Ką reikš visam pasauliui ir Lietuvai naujasis Rusijos prezidentas, šiandien sunku spėlioti. Akivaizdu, kad ta pati grupuotė, kuri prieš aštuonerius metus pasiekė, kad Rusijos prezidentu turi tapti buvęs KGB karininkas ir buvęs FSB vadovas V. Putinas, dabar nutarė, kad Rusijai reikia liberaliau atrodančio prezidento ir todėl juo tapo D.Medvedevas. Kita vertus, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Dimitrijus Medvedevas iki šiol vadovavo ir "Gazpromui". Taigi naujoje Rusijos prezidento institucijoje ryškiai susilies du Rusijos galios simboliai: FSB pėdsakas, kurį D.Medvedevas paveldės per savo paskyrimo prezidentu procedūrą, ir "Gazpromo" galios pėdsakas. Ką tokia simbiozė reikš intensyviai "gazpromizuojamai" Europai, galime tik spėlioti. Kai gyveni tarp dviejų kaimyninių valstybių ir vienos iš jų buvęs kancleris tampa vieno iš stambiausių "Gazpromo" projektų vadovu, o kitoje buvęs "Gazpromo" vadovas tampa prezidentu, tai šia proga belieka tik savęs paklausti – ką "Gazpromas" yra mums paruošęs?
Tokioms spėlionėms labai padeda neseniai lietuviškai išleista žinomo “Economist” žurnalo apžvalgininko Edward Lucas knyga “Naujas šaltasis karas”. Noriu priminti E.Lucas žodžius, neseniai pasakytus interviu, kuris buvo paskelbtas “Alfa.lt” interneto puslapyje:
"Vakarams atsitokėti /pastaruoju metu/ padėjo neįtikėtinos Kremliaus klaidos – Kremlius turėjo stiprias kortas, bet žaidė ypač grubiai ir kvailai.
Rusams geriau sekasi užsupanti švelnaus priėjimo strategija – kurią jie, sakyčiau, taiko Lietuvoje. Čia yra galingų verslo grupių, istoriškai susijusių su Rusija, kurios konsolidavo ekonominę ir iki tam tikro laipsnio politinę galią. Užsupanti strategija Rusijai žymiai sėkmingesnė, negu grubūs metodai, kai naudojamas Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas.
Labiausiai bijau, kad Kremlius tai supras ir pereis prie švelniojo varianto ir galbūt todėl Dimitrijus Medvedevas daromas nauju prezidentu. Jis įkūnija švelnųjį požiūrį ir vaizduoja Rusiją Vakarų investicijų rojumi”.(2008.02.22. www.alfa.lt).
Taigi, atėjus naujajam Rusijos prezidentui, turime ruoštis užsupančiai švelnaus priėjimo strategijai, kurią gali būti sunkiau atpažinti nei grubius metodus.
Kokias apsaugos priemones ES taikys Lietuvai?
Šitokiame kontekste ypač svarbūs tampa mūsų energetikos reikalai. Po ilgos ir nuoseklios mūsų kritikos, kad valdžia nieko nedaro dėl energetinės situacijos 2010 sausio 1d ir po neseniai mūsų paskelbto Memorandumo, kažkas pajudėjo. Praėjusią savaitę Seimo Europos reikalų komitete ministras V.Navickas ir viceministras A.Ignotas pripažino, kad mūsų memorandume pateikti skaičiai yra tikslūs, tai yra, kad, uždarius Ignalinos II bloką 2010 sausio 1 d., Lietuvos vartotojai mokės už elektrą ne 33 ct/kwh, kaip dabar, o visus 59 ct/kwh. A.Ignotas pripažino, kad mūsų paklaida yra tik 0.3 ct/kwh. Taip pat pripažino, kad negalima Briuselyje sakyti, jog elektra kainuos 60 ct/kwh, o Lietuvos vartotojus guosti, kad ta kaina bus tik 40 ct/kwh, kaip kad daro premjeras.
Premjeras paskyrė A.Abišalą vadovauti kažkokiai Energetinio saugumo komisijai, kuri turėtų rūpintis mūsų Memorandume keltomis problemomis ir kuri turėtų šnekėtis su Briuseliu. Tačiau pradžia šitos iniciatyvos pasitikėjimo neįkvepia – Premjero pastangomis komisija įkurta taip atmestinai, kad akivaizdu, jog Premjeras rūpinasi tik vienu, – kaip šią nepopuliarią problemą iki rinkimų permesti ant kieno nors galvos. Rezultatas tokios pastangos pačiam Premjerui visiškai nerūpi, jam rūpi, kad ne jis būtų kaltinamas dėl galimos nesėkmės.
Liberalų sąjūdis paskelbė inicijuosiąs referendumą dėl Ignalinos II bloko neuždarymo. Jeigu bus klausiama paprastai, neinformuojant visuomenės apie galimas ES sankcijas Lietuvai už sutarčių nevykdymą, tai būtų tas pats, kaip klausti – ar Jūs norite, kad elektra kainuotų 33 ct/kwh, o ne 59 ct/kwh. Būtų sunku Lietuvoje rasti ką nors, kas sutiktų už elektrą mokėti beveik dvigubai daugiau. Kažin ar toks referendumas dėl geresnio gyvenimo turėtų didelę prasmę?
Galbūt yra kitas kelias – reikalauti, kad ir ES, o ne vien mes įgyvendintume Lietuvos stojimo į ES sutartį. O sutartyje yra įdomių nuostatų. Pavyzdžiui, jos 37 straipsnis numato, kad nauja šalis narė trejus metus po įstojimo gali prašyti leisti taikyti specialias apsaugos priemones, jeigu kuriame nors ekonomikos sektoriuje kyla rimtų problemų.
O garsusis Sutarties priedas, Protokolas Nr. 4 "Dėl Ignalinos atominės elektrinės Lietuvoje", baigiasi 4 straipsniu, kuris numato, kad Ignalinos AE atžvilgiu sutarties 37 straipsnio saugikliai gali būti taikomi iki 2012-12-31, išskyrus tai, kad negali būti pažeistas įsipareigojimas uždaryti elektrinę.
Taigi, sulyginus Sutarties 37 straipsnį ir Ignalinos Protokolo 4 straipsnį, akivaizdu jog, esant 37 straipsnyje numatytoms ekonominėms problemoms, Lietuva turi teisę prašyti leidimo taikyti apsaugos priemones. Kaip nurodo Ignalinos Protokolas, tokį prašymą Lietuva gali pateikti iki 2012-12-31.
Taigi pats laikas pradėti kietą kalbą su ES, reikalaujant paaiškinti, kaip ES vykdys savo pasirašytą sutartį. Reikia klausti labai paprastai: kas, ES manymu, turi įvykti su energijos tiekimu Lietuvoje, kad Lietuvai būtų leista pasinaudoti Ignalinos protokolo 4 straipsniu ir Stojimo sutarties 37 straipsniu? Ir antras, dar svarbesnis klausimas: kokias apsaugos priemones ES Lietuvai leistų taikyti, esant Ignalinos Protokolo 4 straipsnio sąlygoms?
Tenka pastebėti, kad 2010 metais Lietuva neturės jokių realių apsaugos mechanizmų nuo galimos energetinės krizės, jeigu bus priversta uždaryti Ignalinos AE. Elektros neatsivešime nei traukiniais, nei lagaminais. Svajonės apie greitesnes elektros tiltų statybas su ES pagalba mūsų visai negelbsti. Vienintelė reali apsaugos priemonė – laikinas Ignalinos bloko veiklos pratęsimas arba jo palikimas budinčiame “šiltame” režime tam, kad, esant kritinei situacijai, jį galėtume nedelsiant panaudoti.
ES institucijų turime klausti labai aiškiai: jeigu nėra jokių kitų apsaugos priemonių nuo galimo energijos tiekimo sutrikimo, tik laikinas Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimas, tai kodėl tai negali būti leista taikyti ir tuo atveju, kai Ignalinos II bloko uždarymas gali sukelti katastrofinių ekonominių pasekmių dėl elektros energijos dvigubo pabrangimo. O ar nepatikimas Rusijos dujų tiekimas gali būti laikomas grėsme energetikos tiekimui? Ir t.t., tai yra ES mums turi atsakyti, kaip jie vykdys sutarties nuostatas dėl ekonominio saugumo, o ne mes jiems turime aiškintis, kaip mes įgyvendinsime Protokolo nuostatas dėl Ignalinos II bloko uždarymo.
Esu įsitikinęs, kad su ES būtų žymiai lengviau tartis ne dėl to, kad Lietuvai būtų leista nevykdyti Stojimo sutarties, bet dėl to, kad ES preciziškai vykdytų savo įsipareigojimus, Lietuvai duotus sutartyje ir jos papildomuose protokoluose.
Todėl gal verčiau būtų organizuoti ne referendumą, kurio rezultatai būtų traktuojami kaip Lietuvos pasiryžimas laužyti Stojimo sutartį, o gausią Lietuvos žmonių peticiją Briuseliui, reikalaujant, kad ES preciziškai vykdytų Stojimo sutartyje duotus Lietuvai įsipareigojimus ir taip, kaip numatyta Sutarties 37 straipsnyje, neleistų Lietuvai pakliūti į gilią ekonominę krizę.
Bet šalia tokios principingos kalbos su Briuseliu mes turime išsiaiškinti Lietuvoje, kas mums sutrukdė tinkamai pasiruošti 2010 metams, nors jau 2003 metais žinojome, kas mūsų laukia. Ir šiame kontekste yra vienas konkretus klausimas, – pagal tą patį garsųjį Ignalinos protokolą buvo numatyta, kad iki 2010 metų Lietuva modernizuos Elektrėnus, panaudodama tam ES pinigus ir taip sukurdama galimybę turėti pigesnę nei 60 ct elektrą. Tai nebuvo padaryta ir neaišku, ar tai bus padaryta iki 2012 metų. Ir šį projektą, skirtingai nuo tiltų, Lietuva turi pareigą realizuoti viena, nepriklausomai nuo kitų. Tai nepadaryta. Kas kaltas? Kas kaltas, kad toks projektas nėra realizuojamas kartu su suskystintų dujų terminalu? Ir tai klausimai, į kuriuos turi atsakyti premjeras G. Kirkilas, o ne pasamdytasis A.Abišala. Atsakymai į šį klausimą turi būti aiškūs nedelsiant, nes jie bus pakartoti ir Briuselyje. Mes tokius klausimus dar šią savaitę užduosime Premjerui – trečiadienį pokalbyje ERK-e, penktadienį – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijoje.
Kas prižiūrės "liūtą?"
Prieš kelias dienas buvo paskelbta, kad LEO stebėtojų tarybai vadovaus Julius Niedvaras. Kas žino, gal ir neblogas pasirinkimas? Tačiau kai skaitau apie visą galimą stebėtojų tarybos sudėtį – minimos B.Lubio, L.Ašmanto, J.Vilemo pavardės, tai nori nenori kyla keletas paprastų klausimų. Viešųjų ryšių prasme tokios pavardės skamba gerai, bet ką jos reiškia realiame gyvenime, – ką tokia stebėtojų taryba veiks, kam ji atsiskaitys ir kokia yra kiekvieno tarybos nario atsakomybė? Kaip galima suprasti iš tokios stebėtojų tarybos sudėties, jie bus atskaitingi tik kiekvienas pats sau, o tai reiškia, kad LEO valdyba galės dirbti faktiškai be jokios intensyvesnės priežiūros.
Nesu didelis verslo vadybos specialistas, nesu ir didelis tokių stambių ir valstybei strategiškai svarbių energetinių kompanijų valdymo žinovas, todėl neapsikentęs pasidomėjau, kaip tokias problemas sprendžia mūsų kaimynai – pragmatiškieji estai, kurių valstybinę, nesuskaldytą ir puikiai veikiančią elektros energetikos kompaniją "Eesti Energia" tas pats buvęs NDX vadovas Žilvinas Marcinkevičius dažnai minėdavo pavyzdžiu mums, lietuviams.
Kaip nurodoma "Eesti Energia" interneto puslapyje, šios kompanijos stebėtojų tarybą sudaro 8 asmenys, o keturi iš jų yra parlamentinių partijų atstovai – du iš jų yra parlamentarai, vienai partijai atstovauja verslininkas, o ketvirtasis yra esto europarlamentaro patarėjas.
Taigi pragmatiškieji, ekonomikos nepolitizuojantys estai savo energetikos "liūtą" pavedė prižiūrėti prižiūrėtojams, iš kurių bent pusę prižiūri politinės partijos. Kyla retorinis klausimas – kodėl gi pragmatiškieji estai taip politizuoja energetiką? Ir kodėl šį kartą mes nesekame estų pavyzdžiu?
Pagal Vyriausybės ir NDX sutartą schemą, galima spėti, kad lietuviško "liūto" prižiūrėtojus prižiūrės nebent tik ta pati "Maxima". Kaip skelbiama žinomoje reklamoje – apie viską pagalvota. Dar senovės romėnai klausė – kas prižiūrės prižiūrėtojus? Kol kas Vyriausybė duoda prastą atsakymą į šį amžiną klausimą.
Mokytojų problemas reikėjo spręsti anksčiau
Mokytojai pradeda streikus. Vyriausybė, susipainiojusi savo neįvykdomuose pažaduose, atvedė iki tokios situacijos, kurioje gerų sprendimų yra sunku rasti. Mūsų pozicija yra žinoma. Mokytojų problemas reikėjo ir reikia spręsti nedelsiant. Vyriausybė nebepajėgia jų spręsti, nes visiškai prarado mokytojų pasitikėjimą. Todėl yra reikalingi ne tik finansiniai, bet ir politiniai sprendimai. Kuo ilgiau jie nebus daromi, tuo svarbesnių sprendimų reikės. Vyriausybė daro klaidą, kai tokias problemas tikisi išspręsti propagandinėmis priemonėmis.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-03-03
Andrius Kubilius yra LR Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
