Vakaruose neseniai nuvilnijo nauja protestų banga prieš karą Irake. Tiesą sakant, pastarasis sakinys nėra toks aiškus, kaip gali atrodyti, ir įsigilinus sunku paaiškinti ką jis reiškia. „Stop this war!“ – buvo šaukiama tose demonstracijose. Tiesą sakant, nutraukti šį karą mažai kas pasaulyje taip suinteresuotas kaip George’as Bushas. Tam iki šiol ir laikoma JAV kariuomenė Irake, kad nutrauktų „šį karą“. Bet tie protestuotojai turėjo galvoje ką kita. Jie iš tikrųjų nesikreipė į irakiečius, kurie būtent ir kariauja šį karą, o į amerikiečius. Tai yra jie norėjo pasakyti, jog amerikiečiams reikia pasitraukti iš Irako. Po pasitraukimo iš Irako karas tikriausiai įsiliepsnotų visa jėga.
Bandydami logiškai pasiaiškinti, kas čia vyksta ir dėl ko protestuojama, galime išskirti du dalykus. Visų pirma, protestuotojai nori pasakyti, kad Amerikai apskritai nereikėjo lįsti į tą Iraką – tai nuoseklus jų požiūris, tą jie skelbė dar prieš viso šio įsikišimo pradžią ir galbūt buvo teisūs (nors ir ne visai ta prasme, kurią skelbė, bet apie tai toliau šiame straipsnyje). Antras aspektas daug sudėtingesnis – ką daryti dabar? Regis, protestuotojai nori, kad amerikiečiai pasitrauktų ir Irake nebežūtų jų kariai, nes jau žuvo trys tūkstančiai. Tai, kad, amerikiečiams pasitraukus, žus dar daugiau irakiečių, lyg ir nebe tiek svarbu.
Bet šitaip pasmerkti pasitraukimo idėją irgi būtų pernelyg paprasta. Nes kitas aiškinimas yra toks: šitas reikalas jau pralaimėtas, amerikiečiai savižudžių sprogdintojų sutramdyti nesugeba, ir kuo ilgiau jie ten bus, tuo daugiau jų (amerikiečių) žus, ir žus beprasmiškai, nes įtvirtinti taikos ten jie vis tiek nesugebės. Tokiu atveju geriau pasitraukti ir leisti irakiečiams skersti vieniems kitus nežabotai, nes kitos išeities nėra. Požiūris lyg ir ciniškas, o kartu galbūt ir realistiškas. Žinomas rusų politologas Andrejus Piontokovskis siūlė palikti JAV kariuomenę tik ten, kur ji pageidaujama vietinių gyventojų, t.y. Irako kurdų regione ir Kuveite. Kad smurtinis chaosas neišsiplėstų į šiuos kraštus.
Bet pabandykime blaiviai išsiaiškinti, kas gi faktiškai įvyko ir kas vyksta dabar. Užmirškime tai, kad šis įsikišimas galbūt buvo klaida (nes ji jau nebeatitaisoma), užmirškime masinio naikinimo ginklus kaip invazijos pretekstą – nes pretekstas (arba tikslas) buvo dar ir kitas: nuversti kraugerišką diktatūrą, keliančią pavojų visam regionui, ir įvesti Irake demokratiją. Bent iš dalies dėl to buvo pradėtas karas, jis buvo laimėtas gana greitai ir palyginti su mažu aukų skaičiumi. Tai nereiškia, kad toks karinis įsikišimas pateisinamas visur pasaulyje, kur viešpatauja smurtinga diktatūra, bet tai kitas klausimas, dabar aiškinamės, kas faktiškai įvyko.
Tam tikra prasme daugpartinę demokratiją pavyko įvesti – buvo surengti laisvi rinkimai. Bet demokratija sau, o kasdienės masinės žudynės – sau. Kaip dabar sakoma, karas tai buvo laimėtas, tačiau pralaimėta taika. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai ėjo į karą prieš Sadamo Huseino režimą, o ne prieš būsimus kasdieninius savižudžių teroristų išpuolius, kurių jie tada nenumatė.
Galima daryti realistinę prielaidą, jog dauguma irakiečių norėjo, kad amerikiečiai pradėtų šį karą ir nuverstų Huseino režimą – na, bent jau didžioji dauguma kurdų ir šiitų, kurie kartu sudaro bene du trečdalius Irako gyventojų. Kitas dalykas, kad galbūt dauguma šiitų norėjo, jog atlikę šią užduotį amerikiečiai kuo greičiau išsinešdintų. Šiaip ar taip, dabartinės apklausos rodo, jog amerikiečių ir jų sąjungininkų kariuomenę dauguma irakiečių laiko okupacine ir nori, kad jos nebūtų. Bet – čia yra vienas didelis BET. 65 procentai nenori, kad ta okupacinė kariuomenė pasitrauktų tuoj pat, ūmai. Tuo labiau to nenori demokratiškai išrinkta Irako valdžia.
Dabar turime tokius faktus: nuo konflikto pradžios žuvo daugiau kaip trys tūkstančiai amerikiečių, o irakiečių žuvo bent šimtą kartų daugiau (tiksliai kažkodėl niekas nesugeba suskaičiuoti). Absoliučią daugumą tų irakiečių nužudė ne amerikiečiai, o patys irakiečiai (arba kiti arabai), neva kovojantys prieš amerikiečius, bet iš tikrųjų labiau – tarpusavyje. Kasdieniniai savižudžių teroristų išpuoliai dažniausiai vykdomi prieš civilius irakiečius, taip pat ir moteris bei vaikus, pvz., turguose. Tačiau gausūs Vakarų protestuotojai atsakingais už tai laiko ne žudikus, o amerikiečius, kurie iš tikrųjų bando tuos žudymus sustabdyti. Tai atrodo visai nelogiška, bet tokie vertinimai neatsiranda iš niekur nieko – jie turi kažkokią logiką, tarkime, paslėptą logiką. Taip paslėptą, kad net patys ja besivadovaujantys žmonės jos, matyt, nėra įsisąmoninę.
Ši logika, matyt, būtų tokia: irakiečiai yra necivilizuoti barbarai, ir iš jų nieko geresnio ir nebuvo galima tikėtis. Demokratijos jie neverti – jie verti tik Sadamo Huseino režimo, kuris bent jau palaikė tam tikrą stabilumą. Todėl jų negalima laikyti atsakingais už tai, kas dabar vyksta. Na, kaip, tarkim, jeigu neprižiūrėta kokio ūkininko karvė ištrypia kaimyno daržą, tai atsakinga laikome ne karvę, o jos neprižiūrėjusį ūkininką.
O štai amerikiečiai esą kultūringo ir civilizuoto Vakarų pasaulio dalis, ir jie esą atsakingi už tai, kad nesukontroliuoja barbarų, kurių knibždėlyną išjudino. Šį požiūrį galima laikyti rasistiniu – tai šiek tiek primena seniai diskredituotą „baltojo žmogaus civilizuojančią misiją“, tik dabar nuostata apsivertė – „civilizuoti“ negalima, nes yra beviltiška, todėl prie tų barbarų reikia tiesiog nekišti nagų ir nebandyti vaduoti jų iš žiaurios diktatūros.
Iš tiesų šitas požiūris, kurį galbūt galima laikyti rasistiniu, nėra naujas reiškinys. Jis jau bent keletą dešimtmečių būdingas Vakarų kairiesiems, kurie skelbiasi esą didžiausi rasizmo priešininkai. Vieni moraliniai kriterijai taikomi Vakarų valstybėms, kiti (daug mažesni) – likusiam pasauliui.
