Keletą savaičių Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro (ECDC) duomenimis buvome blogiausiai COVID-19 pandemiją suvaldanti šalis. Naują savaitę pradedame kaip antri nuo galo pagal padėties blogumą. Ir pakilome lentelėje ne dėl to, kad pas mus padėtis reikšmingai pagerėjo, o todėl, kad ji dar labiau pablogėjo Rumunijoje.
Kad su pandemijos valdymu nesiseka, rodo ne tik šis reitingas, bet ir mirštamumo, hospitalizacijos rodikliai. Šį rugsėjį, jau turėdami vakcinas, pasitikome su kur kas blogesniais rodikliais, nei pernai, kai vakcinos pasaulyje dar nė neegzistavo.
Kodėl I. Šimonytės Vyriausybei nesiseka tvarkytis su krizėmis?
Kas gi įvyko? Tai klausimas, kurio valdžia sau neužsiduoda, nes neanalizuoja situacijos, bet, kai nesiseka, stengiasi ieškoti kaltų. Jei pirmąjį pusmetį, I. Šimonytės Vyriausybei pradėjus dirbti, kalta buvo buvusi valdžia, tai dabar, Vyriausybei padirbus kone metus, kaltais apšaukiami vaikai, neva neprikalbinantys tėvų vakcinuotis. Kartu Vyriausybė užmerkia akis prieš tai, kas per nepilnus jos valdymo metus įvyko visuomenėje.
O įvyko daug: pusę metų uždaryti smulkieji verslai, stichiškai per metus beveik 5 proc. išaugusi infliacija, kylančios produktų, elektros, dujų, šildymo kainos ir augantis nedarbas, atgijusi emigracija (ji 2019-2020 metais buvo tiek sumažėjusi, kad atvykdavo žmonių daugiau, nei išvykdavo) ir iki supriešinta visuomenė. „Vakseriai“ su „ativakseriais“, regionai – su miestais, „elitas“ su „runkeliais“, neva išsimokslinę ir neišprusę, ir t.t.
Galimybių pasas tapo pagrindiniu susipriešinimo įrankiu, ypač skausmingai segregavusiu visuomenę. Ir šio suskaldymo rezultatai – augantis nepasitikėjimas valdžia ir nenoras klausyti jos rekomendacijų ar reikalavimų, ypač kai valdžios sprendimai dažnai prasilenkia su logika: didžiuosius prekybos centrus kylant atvejų skaičiui atveria asmenims be kaukių, o visus, dažnai – nevakcinuotus likusiuosius, neturinčius „gpaso“ nukreipia stumdytis į mažas parduotuvėles, mokyklose testuoja tik neskiepytus vaikus, kai virusą nešioti bei užkrėsti gali ir paskiepyti.
Tvarkantis su nelegalios migracijos krize, bent jau pirmasis etapas – užtikrinti sienos neperžengiamumą – pavyko iš esmės neblogai. Žinoma, išlieka fizinės sienos statymo skaidrumo klausimai, jos pastatymo termino neaiškumas. Kartu yra akivaizdu, kad Vengrijos sienos statybų spartos, kai siena iškilo vos per keletą mėnesių, pakartoti jau nesuspėsime.
Lieka klausimai ir dėl migrantams apgyvendinti skirtų namelių – jų įsigijimas kelis kartus didesne, nei rinkos kaina, tikrai reikalauja paaiškinimų, kurių visuomenė iki šiol negavo. Tačiau kyla ir dar vienas klausimas – kodėl vienu metu statome ir sieną, kuri užkirs kelią nelegalių migrantų patekimui, ir planuojami beveik milijardą eurų siekiantys namelių pirkimai 40 tūkst. emigrantų? Kam tokios investicijos?
Antra vertus, šiuo metu yra ignoruojami Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos pajėgumai valdyti prieglobsčio prašymų srautus ir juos peržiūrėti. Praėjusią savaitę šiaip ne taip išsireikalavome statistinius duomenis, kuriuos buvo net nustota skelbti. Matyt todėl, kad jie labai nepatogūs ir rodo visišką neįgalumą operatyviai peržiūrėti prieglobsčio prašymus ir prieglobsčio negavusius išsiųsti iš šalies. Antai, rugpjūčio mėnesį migracijos departamentas sugebėjo peržiūrėti vos 144 prieglobsčio prašymus, kai tuo tarpu neperžiūrėtų prašymu likutis – apie 2200.
Taigi, tokiais tempais, kokiais peržiūrimi prašymai, departamentas turi darbo bent metams į priekį, nekalbant jau apie nuolat pasipildančius naujus. Taigi, apie didelės dalies migrantų išsiuntimą bus galima pradėti kalbėti tik po metų. Ir tai geriausiu atveju. Per tą laiką, baigsis ir nelegalių migrantų 6 mėnesių sulaikymo terminas. Taigi, nelegalūs migrantai, kurių dalies netgi tapatybės nespėta bus nustatyti, pasipils į mūsų gatves – panašu, kad apie tai valdantieji šiuo metu taip pat negalvoja. Nors nauja, vietos bendruomenių saugumo krizė, jau ne už kalnų, ypač jei jos nebus siekiama užkardyti dar jai neprasidėjus.
Ką krizių sprendimui šiuo metu siūlo LVŽS?
I. Šimonytė praėjusią savaitę ne kartą pabrėžė, kad nieko nesiūlome. Man atrodo, kad siūlome, o dažnai – ir daugiau, nei jos pačios ministerijos.
Pirmiausia, valdant COVID-19 pandemiją siūlome atsisakyti segregacijos, kylančios iš galimybių pasų ir kviečiame pozityviai skatinti vakcinuotis. Bijantiems vakcinų nepageidaujamų reakcijų – užtikrinti, kad jų sukelta žala bus kompensuojama valstybės. Tuo tikslu šešėlinėje Vyriausybėje buvo parengtas įstatymo projektas ir Seimo narių registruotas Seime. Net 16 Europos Sąjungos valstybių yra nuėjusios tokiu kelio. Tokiu keliu eiti Seimo Sveikatos reikalų komitetas buvo rekomendavęs ir Sveikatos apsaugos ministerijai. Deja, ministras to neįgyvendino. Padarėme mes. Rizikos grupes vakcinuotis siūlome skatinti ir finansiškai – išmokomis. Kaip rodo kitų valstybių patirtis, tai veikia. Be to, nepriešina visuomenės.
Ir viešai, ir šešėlinės Vyriausybės raštais kreipėmės į Vyriausybę atkreipdami dėmesį į problemas Migracijos departamente. Tik tą, kaip opozicija, galime padaryti, nes mes, deja, neturime jokių galimybių didinti etatų skaičių ar keisti prieglobsčio prašymų nagrinėjimo trukmę. Tą gali padaryti Vyriausybė. Kartu registravome įstatymo pataisas, kurios šią savaitę jau bus pateikinėjamos Seime. Siūlome ilginti nelegalių migrantų sulaikymo trukmę iki vienerių metų. Taip išlaikant saugumą mūsų miestuose ir miesteliuose, kurie dabar, dažnai vietos bendruomenės neišklausius, tapo nelegalių migrantų apgyvendinimo centrais.
Praėjusios savaitės pabaigoje pakviečiau Premjerę I. Šimonytę susėsti prie apvalaus stalo su visais parlamentinių partijų lyderiais. Esu ir būsiu įsitikinęs – kalbėjimasis, atvirumas idėjoms ir pasiūlymams yra kiekvienos Vyriausybės sėkmės garantas. O pasiūlyti ir patarti tikrai turime ką.
Ramūnas Karbauskis
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos
