Jau senokai prasidėjusios aršios atakos prieš mūsų valstybės vadovą nėra paprastas ir lengvai paaiškinamas reiškinys. Lietuvos Respublikos Prezidentas neabejotinai yra gerbiamas žmogus, tad ir atakos prieš jį žiniasklaidoje yra specifinės – niekas nesiryžo (ir greičiausiai nesiryš) nueiti taip toli, kad pasakytų, jog jis turi kažkokių įtartinų asmeninių interesų, gviešiasi kažko ar panašiai.
Tad ir čia išlieka aiški takoskyra tarp Valdo Adamkaus ir mūsų politinės klasės veteranų bei naujųjų personažų, pasirodžiusių politikos scenoje po 1990-ųjų. Net ir atvirai jo nemėgstantys komentatoriai iki to dar nenusirašė ir nenusišnekėjo. Akivaizdu, kad Prezidentui nieko nereikia nei iš „Leo Lt“, nei iš „Maksimos“, nei iš „Gazprom“. Šioje vietoje Valdas Adamkus, kaip ir Vytautas Landsbergis, yra tiesiog kitoje orbitoje, lyginant su likusia mūsų politine klase.
Toliausiai, kiek siekia insinuacijos ir spėlionės, yra mintys, jog Prezidentas gal turi „skeletą spintoje“, kaip sako amerikiečių žurnalistai, t.y. kompromituojantį biografijos faktą, pažeidžiamumą ir iš jo išplaukiančią šantažo galimybę, kuria meistriškai naudotųsi VSD didelę įtaką turintys mūsų sistemos veikėjai.
Tarp tų abejonių ir nusivylimų Prezidentu esama ir to, ko lengvai nepaneigsi ir neatmesi. Būčiau nenuoširdus, jei pats, būdamas ištikimas Prezidento Valdo Adamkaus gerbėjas, pasakyčiau, kad iki galo suprantu absoliučiai visus jo pastarojo meto veiksmus ir besąlygiškai pritariu visiems jo pasisakymams.
Gali būti, kad jis žino kažką, ko nežinau nei aš, nei kiti komentatoriai. Dar labiau įtikėtina, kad jį varžo jo paties principai. Kitas politikas nė nemirktelėjęs pasakytų, kas ką jam patarė padaryti ar kas kokį dokumentą ir kandidatūrą jam pakišo. Iš Adamkaus tokios „moralės“ tikėtis neverta.
Dabartinė Adamkaus laikysena tik jo visiškai nepažįstančiam žmogui gali byloti apie tariamą naivumą ar atotrūkį nuo realijų. Dar mažiau įtikėtina atrodo jo klusnaus tarnavimo vienam visą šalį užvaldžiusiam klanui versija. Anaiptol ne todėl, kad Lietuvoje nebūtų klanų – regis, nebeliko jokių abejonių, kad politinė mafija vienokiu ar kitokiu pavidalu čia tikrai egzistuoja.
Reikalas tas, kad Valdas Adamkus yra ambicingas politikas, kuris neleistų, kad su juo ką tinkama darytų kokia nors jaunų sistemos prasimušėlių grupuotė. Žmogus, kurio reputacija tokia brangi jam pačiam, niekada nesitaikytų su nominalaus ir silpno šalies vadovo vaidmeniu. Adamkaus mįslė veikiausiai slypi kitur.
Jei žinai, kad viena aplinka yra amorali, o kita morali, kad viena yra piktavališka tau, o kita lojali ir geranoriška, tada rinkdamasis amoralius ir ciniškus žmones, naikini pats save ir visus savo principus. Dar daugiau – tuo pademonstruoji, kad esi neišmintingas ir gyvenimo pamokų neišmokęs žmogus.
Bet ką daryti tokiu atveju, jei ta riba yra nusitrynusi ir jei tave „pakišę“ yra ir tie, kuriais tu ilgai neabejojai? O ką, jei „blogiukai“ ir „geriukai“ yra tarpusavyje susiję ir šiuo metu tik laikinai, dėl konjunktūrinių priežasčių sukonfliktavę arba įsivėlę į retorinį karą? Jei visos būtos ir nebūtos nuodėmės yra viso labo tik besąlygiško pasitikėjimo patarėjais išraiška?
Ir apskritai ką daryti ilgamečiam išeivijos visuomenės veikėjui, kuris negali atsigabenti savo senosios aplinkos ir tiesiog pagal apibrėžimą privalo naudotis tais politinio žaidimo resursais bei instrumentais, kurie yra šalia jo? Susodinti į Prezidentūrą savo draugus ir lojalistus, o ne sistemos žaidėjus, kurie tęs savo žaidimą ir po jo ar net naudos jį kaip trampliną tolimesnei karjerai? Ar taip veikia politinė sistema ir ar ji leistų tokius dalykus?
Taip, Adamkus tikrai tapo pernelyg priklausomas nuo aplinkos – nesvarbu, geros, ar blogos. Pagunda slėptis už autoritetingo ir garbaus žmogaus, lošiant savo partiją ir įgyvendinant savo slaptą ambiciją, pateikiamą kaip Prezidentūros oficiali pozicija ar net šalies ateities projektas – ar šita Prezidentūros ir jai artimų asmenų veikimo logika netapo tikrąja Adamkaus drama?
Žinoma, galima būtų teigti, kad tai ne jo problema. Bet jei esi džentelmenas (o Adamkus neabejotinai yra vienas iš nedaugelio politikos džentelmenų Lietuvoje), nepradėsi minėti kitų žmonių vardus ir pavardes ar juolab teisinti visuomenei ne iki galo suprantamus savo sprendimus „bloga aplinka“. Belieka tik tylėti ir toliau dirbti savo darbą. Būtent tą ir turiu omeny kalbėdamas apie Adamkaus principus, kurie greičiausiai jam neleidžia „paaukoti“ vieno ar kito jį pakišusio patarėjo.
Gal kas nors sugebėtų įrodyti, kad Adamkus ką nors pats žinojo apie KGB sferos žmogų ir stambų Rusijos karinio-pramoninio komplekso veikėją Vladimirą Jakuniną, kuris buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi? Gal jis ką nors žinojo apie kažkokį Mansurą Sadekovą, kuriam išimties tvarka buvo suteikta Lietuvos pilietybė? (Tik nepainiokime šitos istorijos su Jurijumi Borisovu, kuris Rolandą Paksą visur lydėjo, su juo tiesiogiai dirbo ir buvo anaiptol ne aplinkos pakištas.) Keista ir liūdna, kad vadinamasis aparatas neprisiima atsakomybės už šiuos viražus ir palieka Adamkų kilniadvasiškai tylėti ir oriai skęsti.
Ir ko mes tikimės iš Prezidento, kada pasigirsta kalbos apie jo aplinką? Kad jis pradės eikvoti visą savo laiką ir jėgas, nuolat tikrindamas, ar jam pateikiama neiškreipta ir nešališka informacija, arba mėgindamas perauklėti savo patarėjus? Kad jis paralyžiuos visą mūsų šalies užsienio politikos ir valstybės reprezentacijos darbą, nieko daugiau neveikdamas, o tik konfrontuodamas su aplinka? Kad šalies Prezidentas stebuklingai, kone per naktį pakeis savo šalies žmonių mentalitetą ar iš kitos planetos atgabens žmonių mūsų politinei klasei ir valstybės institucijoms?
Paprasčiausias realizmas byloja, kad šalis ir visuomenė yra socialinė tikrovė, kurią politikui tenka priimti kaip duotybę. Nenori su ta tikrove turėti reikalų – neik į politiką ir lik privataus bei profesinio gyvenimo sferoje. Jei pasirinkai ją, tenka dirbti su žmonėmis, kurie geriau ar blogiau atstovauja tai visuomenei ir jos viešajai sferai.
Tenka sutikti su tais, kurie teigia, kad Adamkaus pirmosios prezidentavimo kadencijos metu pasiektų didelių politinių ir moralinių aukštumų šiuo metu liko mažiau. Tai tik byloja, kad antroji Adamkaus pergalė Prezidento rinkimuose buvo dar sunkesnė už pirmąją ir kad jam tapo neįmanoma likti be tų, kurie vedė jį į pergalę, bet po to suformavo visą dabartinę jo aplinką ir ramiai dėliojo politikos pasjansą, visiškai atitrūkusį nuo paties Prezidento ir jo žmogiškųjų pasirinkimų.
Kad ir kaip būtų, vis dėlto kalbėkime faktų, o ne spekuliacijų kalba. Net ir politinė apatija bei nepasitikėjimas savo politikais ir valstybe šalies viduje Adamkui nesutrukdė stiprinti Lietuvos prestižo bei pripažinimo ES ir visame pasaulyje. Gerai prisimenu didžiulę pagarbą, su kuria apie Adamkų kalbėjo rusų disidentai ir žmogaus teisių gynėjai – jiems Vladimiro Putino neišsigandęs ir jam niekada nepataikavęs nedidelės valstybės vadovas atrodė gerokai kitaip nei mums patiems.
Adamkaus drama susijusi ir su didžiuliais Lietuvos visuomenės mentaliniais bei socialiniais pokyčiais. Jei save vertintume Kroatijos, Slovakijos, Bulgarijos ar Rumunijos standartais, Adamkus atrodytų kaip stebuklas. Jeigu į save žvelgtume buvusių Sovietų Sąjungos „respublikų“ kontekste, stebuklo pojūtis dar labiau sustiprėtų. Bet kai lygini save su Šiaurės šalimis – ką gi, tenka nuliūsti, nes kalba tada pakrypsta nebe apie iškilius asmenis, o apie jų politinį kontekstą. Tik kuo čia dėtas Adamkus?
Galiu pasakyti atviru tekstu: valstybės reprezentacijos ir gebėjimo pelnyti autentišką pagarbą sau ir savo šaliai požiūriu niekas iš visų iki šiol buvusių Lietuvos prezidentų neprilygo ir neprilygsta Valdui Adamkui. Po jo kadencijos pabaigos mes ilgai ir nostalgiškai minėsime tas dienas, kada Adamkaus dėka Lietuva pasaulyje atrodė oriau ir įspūdingiau nei Vakarų Europos valstybės. Netikite? Ką gi, tada prisiminkite Adamkaus ir buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schröderio moralinę ir politinę konfrontaciją Berlyne, kad paaiškėtų, kas teigia europietiškas vertybes ir kas yra kas Europoje.
Neturiu jokių iliuzijų dėl mūsų politinės sistemos bei klasės. Kuo toliau, tuo labiau ji verčia mąstyti tik ilgalaikėje perspektyvoje, tyliai laukiant, kol šitų žmonių laikas praeis. O jos apsuptyje savo mastą ir veidą prarastų bet koks iškilesnis politikas ir valstybės veikėjas. Nes sistema bent jau kol kas dirba tik sau, o ne valstybės veikėjams ir visuomenei. Adamkus per sistemą neteko dalies savo balso, bet vis dėlto absurdiška būtų teigti, kad jis prarado savo liberalų tikėjimą Lietuvos laisve, jos europietiška ateitimi, žmonėmis ar juolab savo misijos pojūtį.
Todėl esu įsitikinęs, kad mėginimas diskredituoti Valdą Adamkų yra didžiausia politinė kvailystė, kurios padarinius būtų sunku net numatyti. Mes turbūt pamiršome šalies realijas ir tą, kas mūsų laukia po ateinančių rinkimų. Ką gi, gal jų rezultatai mus sugrąžins atgal į tikrovę ir privers susimąstyti apie tikro autoriteto skirtumus nuo politinių fikcijų.
Tik nepamirškime, kad viską padarę, jog būtų diskredituotas Prezidentas Valdas Adamkus, mes ne tik sunaikinsime pačią Prezidento instituciją, bet liksime dar didesnio cinizmo ir netikėjimo niekuo liūne.
