo poreikis. Ir nieko nuostabaus, kad, iškilus galimam nesaugumui, karo grėsmei, pandemijos, epidemijos, kažkokiai kitai egzistencinei grėsmei, žmonės atsigręžia į savo lyderius. Jie nori matyti stiprius lyderius, kurie būtų matomi, girdimi ir žmonės nori jaustis, kad jie yra, nori pasitikėjimo, nori tikėti kuo nors ir jaustis, kad yra saugūs.
Yra daug labai psichologinių eksperimentų, iracionalios baimės yra geriausiai numaldomos būtent kalbėjimu ir lyderystės rodymu.
Tai Lietuvoje pačioje pradžioje labai ilgą laiko tarpą niekas nesiėmėm rodyti lyderystės. Ponas Veryga pradžioje tarsi sakė, kad nėra ko bijot, kad nereikia panikuoti – informacijos nesidalydavo ir kaltino žiniasklaidą. Vėliau situacija labai stipriai apsikeitė, kada S. Skvernelis surengė spaudos konferenciją, pasikvietė daktarą Kasiulevičių ir pradėjo aiškiai sakyti, komentuoti tiek karantino priežastis ir nuostatas, tiek ekonominius paketus, ir tada Lietuvoj vėl atsirado lyderystė.
Manau, tai buvo pirmas sykis po D. Grybauskaitės išėjimo, kada kažkas atėjo ir pasakė, kad aš dabar atsakau už viską ir žmonės suprato, į ką reikia kreipti dėmesį. Tai nenuostabu, kad tokie lyderiai, kurie atsistoja ir sako – dabar aš jus saugosiu, ginsiu ir vadovausiu, tų lyderių reitingas kyla visame pasaulyje. Tai čia nuo D. Trumpo iki E. Macrono, nuo Konti, kuris buvo silpnas lyderis Italijoj, iki viso pasaulio.
Dažniausiai lyderiai, kurie atsako į virusą ir imasi tų veiksmų, kuriuos visuomenė jaučia esant teisingu, jų reitingai kyla. Komunikacija Vyriausybės, kur buvo dramų visokių – kažkas išėjo, kažkas atėjo, kažkas komunikavo – komunikacija Vyriausybės tikrai labai stipriai bent jau pastangų prasme pasitvarkė.
Po karantino paskelbimo ponui Verygai nesiseka su žodžiais – ir uniformas dėjosi, ir dar kažkaip.
Jis sako tiesą ar išsisukinėja?
Aš nesu kompetentingas pasakyti, kada jis sako tiesą, bet tie viešai atskleisti faktai, kur buvo kai kuriais aspektais kai kurie dalykai nutylimi – dėl testavimo, dėl kitų dalykų, paskui ta užsivėlusi kova su Vilniaus savivaldybe, kuri irgi bandė rodyti iniciatyvą, mano nuomone, tai buvo tikrai labai sumalti dalykai.
Latvijoj sveikatos ministras yra vienas populiariausių šalyje žmonių ir turi didžiulį pasitikėjimą. Ir tai tvirtas, kietas žmogus iš disidentų šeimos, kuris sugeba komunikuoti teisingai. Lietuvoj, man regis, pas mus per ilgai valdžia galvojo, kad reikia vengti panikos ir tuo tikslu, kad vengti skleisti paniką, tai dėl to jie kai kuriuos dalykus arba nutylėjo, arba tiesiog nesakydavo. Ir vėliau tik paaiškėjo, kad mes neturėjom nei testų, nei kaukių, nei sistemos, kaip atremti virusą.
Buvo gausybė problemų sveikatos sistemoje ir Veryga to dalyko iki šiol nepaaiškino, kas nutiko. Šitoj vietoj pavyzdys – tas panikos nekėlimo mintis, tai yra tarybinė, sovietinė mintis – nekelkim panikos, tai Černobylio tipo komunikacija.
Ir Lukašenkos?
Ir Lukašenkos. Ir viso sovietinio bloko. Pas mus lygiai tas pats. Komunikacijoj mažai taisyklių absoliučių. Viena iš absoliučių taisyklių – stichija, nelaimė ir panašiai pirmas dalykas, ką Vyriausybė turi – sakyti tiesą, kokia ji bebūtų, dėl tos priežasties, kad mes anksčiau ar vėliau tą tiesą sužinosim.
Nesilaikė tos taisyklės?
Mano pastebėjimu, tai buvo labai daug nutylėjimų, iš kitos pusės, visuomenė išgąsčio būsenoje ar netikrumo būsenoj linkusi atleisti žmonėms, kurie ką nors daro.
Ir matom iš reitingų, kad ne tik atleido, bet ir tie reitingai kai kurių dvigubai trigubai šoktelėjo. Dėl verslo valdžia jau ne pirmą savaitę žada paramą verslui. Mes girdime apie tai kalbas, bet verslas kol kas pačiupinėti tos paramos negali. Ar jums aišku, kaip, kada ir kiek bus remiamas verslas Lietuvoje?
Aš domėjausi kaip tik intensyviai šiuo metu šita situacija, tai faktas, kad pirmiausia čia reikia kalbėti ne apie verslą. Verslui parama visada yra stigmatizuojamas ir neigiamas dalykas.
Pagrindinis dalykas, ką mums reikia daryti – padėti išsaugoti darbo vietas. Kad ir ko tai bekainuotų, kur tie žmonės bedirbtų: valstybiniam sektoriuj, versle, netgi eina kalba kai kuriose šalyse, kad net iš šešėlinės ekonomikos gyvenančius žmones ir tiems stengiamasi duoti šiek tiek pinigų, kadangi kiekviena prarasta darbo vieta gali atsirasti po 2–3 metų ir valstybei tai kainuos be galo daug. Tiek mokesčiais, tiek sumažėjusiu vartojimu. Galų gale – tai mūsų piliečiai, kurie dabar neturi teisės dirbti. Ir darbo vietų išsaugojimas yra pagrindinis visose valstybėse, kuriose eina kalba.
Niekas nekalba apie paramą verslui pinigams, dividendams ar dar kam – mes kalbam apie tai, kad kiekviena įmonė, kurioj dirba 30 žmonių, kurie dabar nežino, ką daryti, tokių įmonių pažįstu ne vieną ir ne dvi, dabar nežino, ką daryti. Ir prisiminus 2008 metų pamokas, verslas nebesitiki, kad valstybė jiems padės, nes dabar tos paramos yra arba per menkos, arba per mažos. Mes kalbame apie 5 procentų BVP skyrimą verslui pakelti. Vokietija tik ką įdėjo 22 procentus BVP, 10 procentų yra mažiausias vidutinis taškas, ką žmonės deda.
