Maišelių kiekis skiriasi
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros docentė dr. Aušra Zigmontienė sako, kad palyginus įvairiose ES šalyse sunaudojamų lengvųjų, iki 50 mikronų storio, plastikinių maišelių kiekius, Lietuva nėra ta valstybė, kuri suvartoja jų daugiausiai ar mažiausiai.
„Skaičiuojama, kad per metus vienam Lietuvos gyventojui tenka apie 230 maišelių, o ES šalių vidurkis – 198 maišeliai. Estijoje, Latvijoje vienas žmogus per metus jų sunaudoja maždaug 400, o Suomijoje, Danijoje – mažiau nei 10. Lietuvoje plastikinių maišelių vartojimo situacija nėra „dramatiška“, tačiau, vis dėlto, reikia ieškoti priemonių, kurios padėtų sumažinti jų naudojimą“, – pastebi mokslininkė.
Kalti maišelių vartojimo įpročiai
Pirkėjų lemiamas plastikinių maišelių poreikis sąlygojamas kelių priežasčių. Nors vienkartiniai maišeliai yra apmokestinti netiesiogiai, dalijami nemokamai, nors ir jų kaina įtraukiama į produktų kainą, tai prekybos centrų lankytojus skatina nesusimąstyti apie kiekį. Kita priežastis, kurią išskiria docentė dr. A. Zigmontienė yra prieinamos ir pigios alternatyvos pakuotėms trūkumas, taip pat – rūšiavimo kultūros stoka ir ekologinio švietimo spragos.
„Lietuviai labai dažnai naudoja plastikinius maišelius, nors, kai kuriais atvejais, tai nėra būtina. Jei to sąmoningai nedarome patys, atkeliavus iki kasos į maišelius mums supakuoti prekes bando paslaugi pardavėja. Geras pavyzdys – kai kuriose užsienio šalyse vis populiarėjančios parduotuvės, kuriose maisto produktai sveriami ir sudedami į pirkėjų atsineštas taras ar daugkartinio naudojimo maišelius“, – sako VGTU mokslininkė.
Alternatyvos gimsta laboratorijose
Norint sumažinti plastikinių maišelių vartojimo mastus ieškoma įvairiausių alternatyvų – nuo maišelių iš perdirbto popieriaus, medžiaginių ir nailoninių daugkartinio naudojimo maišelių, iki visiškai suyrančio bioplastiko maišelių, pagamintų iš bulvių ar kukurūzų krakmolo. Vis dėlto, svarbu pasidomėti, ar visada tokius maišelius saugu naudoti sąlytyje su maisto produktais.
„Šiuo metu mokslas ir technologijos sparčiai žengia į priekį, tad tikimasi, kad netolimoje ateityje atsiras ir daugiau alternatyvų plastiko maišeliams, pavyzdžiui, pagamintų iš kanapių pluošto. VGTU Bioinžinerijos katedroje mokslininkų komanda dirba su inovatyvia medžiaga – celiuliozės nanokristalais. Tai iš kanapių pluošto gaunami milteliai, kuriuos galima panaudoti ekologiškų pakuočių gamybai. Tokios pakuotės būtų beveik trečdaliu tvirtesnės ir gamtoje suirtų daugiau nei dvigubai greičiau nei įprastos plastiko pakuotės“, – sako docentė dr. A. Zigmontienė.
Gresia ekosistemų nykimas
Vis dėlto, visiems prieinamos ir nebrangios alternatyvos plastikiniams maišeliams plačiam vartojimui šiuo metu nėra. Viena pagrindinių išeičių VGTU mokslininkė įvardija ekologinio vartotojų sąmoningumo ugdymą skatinant vartoti mažiau plastikinių maišelių, rūšiuoti atliekas. Nors išrūšiuotas plastikas yra perdirbamas, tačiau nemažai jo patenka ir į gamtinę aplinką. Plonus plastikinius maišelius vėjas išnešioja, nuneša iki vandenynų ir jūrų, kur jau dabar yra susiformavusios „plastiko salos“, plūduriuojančios vandens paviršiuje.
Plastikas nėra inertiška medžiaga, todėl gamtoje plastikinių maišelių irimas, skaidymasis vyksta lėtai, gali užtrukti šimtmečius. Plastike randama įvairių cheminių priemaišų, galinčių ardyti endokrininę sistemą, skatinti vėžio atsiradimą, kitas toksines reakcijas. Opi problema – mikroplastikas, kuris susidaro dėl plastiko fotodegradacijos ir mechaninio dilimo. Šios dalelės aptinkamos praktiškai visur, o daugiausia – vandenyje, kur kartais viršija net planktono koncentraciją. Jos vandens ekosistemoms daro nepataisomą žalą.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Aplinkos ministerija.
