Bet dabar daugybė šio regiono gyventojų susiduria su sunkumais, nes sustojus prekybai, sumažėjo jų gyvenimo kokybė, o gyventojai buvo atskirti nuo daugelio europietiškų produktų. Nepaisant to, čia mažai kas abejoja teiginiais, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino karas Ukrainoje yra teisingas, o kaimyninės Lenkija ir Lietuva yra Rusijos priešės, „Foreign Affairs“ rašo Andrejus Kolesnikovas.
Sociologiniu požiūriu, ši priešprieša iliustruoja tipišką požiūrį Rusijoje, kurį dar labiau sustiprina Kaliningrado geografinė padėtis. Štai Kuršių nerija – vaizdingas pakrantės darinys, besitęsiantis nuo Kaliningrado iki Lietuvos. Kaip teigia daugybė vietinių, Lietuvai priklausanti dalis yra labiau prižiūrėta nei Rusijos teritorija. Tą patį jie sako ir apie lenkišką maistą, kuris jiems yra daug skanesnis nei rusiškas. Tačiau šie pastebėjimai dažnai yra palydimi remarka: „Kai atsiimsime Ukrainą, galbūt atsiimsime ir Lietuvai priklausančią nerijos dalį.“
Tačiau vidutiniam Kaliningrado gyventojui mityba ir vertybės yra visiškai atskiri dalykai. Jų akimis, tie patys lietuviai, kurie prieš tai buvo patogūs verslo partneriai, dabar tėra idėjiniai Jungtinių Amerikos Valstijų pakalikai. Iš tiesų, išlaikyti nuomonę, kad jų lyderiai ir kariuomenė yra teisūs, rusams leidžia du esminiai įsitikinimai: pirmasis – kad „saviems“ (šiuo atveju, rytų Ukrainos rusakalbiams) iškilo grėsmė, o antrasis, kad dėl to, kas vyksta Ukrainoje, yra atsakingi Vakarai. Remiantis šiuo požiūriu, V. Putino karas yra grynai simbolinis Rusijos didybės patvirtinimas, neturintis nieko bendra su kasdienybe.
Šios prieštaringos nuostatos, gyvuojančios jau nuo pat konflikto, sukėlusio reikšmingą, bet vis dar ne taip aiškiai pastebimą gyvenimo lygio nuosmukį, parodo, kaip svarbu suprasti sudėtingą Rusijos viešosios nuomonės apie valdžią ir karą prigimtį.
Pasak A. Kolesnikovo, sociologiniai tyrimai, kuriuos „Carnegie Endowment for International Peace“ vykdė kartu su Denisu Volkovu – Maskvoje įsikūrusios nepriklausomos apklausų organizacijos „Levada Center“ direktoriumi – leidžia suprasti, ką vidutiniai rusai galvoja apie karą. Tai taip pat padeda geriau suvokti, kaip režimas nuo karo pradžios sugebėjo suvaldyti gyventojus, bei atskleidžia, kokios pagrindinės įtampos pradeda ryškėti Rusijos visuomenėje.
Per 23 savo valdymo metus, V. Putinas sugebėjo ne tik įkurti žiaurų režimą. Jam taip pat pavyko užhipnotizuoti didžiąją Rusijos dalį, o pilietinę visuomenę nustumti į katakombas. Būtent todėl jo valdžia atrodo nepajudinama.
Žinoma, dauguma taktikų, kurias taiko jo valdžia – žiniasklaidos cenzūra, susidorojimas su disidentais bei paklusnumo ritualai, tokie kaip vėliavos pakėlimas ir himno giedojimas mokyklose kiekvieną pirmadienį – yra būdingos ne tik Rusijai. Tačiau, kaip parodo situacija Kaliningrade, vos keli kiti režimai sugebėjo taip veiksmingai numalšinti visuomenę, kuri spėjo ne tik modernizuotis, bet ir suvakarėti. Tiems, kurie siekia dar labiau izoliuoti Rusiją nuo Europos ir JAV per kelionių draudimus ir vizų išdavimo suvaržymus, būtina suprasti, kaip veikia ši režimo sukelta hipnozė ir kaip ji gali būti atšaukta.
Pasyvūs prisitaikėliai
Visų pirma, rusų nuomonė apie karą yra daug sudėtingesnė, nei gali parodyti paviršutiniškas tyrimas. „Levada Center“ nuo vasario iki rugpjūčio mėnesio vykdytos apklausos rodo nekintantį – 70 proc. ar didesnį – palaikymą karui Ukrainoje. Nuo karo pradžios išaugo ir bendras V. Putino reitingas. Panaši situacija susidarė ir 2014 m., Rusijai aneksavus Krymą. Vakarų sankcijos ir kelionių apribojimai nesugebėjo to pakeisti. Tačiau pažvelgus į šiuos skaičius atidžiau, galima suprasti, kad visuomenės susiskaldymas didėja daugeliu klausimų, įskaitant ir požiūrį į režimą.
Paklausti, kodėl jie palaiko „specialiąją operaciją“, rusai pateikia įvairiausias priežastis. Grupinių apklausų metu kai kurie dalyviai išreiškė atvirą paramą šiam agresyviam karui arba tikino, kad Rusija neturėjo jokio kito pasirinkimo, kaip tik įsiveržti į Ukrainą. Tačiau šalia šių entuziastingų šalininkų egzistuoja mažesnė pasyvių prisitaikėlių grupė, kuri mažai domisi karu, o jų paklausus, jie sako, kad palaiko visuomenėje vyraujantį požiūrį.
Šie skirtumai tampa dar akivaizdesni, kai rusų yra paprašoma apibūdinti, kokius jausmus jiems sukelia karas. Kovo mėnesį atliktoje apklausoje dauguma respondentų – 51 proc. – teigė, kad ši karinė kampanija Ukrainoje jiems kelia „pasididžiavimo Rusija“ jausmus, todėl jie „neabejotinai“ palaiko šį karą. Tačiau kiti karą vertino labai skirtingai: 19 proc. atsakė jaučiantys „įniršį ir pasipiktinimą“, „gėdą“ arba „depresiją ir neviltį“, 31 proc. – „nerimą, baimę, siaubą“, o 12 proc. sakė patyrę „šoką“. Toks neigiamų jausmų spektras, kuriuos jautė beveik pusė respondentų, žymį pokytį nuo 2014 m., kai rusai Krymo aneksiją įvertino labai teigiamai.
Galbūt dar labiau stebina tai, ką apklausos atskleidžia apie visuomenės pasipriešinimą. Prasidėjus masiniams sulaikymams ir griežtų bausmių taikymui, mažai rusų šiandien yra pasirengę dalyvauti protestuose: palyginus su 2014 m., šis skaičius sumažėjo perpus. Tačiau rusų, nesutinkančių su Rusijos veiksmais Ukrainoje, šiek tiek padaugėjo: kovą tai pripažino 14 proc., o rugpjūtį – 17 proc. rusų. Pažymėtina, kad šis procentas beveik dvigubai viršija visuomenės pasipriešinimą per Krymo aneksiją ir po jos: šiandien Rusijoje yra daug daugiau disidentų nei 2014 m. Tiesa, jie dažniausiai renkasi tylėti.
V. Putinas, kartu su savo pareigūnais ir propagandistais, tikina, kad rusai vieningai palaiko „specialiąją karinę operaciją“, o Rusijos visuomenė yra konsoliduota. Tie, kurie su tuo nesutinka, yra laikomi prastesniais už kitus. Tačiau tai – netiesa. Tariama vienybė nėra tvirta, o tarp maždaug 30 proc. žmonių, kurie „labiau“ palaiko šią operaciją, daugelis yra sukrėsti ir dvejoja. Kyla įspūdis, kad jie tiesiog stengiasi pritapti prie susidariusios situacijos, palaikydami visuomenėje vyraujantį požiūrį. Vieni taip daro, nes bijo, kiti, nes neturi savo nuomonės ir mieliau perima V. Putino poziciją. Tai vadinama status quo šališkumu arba išankstiniu paklusnumu.
Putinas versus tiesa
Mažai tikėtina, kad vizų apribojimai, kuriuos įvesti siūlo Europos vyriausybės, privers rusus nusisukti nuo režimo. Kalbėdamas apie didelį paprastų rusų palaikymą karui, Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, taip pat ir kai kurie Europos lyderiai, ragina taikyti griežtus kelionių draudimus, taip siekiant nubausti Rusijos gyventojus. Tačiau, kaip parodė visuomenės atsakas į pastaruosius šešis mėnesius Europos vykdytą spaudimo kampaniją, labiau tikėtina, kad tokios priemonės tik stiprins paramą Rusijai ir karui. Statydami naujus barjerus, skiriančius rusus nuo Vakarų, šie apribojimai tik palengvina Rusijos vyriausybės darbą, formuojant jos norimą karo naratyvą.
Užuot toliau atskirdamos paprastus rusus nuo išorinio pasaulio, Europa ir JAV pasiektų daug daugiau, jeigu elgtųsi priešingai: padėtų rusams gauti kuo geresnę prieigą prie išorinių informacijos šaltinių. Rusijos valdžiai dabar turint beveik visišką Rusijos žiniasklaidos kontrolę, yra svarbu išsaugoti alternatyvius informacijos šaltinius. Ypač vaizdo įrašų platformoje „YouTube“, kuri Rusijoje vis dar nėra blokuojama, bet kuri leidžia vartotojams pasiekti įkalinto opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno ir nepriklausomos radijo stoties „Echo Moskvy“ ir „Dožd TV“ keliamą turinį po to, kai prasidėjus karui, jos buvo uždarytos.
Kiti svarbūs šaltiniai yra susirašinėjimų programėlės „Telegram“ kanalai ir nepriklausomos žiniasklaidos svetainės, kurios Rusijoje yra blokuojamos, tačiau kurias galima pasiekti naudojantis virtualiaisiais privačiaisiais tinklais (VPN). Tarp jų ir Latvijoje iš Rusijos pabėgusių žurnalistų įsteigta „Novaja Gazeta Europe“ bei „The New Times“, taip pat tiriamosios žurnalistikos portalai, tokie kaip „Važnye Istorii“ ir „The Insider“.
Kai kurios Europos vyriausybės abejoja, ar rusų žurnalistams, analitikams, aktyvistams ir akademikams turėtų būti leidžiama gyventi Vakaruose. Laikydamiesi tokios pozicijos, jie ne iki galo suvokia, kaip gyvybiškai svarbu yra leisti Rusijoje uždraustos žiniasklaidos atstovams toliau dirbti ir transliuoti iš užsienio. Dažniausiai jų skelbiama informacija yra vienintelė alternatyva rusų kalba Rusijos propagandai, tapusiai pagrindiniu informacijos šaltiniu daugumai rusų.
Tiesa dabar yra viena svarbiausių grėsmių V. Putino režimui, kuris yra paremtas rusų abejingumu ir nežinojimu. Maskvos informacinis frontas yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir jos kariuomenė, šiuo metu kovojanti Ukrainoje. „Roskomsvoboda“ – šaltinis, sekantis internete blokuojamą informaciją – iki 2022 m. liepos mėnesio užfiksavo daugiau nei 5300 uždraustų interneto svetainių ir nuorodų. O štai Rusijos generalinis prokuroras neseniai paskelbė, kad 138 000 puslapių ir nuorodų dabar yra nebeprieinami dėl karinės cenzūros.
Žurnalistams yra skiriamos baudos, jie yra patraukiami baudžiamojon atsakomybėn už „melagienų“ apie kariuomenę platinimą ir ginkluotųjų pajėgų „diskreditavimą“. Rugsėjo pradžioje žurnalistas Ivanas Safronovas buvo nuteistas 22 metams kalėjime už jo pranešimus apie Rusijos kariuomenės ir Rusijos ginklų sandorius.
Žinoma, maždaug pusė „Levada Center“ apklausos respondentų, kurie yra aktyvūs ir agresyvūs prisitaikėliai, tikslią informaciją apie karą laiko „melagienomis“. Tikėtina, kad dauguma jų šią informaciją supranta ne kaip „melą“, o kaip grėsmę, nes tai padeda jų priešui. Jų nuomonės tokia informacija nepakeis.
Tačiau dauguma kitų rusų – pasyvūs konformistai arba nuomonės neturintys žmonės – atrodo daug mažiau pasišventę oficialiam naratyvui. Jei valstybinės žiniasklaidos ir televizijos galia susilpnėtų, ši gyventojų grupė gali pakeisti savo nuomonę apie „specialiąją operaciją“ ir savo valdžią. Tačiau, kad tai įvyktų, jie turi turėti prieigą prie alternatyvių informacijos ir analizės šaltinių. Žinoma, didžioji dalis Rusijos politinio ir verslo elito yra pakankamai išsilavinę, kad atskirtų, kas yra tiesa, o kas – melas.
Sulaužyti prakeiksmą
Kaip rodo ir pati kultūrinė Kaliningrado istorija, metodai, kuriuos V. Putinas naudoja, siekdamas, kad Rusijos piliečiai taptų pasyvūs, o jo valdžia stiprėtų, nėra nauji ir yra gana būdingi autoritariniams režimams. 1929 m. rugpjūtį, atostogaudamas Prūsijos pajūryje, Thomas Mannas parašė savo novelę „Marijas ir burtininkas“. Tai istorija apie hipnotizuotoją Cipollą, kuri atlieka eksperimentus su žiūrovais, tarp jų ir „džentelmenu iš Romos“, kuris leidžiasi išbandyti šį eksperimentą su juo, kartu sąmoningai priešindamasis hipnozei. Nepaisant to, jį pavyksta užhipnotizuoti ir jis pradeda šokti pagal hipnotizuotojos dūdelę.
Moralas aiškus: aiškindamas savo novelės prasmę, T. Mannas rašė, kad paprasčiausias situacijos atmetimas, nesiimant jokių veiksmų, nėra pakankama priemonė, siekiant išlaikyti „laisvės idėją“. Taigi pasyviai kažką atstumdamas, žmogus gali tapti hipnozės burtų auka. Politinė T. Manno istorijos prasmė – diktatoriaus gebėjimas pavergti pasyvius gyventojus – savo laiku nebuvo pakankamai subtili. Neilgai trukus nuo publikavimo, šis pasakojimas buvo uždraustas fašistinėje Italijoje.
V. Putinas, kaip ir T. Manno hipnotizuotoja, sėkmingai keičia žodžių reikšmes. Invazija į Ukrainą yra žmonių „išlaisvinimas“ mainais už teritoriją. Visuotinės žmogiškos vertybės tapo „neoliberaliu totalitarizmu“, primetamu įvairioms tautoms. Sugrįžimas į tamsiuosius amžius politiniame, ekonominiame ir net kasdieniniame gyvenime „kuria demokratiškesnį pasaulį“. Nors V. Putinas tikina kovojantis prieš „nacizmą ir fašizmą“, būtent jo pasaulėžiūra ir politika yra pavojingai artima šioms ideologijoms.
Šiandieninėje Rusijoje galima pastebėti beveik visus šių sistemų elementus: ultranacionalizmą; imperializmą; lyderio kultą; vis primityvesnį pasaulio suvokimą; valstybės ir to, ką V. Putinas vadina šalies „tūkstantmečio istorija“, kupiną didvyriškumo ir pergalių, sakralizaciją; mirties už tėvynę šlovinimą; valstybės kišimąsi į ekonominę, politinę ir teisinę sistemas bei privatų sektorių; „teisingo“ elgesio formų primetimą visuomenei, įskaitant ir raginimą smerkti tuos, kurie nesutinka su režimu; bet ko užsienietiško baimę; kovą prieš „tautos išdavikus“ ir antrarūšių piliečių laikymą „užsienio agentais“.
Tokioje situacijoje nebus veiksmingi jokie racionalūs argumentai ir jokios sankcijų bei kelionių draudimo formomis pateikiamos bausmės: gyventojų dalis, kuri išdrįstų priversti V. Putiną atsakyti už jo veiksmus, yra per maža. Priešingai, didžioji dalis rusų dėl pablogėjusios gyvenimo kokybės ir pašlijusių santykių su kitomis šalimis kaltina JAV ir sąjungininkus. Jie tiki, kad žmonės, atvirai pasisakantys prieš režimą, nepaiso jų šalies didybės ir griauna tų, kurie siekia ją įtvirtinti, pastangas. Net ir tyrimai dėl korupcijos yra laikomi antirusiškais. Vadovaujantis šia logika, naująją geležinę uždangą stato ne V. Putinas, o Vakarai, kurie stengiasi įkalinti rusus jų valstybės ribose įvesdami sankcijas ir kelionių apribojimus. Kaip ir V. Putinas, daugelis rusų į Ukrainą žiūri iš imperinės perspektyvos – kaip į šalį, patenkančią į Rusijos įtakos sferą – ir laiko santykius su šia valstybe Rusijos vidaus reikalu.
Praėjus šešiems mėnesiams nuo karo pradžios, V. Putino planas įkurti naują autoritarinę valstybę ant dalinai totalitarinių pamatų yra politiškai įvykdytas. Mažai tikėtina, kad kol jis bus valdžioje, Rusija sugebės grįžti į demokratinio vystymosi kelią.
Atsižvelgiant į tai, kaip Rusijoje yra suvaržyta minties laisvė, yra svarbu išlaikyti jaunų rusų ryšį su Vakarais. Priešingu atveju, putinizmas pergyvens patį V. Putiną. Išlaikydami atvirus komunikacijos kanalus su Rusijos pabėgėliais ir padėdami rusams gauti prieigą prie išorinės informacijos, JAV ir Europos partneriai gali bent jau labiau į savo pusę palenkti tuos, kurie iki šiol buvo daugiau ar mažiau abejingi, o ne ideologiškai įsipareigoję. Tačiau jeigu Vakarai ir toliau izoliuos Rusiją, yra mažai vilčių, kad Rusijos žmonės pasipriešins putinizmui. Ne tik todėl, kad pusė jų populiacijos net nesupranta, kaip tai juos varžo, bet ir dėl žiauraus V. Putino režimo elgesio su daugybe kitaip mąstančių žmonių.
Hipnotizuotojas gali ir toliau manipuliuoti auditorijomis arba dingti. Tačiau „Marijos ir burtininkės“ pabaiga, kurioje hipnotizuotoja yra paprasčiausiai nušaunama, šiandieninėje Rusijoje tampa daug daugiau nei tik rašytojo fantazija. Lygiai taip pat buvo ir kylančių diktatorių laikais, kai T. Mannas rašė šią novelę Baltijos jūros pakrantėje.
