„Labai aiškiai visiems matosi, kad tai politikų susitarimo reikalas – ar tai nuolatinis dislokavimas, ar kitokia forma. Mes, kariai, tikrai įvykdysime. Dabar kas šiai dienai susitarta, kur sudėti taškai pagal Vokietijos galimybes, pagal mūsų galimybes, tai mes, kariai, padarėme viską, kad vokiečių brigada esant grėsmei būtų dislokuota čia tokia forma, kokia jie gali. Tai yra be stacionarios infrastruktūros pagal indikacijas jie atvyktų čia ir vykdytų su mumis kartu atgrasymą ir gynybą. Mes, kaip valstybė, remiame politinius siekius, kad ta brigada būtų nuolat čia dislokuota, bet tai yra dvipusis eismas, reikia kalbėtis su Vokietija, priimti atitinkamus politinius susitarimus ir tada mes, kariai – tiek Vokietijos, tiek Lietuvos – toliau vykdysime savo pareigą“, – portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ sakė V. Rupšys.
Paklaustas, ką mano apie teiginius, kad Lietuvos institucijos nekalba vienu balsu, generolas leitenantas teigė, kad geriausia daugiau dirbti ir mažiau kalbėti bei išvardijo, ką nuveikė, kai tik buvo priimti pirmieji politiniai sprendimai dėl brigados: priėmė reikiamus sprendimus, kad Lietuvoje galėtų įsikurti priešakinis brigados vadovavimo elementas, tai yra užleido Ruklą ir perkėlė Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotąjį pėstininkų batalioną į Marijampolę, suorganizavo pirmąsias bendras pratybas.
„Aš tik viena sakau, kad reikia daugiau dirbti, o mažiau kalbėti“, – teigė V. Rupšys.
Lietuvos kariuomenės vadas taip pat aptarė, ką reiškia Lietuvos sprendimas įsigyti didelio mobilumo raketinių artilerijos sistemų HIMARS, ar pakanka lėšų kitų metų biudžete gynybai, papasakojo, ką skatina mus atlikti sąjungininkai, bei svarstė, kada galėtų baigtis aktyvūs karo veiksmai Ukrainoje.
Neseniai paskelbta, kad Lietuva iš JAV įsigis didelio mobilumo raketinės artilerijos sistemas HIMARS. Gal galite paaiškinti visuomenei žmonių kalba, ką tai reiškia praktiškai Lietuvos gynybiniams pajėgumams?
Taip, tai naujiena, kuri buvo laukta kariuomenėje. Tai naujas pajėgumas, kuris žymiai įgalins naikinti žemės taikinius maksimaliu atstumu ne iki 40 kilometrų, bet mes turėsime galimybę naikinti labai aukštos vertės taikinius iki 300 kilometrų.
Esate minėjęs, kad su šiomis sistemomis mes tarsi šokame į kitą lygą, galime jau kariauti ir divizijos lygmenyje. Bet mūsų sausumos pajėgos neišvystytos iki divizijos lygmens. Ar reikia suprasti, kad judame šia linkme? Per kiek laiko įmanoma įgyvendinti, jeigu išsikeltume tokį tikslą?
Tai čia šiek tiek skirtingi du aspektai. Tas pajėgumas, ginkluotės rūšis naudojama divizijos mūšyje, kad tuos taikinius būtų galima naikinti iki 300 kilometrų. Tai tikrai mes einame į kitą taktinį lygmenį. Mes turime lauko artilerijos vienetus, 155 mm Panzerhaubitze 2000. Tai dabar tas divizinis lygmuo tikrai matosi, o jau doktrininiai klausimai, kaip manevruosime, kokia bus valdymo-vadovavimo sistema, kas bus su sąjungininkų vienetais, jau čia kitas reikalas. Kad tą diviziją išvystyti, jau čia reikia kitų pajėgumų, tai logistikos, žvalgybos, labai daug visokių priemonių. Bet jeigu visą Lietuvos kariuomenę apibendrinus, padarius tokią sumestinę, praktiškai mes artėjame prie lengvosios divizijos.
Bet ar mes turime išsikėlę tokį tikslą sausumos pajėgoms? Nors jūs minite, kad doktrininiame lygmenyje lyg neapsispręsta.
Taip, čia ne vien kariniai sprendimai. Mes labai aiškiai analizuojame, skaičiuojame, ten dar reikia labai daug elementarios aritmetikos, ką mes galime, žiūrėti į mūsų galimybes, ar mes galime išvystyti vieną arba kitą pajėgumą, kad užtikrintume divizijos mūšį. Toks vienetas kaip divizija, jei galit įsivaizduoti žmonių skaičiumi... Jeigu brigada – apie 5000 karių, tai divizija gali būti ir virš 20 000. Lengvoji divizija, ką mes galėtume išvystyti, tai apie 20 000 karių. Tai čia karių skaičiumi. Bet tie kariai turi būti apginkluoti, turi būti aprūpinti technika, tinkamomis ryšių sistemomis, turėti tinkamus gebėjimus, kad galėtų vykdyti kompleksinį mūšį, kad galėtų dalyvauti jungtiniame mūšyje su kitų dimensijų pajėgomis. Tai labai sudėtingas toks mechanizmas, vienetas.
Jeigu būtų nuspręsta Lietuvoje, politikai turėtų pritarti, kad einame iki divizijos lygmens. Nes dabar esame apsibrėžę turėti vienetą sulig brigados dydžiu, jeigu sausumos dimensijos. Dabar turime dvi reguliariųjų pajėgų brigadas, turime vieną rezervinę brigadą mobilizacijos atveju. Tai praktiškai tris divizinius manevrinius vienetus galime bent teoriškai ir dabar turėti, bet norint juos apjungti, sujungti, tai dar kitų dalykų reikia. Bet kaip bebūtų, galutinis žodis yra politikų – ar toliau duos pinigų, ar sutiks, ar tokia ambicija bus.
Kitas dalykas, aišku, mums reikia kalbėtis su sąjungininkais, nes tos divizijos išvystymas turi atitikti reikalavimus: techninius reikalavimus, taktinius reikalavimus. Nes nėra taip, kad mes turime diviziją ir jau esame divizijos klube. Kalbantis, pristatant tuos planus sąjungininkams, reiktų jų pagalbos. Kai kalbamės su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek reguliariosiomis pajėgoms, JAV armija, kariuomenės vadu, tiek su Nacionalinės Gvardijos vadu ir Pensilvanijos Nacionalinės Gvardijos vadu, tai jie yra labai pasiryžę mums padėti sukurti tą pajėgumą. Aš turiu omenyje savo metodiniais patarimais, treniravimusi, dalyvavimu pratybose ir taip toliau.
Ar galima sakyti, kad sąjungininkai skatina mus tai daryti?
Taip. Bent neatkalba ir skatina, taip.
Pakalbėkime apie pinigus. Krašto apsaugos sistemai skiriamos valstybės biudžeto lėšos 2023 m. sieks 2,52 proc. nuo BVP, nors anksčiau kalbėta ir apie 3 proc. Ar to pakanka stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus tiek, kiek šiuo metu reikia?
Tiek planuojant biudžetą, tiek bendrai žiūrint, kokios tos kariuomenės, kokių ginklų reikia, reikia įsivertinti grėsmes. Grėsmes, kaip mes galvojame užkardyti tas grėsmes, kaip reaguoti į tas grėsmes. Aišku, reikia suprasti, kad esame kolektyvinės gynybos dalis. Tai nėra vien tik ant mūsų pečių gulinti našta – atgrasinti ir, esant reikalui, ginti. Aš tikiu NATO kolektyvinės gynybos idėja, jos filosofija, ji tikrai veikia ir veiks, bet yra ir mūsų įsipareigojimai prieš sąjungininkus.
Taip pat pagrindinis aspektas, kalbant apie NATO sutarties 3-iąjį straipsnį, kad pati valstybė turi tuos pajėgumus turėti pagal išgales. Mano galva, esmė ne procentuose. Jeigu mes matome grėsmę, jeigu įsivertiname kolektyvinės ir savarankiškos gynybos prasme, kokį pajėgumą galime išvystyti, kokias spragas gali užpildyti mūsų sąjungininkai, tada ir priimame sprendimus, ką mes turime įsigyti, ką pirkti, kuo aprūpinti kariuomenę, kiek tos kariuomenės, kiek reguliariosios kariuomenės, kiek šauktinių, kiek savanorių ir taip toliau. Tai pasakysiu, kad viskas susiveda į pinigus. Ne į procentus, bet į pinigus. Jeigu mes norime HIMARS, tai atsėjo pusė milijardo. Jeigu norėsime dar, tai dar pusė milijardo.
Kuo efektyviau siekdamos šios Sutarties tikslų, Šalys, kiekviena atskirai ir kartu, nuolatinėmis ir veiksmingomis savo pačių bei tarpusavio paramos priemonėmis palaikys ir plėtos individualų ir kolektyvinį pajėgumą ginkluotam užpuolimui atremti.
Šiaurės Atlanto sutartis, 3 straipsnis
Ar mums reikia dar?
Aš kaip kariuomenės vadas, sakyčiau reikia reikia, tada bus našta ir kolektyvinei gynybai mažesnė. Bet, kaip ir visi, esu Lietuvos pilietis ir labai gerai žinau, kad ir kitoms sritims reikia. Mūsų sąjungininkai gerai supranta, todėl vienas kitą papildome. Kad ir šiandien pas mus lankosi Jungtinių Valstijų karinių oro pajėgų vadas, bus kalbama apie oro gynybą, priešraketinę gynybą – apie tai, kur mes savo biudžetu, kad ir kokie bebūtų procentai, to nepakelsime. Amerikiečiai ir vakarų europiečiai (mūsų sąjungininkai) užpildo tas spragas.
Lietuvoje gana garsiai diskutuojama dėl NATO rėmuose Lietuvai priskirtos Vokietijos brigados dislokavimo. Jūsų požiūriu, kas tokio baisaus, jeigu, kaip yra kalbėjusi Vokietijos gynybos ministrė, Lietuvoje bus dislokuotas priešakinio vadovavimo elementas, iš anksto dislokuota reikiama technika, amunicija, vyks bendros pratybos, o pati brigada, krizės atveju, atvyks per 10 dienų?
Negirdėjau, ką sakė gynybos ministrė, bet girdėjau ką sakė užsienio reikalų ministrė, kaip jie įsivaizduoja tą dislokavimo formą arba variantą. Tai dabar labai aiškiai visiems matosi, kad tai politikų susitarimo reikalas – ar tai nuolatinis dislokavimas, ar kitokia forma. Mes, kariai, tikrai įvykdysime. Dabar kas šiai dienai susitarta, kur sudėti taškai pagal Vokietijos galimybes, pagal mūsų galimybes, tai mes, kariai, padarėme viską, kad vokiečių brigada esant grėsmei būtų dislokuota čia tokia forma, kokia jie gali. Tai yra be stacionarios infrastruktūros pagal indikacijas jie atvyktų čia ir vykdytų su mumis kartu atgrasymą ir gynybą. Mes, kaip valstybė, remiame politinius siekius, kad ta brigada būtų nuolat čia dislokuota, bet tai yra dvipusis eismas, reikia kalbėtis su Vokietija, priimti atitinkamus politinius susitarimus ir tada mes, kariai – tiek Vokietijos, tiek Lietuvos – toliau vykdysime savo pareigą.
Aš jūsų klausiau iš karinio požiūrio taško, ką jūs patariate: ar tikrai būtina po 2026 metų, kai tikimės turėti infrastruktūrą, kad visa brigada būtų dislokuota pas mus?
Nenoriu užbėgti už akių. Noriu pasakyti, kad dabar yra vystomi gynybos planai.
Kalbate apie aljansą?
Taip, apie kolektyvinę gynybą. Vokietijos brigados dislokavimas čia, Lietuvoje, yra kolektyvinės gynybos dalis. Tai nėra kažkoks dvišalis gynybinis susitarimas arba gynybinis planas. Jeigu brigada bus čia dislokuota, ji vis tiek yra didesnio kovinio vieneto dalis – divizijos, korpuso, atsakomybės rajono – dalis. Jeigu jūs klausiate grynai mano karinio požiūrio, tai čia nėra kažkoks žaislas, tai yra bendro didesnio paveikslo dalis. Man svarbu, kad šita brigada būtų vietoje ir laiku, kai reiks atgrasinti, kai reiks pasirengti ir, esant reikalui, kariauti, kad šita brigada būtų. Galutinis Lietuvos tikslas – turėti ją nuolat dislokuotą, kad būtų sumažintos rizikos, kad reagavimo laikas būtų trumpesnis. Bet dabar kamuolys yra politikų rankose, jie turi susitarti.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis, užsienio reikalų ministras neseniai surengtame partijos tarybos posėdyje užsiminė, kad Lietuvos institucijos šiuo klausimu kalba ne viena kalba. Ar ir jums susidarė toks įspūdis?
Ne, man nesusidarė jokio įspūdžio. Aš tik viena sakau, kad reikia daugiau dirbti, o mažiau kalbėti. Kai tik buvo sprendimas priimtas, nedelsiant, jau rugpjūčio pabaigoje, pirmieji šios brigados kariai, priešakinis vadovavimo elementas atsirado čia, Lietuvoje. Jau spalio-lapkričio mėnesį buvo organizuotos pirmosios šitos brigados pratybos. Mes turime aiškiai sudarytą planą, kaip šitoje situacijoje pagal dabartines Lietuvos ir Vokietijos galimybes šita brigada galėtų veikti.
Toliau bus pastatyta infrastruktūra, susitarta su Vokietija. Reiškia, bus galima dislokuoti brigadą arba iš pradžių vieną batalioną, kitą batalioną ir taip toliau. Tai čia politinės valios ir politinio sprendimo klausimas. Koks bus tas sprendimas, tai tikrai mes įgyvendinsime. Jeigu klausimas, kad kažkas kažko nedaro ar nepadaro, tai reikia pasakyti, kad mano rekomendacija ir ministro įsakymu siekiant dislokuoti priešakinį valdymo elementą Rukloje Kunigaikščio Vaidoto mechanizuotasis pėstininkų batalionas buvo iškeltas į Marijampolę. Tai yra, arti 800 karių buvo iškelti į Marijampolę, į laikiną infrastruktūrą. Tai profesinės karo tarnybos kariai, šauktiniai ir štabo kariai. Perkėlus iš Ruklos į Marijampolę buvo atlaisvintos kareivinės, štabo patalpos, kad į Lietuvą galėtų atvykti pradinis Vokietijos vienetas.
Ar dėl to, kad Lietuvos kariai turėjo išsikelti į lakiną infrastruktūrą, nekyla įtampų Lietuvos karinėse pajėgose. Gali būti visokių žmogiškų emocijų.
Ne, mes pajėgūs tinkamai paaiškinti, kariai pajėgūs suprasti, aiškiai nubrėžiame perspektyvas ir gaires, kiek tai truks, kad bus sprendžiama ši laikinumo problema. Mes aiškiai apsibrėžiame ir, mano galva, jeigu kažkas buvo, kilo klausimų, tai buvo deramai paaiškinta ir tai nėra kaip problema.
Norėjau paklausti apie prancūziškų haubicų pirkimą. Lyg ir buvo skelbta, kad pirksime naują modelį, vadinamąjį Mark II, bet kiek turime informacijos, bus įsigytas senas Mark I ir dar ant prancūziškos platformos. Ar tai tiesa, ir kodėl taip nutiko, jei tiesa?
Čia spekuliacijos. Kaip kalbėjome prieš laidą, galėčiau į klausimą atsakyti „taip“ arba „ne“, tai pasakyčiau ne, tai netiesa. Bet jeigu paaiškinant galiu atsakyti, kad dabar yra pasirašytas techninis protokolas, sutartį gal net šį mėnesį pasirašys krašto apsaugos ministras, tai tikrai ne Mark I, o Mark II. Galiu nuraminti, kad Mark II. Tik to Mark II vystymo procesas dabar vyksta ir mes pasirašome, kad esame jo dalyviai ir bus nupirkta. Mark I tai yra nešarvuota, mažiau šarvuota. O čia bus šarvuota platforma, pati bazė šito „Caesar“ savaeigės haubicos. Bus praktiškai dvigubai galingesnis variklis šitame automobilyje, nes sunkesnis. Tai bus Mark II, o ne Mark I.
Vadinasi bus, bet po vystymo proceso?
Taip, po vystymo, bet mes be vystymo nenupirksime, negausime. Išvystytą Mark II mes ir gausime. O platforma ant prancūziško automobilio. Bet yra visokių variantų. Pavyzdžiui, jeigu valstybė pati gamina, pavyzdžiui, Tatra gamina, tai Tatra gali ir užsidėti.
Tik klausimas, ar tinka. Jei taip, tai tikriausiai gerai.
Taip, žiūrime vertiname, kas buvo rinkoje, turbūt tinka.
Dar norėjau pasiteirauti dėl visuotinio šaukimo. Čia buvo kalbėta anksčiau, bet dabar šitą klausimą iškeliu, nes užsienio reikalų ministras partijos tarybos posėdyje užsiminė, kad jis yra šiek tiek nusivylęs, kad apie šauktinių kariuomenės išplėtimą nebuvo kalbama garsiau, kad diskusija nebuvo pakankamai aktyvi. Tai čia tas nusivylimas savo ruožtu, bet ar mums tikrai to reikia, ar būtent čia turime dėti akcentą, ar kaip tik turime dėti ant profesionalios kariuomenės su šauktiniais, su sąjungininkų pajėgomis, savanoriais ir panašiai?
Manęs į jokios partijos susitikimus nekviečia, aš ne dalyvis. Ne visus viešus pasisakymu žiūriu, negaliu pakomentuoti, kas ten buvo pasakyta ir kokiu pagrindu. Šiai dienai galiu pasakyti, kad mes tikrai analizuojame, žiūrime, bet tai nėra per dvi minutes padaroma.
Galiu pasakyti, kad daugiau nei trečdalis Lietuvos karių, tam tarpe ir šauktinių, gyvena laikinose konteinerinėse stovyklose. Yra planas pastatyti infrastruktūrą amerikiečiams, NATO greitojo reagavimo pajėgoms, Vokietijos dislokuojamai brigadai ir tuo pačiu mums, tai, turbūt, tam reikia laiko ir pinigų, kad tą viską padaryti kalbant ir apie visuotinį šaukimą. Aš nekalbu apie kai kuriuos procedūrinius klausimus. Galima nusidiskutuoti iki begalės.
Kita vertus, reikia turėti parengto personalo, kuris mokys, treniruos ir taip toliau. Mes tuos klausimus pristatome pagal subordinaciją, pagal valdymo-vadovavimo principus bei grandinę. Pavyzdžiui, šią savaitę kalbėsime su Lietuvos Respublikos prezidentu.
Pereikime šiek tiek prie Ukrainos. Tikiu, kad jums šį gana naivų klausimą užduoda nuolatos, bet, jūsų požiūriu, ar yra galimybių, kad karas Ukrainoje arba bent jau aktyvūs kariniai veiksmai baigtųsi 2023 metais?
Kariauja dvi valstybės, Rusija ir Ukraina, Ukraina yra remiama pažangaus pasaulio, Vakarų, tarp jų ir mūsų. Bet čia, aišku, yra resursų klausimas. Kieno kokie resursai bus, kas ir ką turės savo rankose, kiek kažkas turės valios kažką daryti, kiek politinės valios, kiek ryžto tęsti tą karą. Ukraina deklaruoja, kad tikrai kariaus ir sieks atsiimti atgal visas okupuotas žemes. Aš tikiu, kad jie bus pajėgūs, jeigu turės pakankamai resursų. Resursai dabar priklausys ne nuo ukrainiečių, bet nuo Vakarų paramos. O pasakyti, kokia parama iš Vakarų ateis, kiek tęsis, kokioje apimtyje, tai nei aš, nei niekas kitas negali pasakyti.
Bet paramos lygmuo turėtų būti toks, kaip dabar, ar aukštesnis?
Kad atsiimti teritorijas, mano galva, tikrai ne žemesnis. Bet reikia žiūrėti, kas yra kitoje pusėje, ką turi Rusija, kiek turi resursų, kiek gali kariauti ir kokį karą kariauti – ar puolamąjį, ar gynybinį karą, ar norės išlaikyti tas pozicijas, tas teritorijas, kurias užėmė. Tai čia tikrai reikia skirtingus pajėgumus turėti. Dabar Rusija yra paskelbusi mobilizaciją, jie yra pradėję savo priemonių gamybą. Labai daug sudedamųjų dalių, galima padaryti daug teisingų ir klaidingų prielaidų. Ukrainos tikslas aiškus – kariauti iki pergalės atsiimant visas užgrobtas Rusijos žemes, Rusija turi tikslą mažų mažiausiai išlaikyti tas užgrobtas žemes. Tai dabar žiūrima, kas kokius resursus turi. Dar yra valios klausimas. Valios pas ukrainiečius keliskart daugiau ir su kaupu nei Rusijoje, tai didžiulis Ukrainos privalumas. Susumavus valios potencialą, jų ryžtą, pasirengimą, mokėjimą kariauti ir turint įrankius, tai Ukraina gebėtų atsiimti tas žemes. Bet lemia ir geografija, metų periodai daug reiškia. Ukraina jei turi gerą planą, jei turi priemones, jiems gali neblogai sektis.
