Geresnė valstybė nei anksčiau – tai žada kiekviena naujai renkama politikų karta. Atsakyti į klausimą, kas yra gerovės valstybė, sunku, nes kiekvienas tai supranta savaip – politikas, valstybės tarnautojas, pilietis.
Lietuva, pavyzdžiui, šioje srityje renkasi Skandinaviją – Šiaurės šalys gerai žinomos dėl savo edukacinės sistemos, socialinės ir darbo politikos, informacinių technologijų plėtros ir skatinimo, skaidrumo ir mažo korupcijos lygio.
Švedijos Geteborgo universiteto Politikos mokslų fakulteto profesorius Bo’as Rothsteinas šį teiginį pagrindžia moksliškai: vertinant „sėkmingą visuomenę“ pagal grupę tokių faktorių kaip ekonominė lygybė, socialinės ir politinės teisės, korupcija, demokratija, žinių ekonomika, ir t. t., pirmas keturias vietas visų šalių reitinge užima Švedija, Danija, Islandija, Norvegija.
Pasak mokslininko, skandinaviško gerovės valstybės modelio kūrimas, remiantis Gustavu Molleriu, buvo pagrįstas keturiais pagrindiniais aspektais: universaliomis socialinėmis paslaugomis ir parama, su pajamomis susieta draudimo sistema, dėmesiu mokslui ir lyčių lygybei. Taip pat būtina sąlyga buvo valdžios gebėjimas užsitikrinti visuomenės pasitikėjimą dėl teikiamų paslaugų, kad piliečiai sutiktų mokėti didelius mokesčius ir kurti gerovės valstybes.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovas Ramūnas Vilpišauskas pabrėžė, kad be kokybiškos valdžios netgi didelių resursų paskirstymas gali ne pagerinti, o paprasčiausiai pabloginti situaciją visuomenėje. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad gerovės valstybės kūrimas Lietuvoje turėtų prasidėti nuo praeities klaidų taisymo.
„Lietuvoje yra bendrų veiksmų problema – mažai lietuvių norėtų mokėti didelius mokesčius, tačiau visi nori gauti geras socialines paslaugas. Viena pagrindinių to priežasčių – tranzitiniu laikotarpiu per mažai dėmesio buvo skirta aiškaus nuosavybės teisių apibrėžimui, teismų sistemos kūrimui ir stiprinimui, ginčų sprendimo efektyvumui ir rezultatyvumui, žemės reformoms. Būtent dėl tokių klausimų apleidimo piliečiai prarado pasitikėjimą valdžia“,- vertino politologas.
Docentė Ainė Ramonaitė teigė, kad norint pakeisti esamą situaciją pirmiausiai reikia aiškiai suvokti, kad Lietuvoje pagrindinė problema yra ne socialinis pasitikėjimas, o pasitikėjimas politinėmis institucijomis.
“Vertinant socialinį ir politinį pasitikėjimą Europos Sąjungos lygiu, Lietuvos pozicijos reitinguose labai skiriasi. Socialinio pasitikėjimo reitinge esame apytiksliai viduryje, o štai politinio pasitikėjimo reitinge – pačiame gale”,- pabrėžė akademikė.
A. Ramonaitė taip pat pateikė pajudėjimo iš dabartinio taško receptą, kurio centre ne tik valdžios pastangos pakeisti esamą situaciją, bet ir visuomenės bendradarbiavimas šių reformų kelyje.
“Norint pakeisti situaciją reikia koordinuotų ir reikšmingų valdžios veiksmų. Jie turi būti tarsi didysis sprogimas, kuris padėtų atsiskirti nuo praeities. Tačiau labai svarbu, kad į procesą įsijungtų ir visuomenė bei žiniasklaida. Suvokimas ir nuomonė yra formuojami, tad gali būti ir performuojami. Tam reikalingas bendradarbiavimas ir noras keistis”,- aiškino profesorė.
Atvirą pažangos forumą „Gerovės valstybės modelis – šiaurietiška patirtis ir perspektyvos Lietuvoje“ organizuoja Valstybės pažangos taryba kartu su Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje ir partneriais – Vyriausybės kanceliarija, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu, Kauno technologijos universitetu, Norvegijos karalystės ambasada ir Švedijos ambasada Lietuvoje.
