Šalia Izraelio ir arabų konflikto, kurio kai kuriuos aspektus aptarėme praeitą kartą, vyksta didesnio masto konfliktas, kurį kai kas, pvz., JAV prezidentas, vadina karu su terorizmu. Žinoma, ne visi sutinka su tokiu apibūdinimu, bet jeigu šį radikalių islamistų konfliktą su Vakarais galima pavadinti karu, tai, žinoma, yra pasaulinis karas. Ir nors pastarasis planuotas galingas smūgis – lėktuvų sprogdinimas virš Atlanto – nepavyko, šio konflikto pabaigos tikrai nesimato.
Vakaruose (ir pas mus) įprasta maloniai guostis, kad islamas yra taikos religija, kad savižudybę islamas draudžia ir t.t. Ar taip kalbama dėl to, kad taip yra iš tikrųjų, ar tik dėl politinio korektiškumo, dėl to, kad kitaip kalbėti negražu, kad tai įžeistų musulmonus ir pan.?
Iš tikrųjų Korane, kaip ir Senajame Testamente, galima rasti visko, konkrečiomis citatomis galima pagrįsti labai įvairius, netgi priešingus veiksmus bei nuostatas. Vis dėlto akivaizdu, kad Mahometas daugeliu atžvilgių buvo visai kitokia figūra negu, pavyzdžiui, Kristus, visų pirma Mahometas buvo karžygys, ir pačiame Korane aprašyta, kad jis organizavo masinius žudymus tų, kurie nepriėmė islamo.
Bet krikščionys kai kuriais laikotarpiais irgi skleidė savo religiją kardu (tai patyrė ir lietuviai), o XVI a. vyko žiaurūs religiniai karai tarp pačių krikščionių. 1572 m. Prancūzijoje per kelias savaites (po Baltramiejaus nakties) buvo nužudyta apie 20 tūkstančių žmonių vien dėl to, kad jie kitokio tikėjimo (protestantai). Ir tai be kalašnikovų.
Krikščionys tokios agresijos seniai atsisakė. Nors dar visai neseniai Š. Airijoje ir buvusioje Jugoslavijoje vyko smurtingi konfliktai su religiniu atspalviu, ten žudikai nesiskelbė žudą Dievo vardu ir nebuvo apimti religinio fanatizmo. Tad gal tai tik laiko klausimas, ir musulmonai ateityje taip pat pasidarys nuosaikesni? Jeigu ir taip, laiko prireiks labai daug.
O kai kas teigia, kad islamas iš esmės yra griežtesnė ir mažiau pakanti religija, pvz., Irano kurdų kilmės britų istorikas Hazhiras Teimourianas. Jis primena, kad anksčiau Iraną valdęs „šachas buvo priėmęs įstatymus, leidžiančius moterims dirbti teisėjomis, nors Mahometas tai aiškiai draudė. „Aš sukūriau jus pranašesnius už jas“, – Korane sako Alachas musulmonams vyrams, ir štai dabar Islamo respublikoje, kurią, nuvertus šachą, sukūrė Chomeinis, moters liudijimas teisme yra vertas pusės vyro liudijimo.“
Afganistane iki šiol tebegalioja įstatymai, numatantys mirties bausmę už atsivertimą iš islamo į kitą religiją. Saudo Arabijoje skleisti kokią nors kitą religiją apskritai griežtai draudžiama, Biblijos negalima įvežti į šalį. Britanijoje ir vėl stebimasi, kad masines žudynes vykdyti buvo pasišovę musulmonai, gimę Britanijoje. Tačiau apklausos rodo, kad 81 procentas Britanijos musulmonų visų pirma save laiko musulmonais ir tik 7 procentai pirmiausia save laiko Britanijos piliečiais. Nors dauguma teroro veiksmus Londone smerkia, apskaičiuojama, kad gali būti maždaug 100 tūkstančių, galinčių pritarti tokio pobūdžio išpuoliams. 45 procentai Britanijos musulmonų mano, kad Rugsėjo 11-osios puolimas Amerikoje buvo organizuotas žydų.
Londone gyvenantis Ziauddinas Sardaras, daugiau kaip 30 knygų autorius, po teroro išpuolių Londone pernai liepos mėn. rašė: „Kaip musulmonas, aš esu labai prislėgtas šių išpuolių. Bet, kaip musulmonas, aš taip pat jaučiu pareigą pripažinti teroristų iškeltos problemos islamišką prigimtį. Jie veikia mano religijos vardu, todėl mano pareiga – kritiškai tirti juos palaikančią tradiciją.“ Jis taip pat teigė: „Klaidinga manyti, kad Korano arba islamo teisės negalima pasitelkti pateisinant barbariškus veiksmus. Terorizmas randasi iš ypatingos pasaulėžiūros, turinčios gilias šaknis islamo istorijoje. Teroristus maitina islamo tradicijos atšaka, kuri savo retorika, mąstysena ir praktika yra iš esmės nežmoniška ir smurtinga.“
Vakaruose islamo žinovai nėra vieningi. Karen Armstrong knygoje „Islamas“ (ji yra ir lietuviškai) bei kitur pateikia palankią versiją, kai kas teigia, kad tai apologetiškas aiškinimas. Kritiškiau islamą vertina vienas garsiausių žinovų Bernardas Lewisas. Jis pabrėžia, kad savižudybės smerkimas Korane teroristų nė kiek netrikdo – jų veiksmai laikomi ne savižudybe, o pasiaukojimu, kankinyste šventoje kovoje (džihade).
Teroristai savižudžiai Palestinoje (ir ne tik) masiškai garbinami. Vakaruose daug kam norisi užsimerkti prieš tą faktą, kad po Rugsėjo 11-osios teroro bangos Amerikoje kai kurių arabų miestų gatvėse buvo masiškai džiūgaujama. Pietų Libane 80 procentų rinkėjų balsavo už „Hezbola“, nors žinojo, kad žaidžia su ugnimi, – ši organizacija aiškiai pasisako už Izraelio sunaikinimą, „Hezbolos“ vadovas Nasrala sakė, kad tose žemėse, kur dabar yra Izraelis, neturi likti nė vieno žydo.
Tiesa, Libane daug kas nemėgsta „Hezbolos“, bet bijo prieštarauti ir priešintis. O „Hezbolos“ kovotojai nieko nebijo – kaip ir dauguma šiandieninių džihado žygeivių, jie pasiryžę viskam, jiems negaila nei savo, nei kitų gyvybių. Tokius fanatikus pažaboti sunku, todėl radikalūs musulmonai vis labiau įsigali įvairiose šalyse – nuo Somalio iki Irako ir Indonezijos. Nuosaikių musulmonų, nors gal ir gausių, balsas nestiprus. Nes nuosaikūs musulmonai panašūs į mus – jie brangina savo gyvybę, savo turtą ir pan., todėl juos galima įbauginti.
Ekstremistų požiūriu juos, žinoma, galima ir aukoti. Bernardas Lewisas rašė [http://www.opinionjournal.com/extra/?id=110008768], kad jeigu kovoje žūsta civiliai, tai esą „Alachas atpažįsta savuosius“ – musulmonai patenka tiesiai į dangų. „Pagal šį požiūrį, sprogdintojai savo aukoms musulmonams daro malonę, suteikdami jiems lengvą bilietą į dangų su jo džiaugsmais – dovaną be kankinystės pastangų. Mokykliniuose vadovėliuose jauniems iraniečiams liepiama ruoštis galutinei pasaulinei kovai su blogiu, kuris įvardijamas kaip JAV, ir kaupti ryžtą kankinystės privilegijai.“
Lewisas perspėja, kad, turėdamas branduolinį ginklą, Iranas gali smogti Izraeliui nepaisydamas, kad masiškai žūtų ir palestiniečiai, o galbūt ir iraniečiai. Žinoma, islamo teroristai, gavę masinio naikinimo ginklą, irgi nieko nepaisytų
