Lietuva – stebuklų kraštas. Jei valstybės tarnautojai pažeidžia įstatymą ir nutekina slaptą informaciją, užpuolami žurnalistai. Iššniukštinėjami net jų sandėliukai. Kaip tikrame kafkiškame pasaulyje, kur visagalė biurokratija sutraiško kiekvieną jai nepaklūstantį subjektą. Tačiau po painiavos, kuri niekam neatnešė naudos. Arba bent jau kol kas jos neatnešė, turime tai, ko nusipelnėme – eilinį chaosą. Kremliui dirbantys komentatoriai nuolat pila tūkstančius komentarų, kad žurnalistai – ir taip per daug visur kišasi, juos reikia bausti, ką jie čia sau mano. Pavyzdžių, kur žurnalistai per daug kišasi, niekada nepateikiama. Kremliui dirbantys žmonės nėra „gyvai“ matę Vakarų ir nežino, kokią galią ten turi žiniasklaida. Ir kad jos galia padeda sunaikinti tiek korupcijos, kiek niekas kitas. O tai sukuria sąlygas visiems gyventi geriau.
Neseniai labai nustebau, kad Lietuvoje neįmanoma pareikšti asmeninės nuomonės, kuri, pripažįstu, nebūtų garbinga kai kurių politikų atžvilgiu. Visgi, maniau, jog Konstitucija čia ką nors reiškia. Klydau. Vakarų pasaulyje kiekvienas žmogus gali sakyti ką nori apie prezidentą ar kitą asmenį – tai jo prigimtinė teisė. Lietuvoje teises turi tik politikai ir oligarchai. Visi kiti greitai užbombarduojami tų pačių politikų, Kremliaus komentatorių ir kitų grupių, suinteresuotų, jog Lietuva niekada nebūtų nei laisva, nei demokratinė valstybė. Teismai ir teisėjai tarnauja neteisingumui. Sakyti savo nuomonę – čia nusikaltimas. Nes visi valdantieji nori, kad jos nebūtų. Lietuviai bijo tiesos.
Ir visuomet apima gėdos jausmas – negi taip pigiai galima parduoti sąžinę? Negi ne gėda nei prieš artimus žmones? Negi tyčiotis iš Nepriklausomybės atgavimo – jau normalu? Negi čia jau neliko nė lašo sveiko proto? Emigracija tik didės, nes lieka vis mažiau pagrindo tikėti šalimi, kurioje beveik neatsiranda drąsių žmonių.
Kai išsityčiojama iš Nepriklausomybės atgavimo, neparodant filmo apie skaudžiausius ir didvyriškus įvykius Lietuvoje užsienio svečiams, kaltų nelieka. B. Bradauskas gali išversti akis ir rėkti: neparodė A. Brazausko! O reikėjo parodyti ir įdėti kelias A. Brazausko citatas – apie tai, kad Lietuva niekada nebus laisva, kad Lietuvai nereikia laisvės ir pan. Tikrai reikėjo parodyti. Su N. Oželytės komentarais apie abu „didvyrius“.
Bet kai filmo neparodo, P. Gražulis liepia išteisinti Bradauską. Nesvarbu, kad pats klounas, P. Gražulis, iki šiol vaidino amžiną disidentą. Dabar jis gina amžiną komunistą. B. Vėsaitė suspigs: „Šalin rankas nuo B. Bradausko!“. Trys proto bokštai nugalės visus ir viską. Milijonuose paskendęs „prichvatizatorius“ ir du nemąstantys subjektai gali trigubai stipriau išsityčioti iš visko – nes žino, kad jie nebaudžiami. O kritikuoti juos sunku dar ir dėl to, kad jie niekuomet nesuprastų elementarios logikos. Ką jau ten apie sudėtingesnius dalykus. Liaudis, deja, nesugeba vienbalsiai pasmerkti tų, kurie iš jos tyčiojasi. Liaudis irgi neturi savigarbos jausmo, kai tyčiojasi iš jos gimtinės.
Tada ateina eilė visiems, kas ir šiaip negerbia įstatymo. Tema plati - neverta gaišti laiko. Visos suinteresuotos pusės šaukia ne apie Konstituciją, ar įstatymą, bet – apie save. Štai A. Kubiliaus pareiškimas: reikia neatstatyti valdžiažmogių atlyginimų iki prieškrizinio lygio. Neva, pažiūrėsim ar socialdemokratai atlaikys išbandymą. Kokia nesąmonė. Kam taip akivaizdžiai rodyti, kad pats tokio pareiškimo autorius nori būti socialdemokratų vietoje? Ir užimti tas „šiltas vietelės“, kurias neseniai ir užėmė, pridarydamas tiek nelaimių, kad greitai jos sužlugdys ir knygų verslą, ir žiniasklaidą, ir švietimo sistemą. Užuot sakius: mes nuskurdinome kai kurias sritis neadekvačiai, prisipažįstame klydę, gal tegul mūsų atlyginimai keliauja tiems žmonėms, „kubiloidai“ nukreipia problemą į sau palankią pusę ir kaltina socialdemokratus. Taigi, mielas A. Kubiliau, kas kaltas dėl to, kad bankrutuoja žiniasklaida? Ar kada nors galite prisipažinti, kad Jūs?
Ne, jis nekaltas, aplinka kalta. Kaltų šitoje šalyje iš viso nebūna, jei tai gali būti politikai. Ir dabartinis STT skandalas greičiausiai nuskalpuos tik varžtelius, sraigtelius. Nes jau pareikšta, kad atskleisti visko negalima. DEMOKRATINĖJE visuomenėje yra kažkas aukščiau už DEMOS, liaudį. Generalinis prokuroras demonstruoja, kad jis turi labai rimtą stogą, aukštesnį už bet kokią liaudį. Tad ko jam bijot? Dar vienas gražulis.
Nuo visuomenės slėpti ką nors galima iki teisinių tyrimų pabaigos. Bet juk ne ištyrimas čia pasitelkiamas norint apginti slaptumą. Čia viskas seniai ištirta, tiesiog, kaip arogantiškai pareiškia Akmenės „didvyris“: jūs ne viską žinote. O kai nežinote – tai negalite turėti priekaištų. Ir kur čia viską žinosi, kai didžiausią žinių agentūrą Baltijos šalyse ir jos žurnalistus tąsė kaip didžiausius nusikaltėlius. Su generalinio gražulio įsakymu. Viskas logiška: užkišim žurnalistus, pasakysim, kad jūs, visuomenė, ne viską žinote ir darysime, ką norim. Kas galės teigti, kad žino, ką mes darome? Niekas. Paprasta ir aišku.
Kalbant visai paprastai, jei specialiosios tarnybos ir toliau tyčiosis iš Lietuvos, turėdamos tvirtą prezidentinį stogą, o pati prezidentė nevers jų prisiimti atsakomybę už šalyje vykdomas daugiau nei nesąmones, tai Rusija mirs iš laimės, kad Lietuva pati save sunaikino.
Net prezidentė turėtų suprasti: liaudis, o ne ji, čia yra svarbiausia. Liaudis turi teisę žinoti, kokie politikai dirba Kremliui, nes kokie dirba oligarchams – ir taip akivaizdu. Liaudis turi teisę žinoti viską. O tie, kas suiminėja ir terorizuoja žurnalistus, pažeisdami kalnus įstatymų, turi ne šiaip sulaukti papeikimų – juos reikia sodinti į kalėjimą.
Ir taip jau seniai būtų įvykę bet kurioje Vakarų valstybėje. Tie, kas dirba Kremliui, turi atsidurti ten pat. Įdomu, kam čia naudinga neatskleisti jų vardų ir pavardžių? Gal baimė kyla iš to, kad jie gali pasakyti ką nors, ko mes dar nežinome?
