Tai – antroji interviu su Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos vadu plk. ltn. V. Meškausku dalis. Pirmojoje dalyje aptariame Karo medicinos tarnybos ypatumus ir į ką svarbu atkreipti dėmesį, ruošiant sveikatos apsaugos sektorių galimoms grėsmėms.
Jums teko dalyvauti tarptautinėse misijose. Papasakokite detaliau, kur vykdėte užduotis?
Teko būti dviejose tarptautinėse karinėse operacijose. 1999 m. buvau Balkanų kare, misijoje Albanijoje. Pusę metų dirbau čekų karo lauko ligoninėje, kurią patys su čekų kolegomis pasistatėme. Ten buvome atsakingi už pabėgėlių, kurie bėgo iš Kosovo teritorijos į gretimas šalis, sveikatos priežiūrą. Aptarnaudavome šimtatūkstantines pabėgėlių stovyklas ir teikdavome jiems sveikatos priežiūros paslaugas.
Dar vienoje misijoje teko būti su koalicijos partneriais Irake 2004 m. Buvau tarptautinėje divizijoje kartu su Lenkijos kontingentu. Buvau vienas iš bataliono karo gydytojų.
Pirmoji misija buvo daugiau humanitarinio pobūdžio. Buvo atvežta mobili karo lauko ligoninė ir ten, kur jos labiausiai reikėjo. Irake buvo karinė operacija – medicininė parama, kada kariai vykdydavo kovines užduotis, patruliuodavo ar darydavo kitas užduotis, o aš kartu su kariais, medicinine kuprine ant pečių ir asmeniniu ginklu buvau vienas iš bataliono karių. Tik tiek, kad aš buvau atsakingas už medicininės pagalbos teikimą, organizavimą bataliono kariams.
Kokias užduotis reikėdavo atlikti, kokią pagalbą suteikti misijos Albanijoje metu?
Turbūt visų pabėgėlių tos pačios problemos, kai turi skubiai išvykti iš namų su tuo, ką spėjai pasiimti. Atvyksti į kitą šalį, bet nieko neturi, tik keletą asmeninių daiktų, šeimos narius, mažus vaikus. Visi patogumai, kuriuos turėjai namuose, dingo. Tau reikia gyventi sukurtoje stovykloje: palapinėse su ribotomis higieninėmis sąlygomis, ribotais patogumais. Kasdienis gyvenimas, kuris išveja iš namų, ir tu turi naujoje vietoje viską gauti.
Minėjote, kad Albanijoje buvo mobili karo lauko ligoninė, kurią ne kiekvienam lietuviui yra tekę matyti. Kokiu principu ji veikia?
Tai yra lauko ligoninė, kuri pastatoma palapinių ir konteinerių pagrindu. Nustatytoje vietoje ji įrengiama kaip paprasta ligoninė, tik tiek, kad toje vietoje atsiranda karinio personalo pagalba. Tai paprasta ligoninė, kuri pagal poreikį perdislokuojama. Pavyzdžiui, kita mūsų ligoninės dislokacijos vieta buvo Turkijoje, įvykus žemės drebėjimui.
Kokią pagalbą teikdavote Irake? Jei gerai supratau, ten misija buvo kitokio pobūdžio.
Irake buvo visai kitokios operacijos, grėsmių lygis – visiškai kitoks. Humanitarinėje misijoje karinių grėsmių nebuvo, o Irake mūsų stovyklos kasdienybe buvo apšaudymai iš oro minosvaidžiais, raketomis, įvairūs patrulių užpuolimai, kontaktas su mūsų priešais. Įvairios karinės operacijos su karinėms operacijoms būdingais sužalojimais ir nuostoliais.
Jei turėjote kontaktą su priešais, kokia darbo etika – ar turite gydyti visus, nepriklausomai, kurioje pusėje esate?
Laikantis visų Ženevos konvencijų protokolų, turi pasirūpinti visais nukentėjusiais sužeistaisiais, ką mes ir darydavome. Net pristatydavome savo kariniu medicininiu transportu į vietinę ligoninę sužeistus priešo karius. Pasirūpindavome savais ir kitais nukentėjusiaisiais.
Ar buvo akimirkų, kai akis į akį susidūrėte su mirtimi?
Taip. Būdamas mediku susiduri ne tik su sužalojimais, traumomis, bet ir su personalo psichologinėmis reakcijomis, streso pasekmėmis. Turi dirbti ir medicininį darbą, ir tuo pat metu psichologinį. Buvo įvairių situacijų. Visi žmonės – kariai irgi – turi jausmus, emocijas, todėl buvo nemažai iššūkių. Nekasdienė aplinka ir streso lygis veikia žmonės, todėl iššūkių yra kitokių nei taikos metu.
Grįžusiems kariams (pačiam irgi) teko kurį laiką aklimatizuotis, kol grįžti į normalų gyvenimą – taikos metą iš karinės operacijos. Tai veikia visus.
Ar skyrėsi patirtys, kai grįžote iš Kosovo ir iš Irako?
Taip. Potrauminis stresas vystosi nemažai daliai karių. Vieni pajaučia didesnį poveikį kiti mažesnį. Apie šiuos sutrikimus aprašyta daug vadovėlių. Šalys, kurios dalyvauja [konfliktuose] susiduria su šita problema. Yra nustatyti būdai, kaip kariams padėti sugrįžti į civilių gyvenimą iš karo meto režimo.
Kadangi šiuo metu karas vyksta Ukrainoje, be to, ši šalis mums geografiškai artimesnė, dažnai sakoma, kad reikia mokytis iš ukrainiečių klaidų. Į ką atsižvelgti kalbant apie medicininį pasiruošimą? Kokių klaidų reikėtų nekartoti?
Bendraujame su Ukrainos medikais, karo medikais. Vyksta nemažai mokomųjų misijų ir Lietuvoje, jie atvyksta, o mes mokome karo medicinos.
Bendra taisyklė – būti pasiruošus kiek įmanoma daugiau. Ukrainiečiai dabar kariauja trečius metus, todėl pristinga personalo, kuris kažką mokėjo. Atvyksta tie kariai, kurie pretenduoja būti medikais mūšio lauke, bet niekada nesusidūrė nei su baziniais kariniais, nei su karo medicinos įgūdžiais. Jų reikia daug. Nuolatinis trūkumas to personalo, kuris galėtų eiti ir kvalifikuotai dirbti ir padėti. Kiekvienas turi mokėti darbą pagal savo specialybę.
Viešojoje erdvėje dabar daug apie tai diskutuojama, bet tikiuosi, kad tai virs į rezultatą, kad, kalbant ir apie personalą, ir apie Šaulių sąjungos bazinius įgūdžius, kuo daugiau žmonių žinotų, kokia jų užduotis galimos krizės metu: ar būti kariu, ar padėti kariams, ar teikti medicinos pagalbą.
Reikia būti kuo labiau pasiruošus, ko turbūt Ukrainai šiek tiek pritrūko. Bet faktas, kad treti metai karo, todėl medicininė infrastruktūra sunaikinta, ligoninės sugriautos, medicininio personalo trūksta. Tai jau kitos problemos, kurios atsiranda ilgai tęsiantis karui.
