Karas keliuose darosi vis labiau pastebimas. Aukas skaičiuojam vis garsiau, o socialinė reklama rodo pravirus pragaro vartus. Tačiau kiekviename kare pasitaiko ir marodierių, ir pelno medžiotojų.
Neretai sakoma, kad kaip gyvename, taip ir važinėjame. Jei gyvenimas netenka prasmės, o savižudiškas greitis ją imituoja, ką tuomet reiškia bausmė? Ministerinė biurokratų logika yra aiški: reikia išgąsdinti vairuotojus didėjančiomis baudomis, gal tada jie pasitaisys, ims keliuose mylėti savo artimą kaip patys save. Kokią bausmę reikia sugalvoti savižudžiui? Bauda po mirties? Tikėtis, kad drakoniškos baudos padės įvesti taiką, prilygsta viltims, jog padidinus teisėjų ir valdininkų algas sumažės jų korupcinis apetitas.
Prisipažinsiu, kad iš visų naujausių pasiūlymų griežtinti bausmes už eismo pražangas labiausiai įtikina girtumo nuobaudos bei siekis imtis atidaryto alkoholio indo automobilyje prevencijos. Nors ir šiame bare sėkmė tikėtina toliau nuo kamščių bei piko valandų. Ir tai su sąlyga, kad Kelių (gal geriau vadinti - vairuotojų) policijos korupcinis alkis proporcingai sumažės. Tiesą sakant, nesigirdi, jog kelių kokybė ir duobės toliau nuo privilegijuotų greitkelių kam nors per daug rūpėtų. Kas be atsitiktų, visada kaltas pats vairuotojas, net nukentėjęs vairuotojas. Tokie tad mūsų viešosios teisės įpročiai.
Karas keliuose nesunkiai gali pakelti ir vairavimo kursų kainas. Pritrenkiantis yra nereto eismo politikos formuotojo samprotavimas, jog reikia didinti reikalavimus eismo taisyklių mokymuose. Suprask, karo mūšiai keliuose dažnėja, nes vairuotojai nežino taisyklių ir yra neišmokyti vairuoti. Lieka didinti kursų laiką, kelti kainas ir vairavimo mokyklų pelnus. Kas važinėjo Amerikos keliuose ir praėjo amerikiečių testus, gali nesunkiai palyginti testų kainas ir vairavimo kultūros skirtumus. Ten ir čia. Sutikit, kelyje dažniausiai kariaujama sulaužant tik vieną arba dvi eismo taisykles. Ar tikima, kad ilgesni kursai padidins norą labiau laikytis tų taisyklių? Ko gero tai atrodo it mirusio masažas.
Žinoma, su verslu ir net monopoliniu, gali būti susiję viešos akcijos, skatinančios naujų automobilių įsigijimą bei mokestines lengvatas. Arba, įsivaizduokime, raginimą dažniau tikrinti automobilių techninį stovį. Na, jei ne kas pusmetį, tai bent kasmet. Užteks paprastos aritmetikos veiksmų, kad suskaičiuotume techninių apžiūrų monopolininkų legalių pelnų prieaugį. Jau nekalbant apie kyšius: juk tyrimai rodo, kad būtent šis viešos masinės veiklos baras yra itin korumpuotas.
Apraudant karo keliuose aukas ir siekiant taikesnių eismo sąlygų pravartu nepasiduoti psichozei ir gal net realistiškiau vertinti galimus tiesioginius ir šalutinius drausminimo priemonių efektus. Kad neatsitiktų tai, kad tiesioginio teigiamo efekto nepasieksime, bet bendrais karo vargais mikliai pasinaudos kokie nors ginklų prekeiviai.
Čia, sekant „Balso“ komentatoriumi Jonu Čičinsku, norisi tikėti, kad kada nors turėsime ir parlamentą, ir vyriausybę, kurie nuolatos domėsis savo nustatomų teisės normų veiksmingumu bei pasekmėmis verslui, visuomenei ir šeimų gerovei. Tose institucijose bus stiprūs analitiniai padaliniai. Jų veikla galiausiai išplatins valdžios veiksmų pasekmių vertinimo kultūrą visoje šalies administracijoje. Gal pirmiausiai pradėti nuo taikos misijos mūsų keliuose?
