Kovo 11 akto dvidešimtmetį šalis pasitinka apimta eknominės krizės, mažėjant gyventojų skaičiui. Apklausų duomenys rėkia, jog bemaž septyni iš dešimties lietuvių nė nemanytų ginti savo šalies kokos nors agresijos atveju. Šitaip susigrupavus faktus bei nuotaikas labiau tiktų ne švęsti, bet gedėti ar pasigerti iš sielvarto. Ir visgi – tai šventė.
Skaičiavimai dėl skaičiavimų
Prie ruso buvo geriau. Toks teiginys įprastas ir gana madingas, kaip ir dabartinės „tarybinės dešrelės“. Su juo diskutuoti yra beprasmiška. Gal tai ir yra proto mankšta – skaičiuoti valiutų kursus, perkamąją galią, lyginti sviesto, dešros, tualetinio popieriaus kainas ar, ypatingo bukumo atveju, lyginti Sovietų ir Europos Sąjungas. Tik ar ne daugiau naudos protui duoda lošimas domino kauliukais – vadinamasis „ožys“?
Laukti naujametinių ar kitokių švenčių, kad pasidžiaugtum pamėlusiu viščiuku, majonezu, žaliaisiais žirneliais ir šprotais, laukti paskyros „žiguliukui“ ar „zaporožiečiui“, žinant, kad tai turbūt pirmas ir paskutinis gyvenime automobilis, rinkti makulatūrą, kad gautum teisę nusipirkti knygą, cituoti Marksą, Engelsą ir Leniną, kad apsigintumei diplominį darbą apie kiaulininkystę ar lietuvių literatūrą, kaupti niekada nenaudojamą krištolinę indaują... Ar šiuos dalykus galime įvertinti litais.
Ne visų nuomonė rūpi
Keliantieji klausimą – „ar rusų laikais buvo geriau?“ – patys sau į jį atsakė teigiamai. Jų nė kiek nedomina, ką apie tai mano kiti. Ypač nedomina, ką apie sovietinę santvarką galvojo nukankintieji kalėjimuose ir lageriuose, žuvusieji „kare po karo“. Dešimtys tūkstančių lietuvių ir dešimtys milijonų kitų tautybių sovietinės imperijos aukų – šaudyti, kitaip galabyti, valgę vieni kitus iš bado negali atsakyti į šį klausimą, kadangi lavonų, net jei juos buvo leista palaidoti, neapklausia sociologai.Bent jau kol kas tokių metodikų nesukurta.
Jeigu užsimenama apie šią iš apklausų išbrauktų respondentų grupę, „žinančiųjų atsakymą“ kompanijoje galima sulaukti irzlaus pripažinimo, kad „visko buvo“. Paskui skamba palyginimai, pritrenkiantys leninine dialektika, agresyviu bukumu bei priežasties ir padarinių painiojimu.
Pavyzdžiui, pastaba, jog „miškiniai buvo tokie pat kaip stribai“. Diskusija iškart baigiasi. Nutolę vertybių ir prasmių laukai neleidžia ne tik susitarti, bet ir ramiai pasikalbėti, kai, lyg ir smerkiant beprasmį smurtą, lyginamos muštynės dėl visiems prieinamos mergšės ir bandymas apginti nuo užpuoliko mylimą moterį.Tas, kuriam kalėjimo nemokamas davinys ir nemokamas medpunktas yra nutolęs aukso amžius, laimingas bus tiktai „zonoje“.
Keistoka buhalterija
Mėginimas inventorizuoti, apskaičiuoti ir buhalteriškai įvertinti laisvės ir kalėjimo realybės privalumus yra ne tik beprasmis, bet ir nelabai sterilus reikalas. Labiau primena net ne buhalteriją, o kokią nors neromantišką medicinos sritį, apie kurią prie stalo nešnekama. Vis dėlto medicinos privalumas yra tai, kad ji turi savo prasmę ir profesinius reikalavimus, – visuomet dirbama su pirštinėmis.
Buhalterinių atsakymų nuo sovietmečio likusiose krūvose ieškantys entuziastai nėra profesionalai, tad ir sterilumo supratimas labai jau mėgėjiškas.
Paskutinis tokios nesterilios, namudinės buhalterijos šedevras atsirado keliose šalies savivaldybėse, kurių bent dvi valdo Tėvynės sąjunga- Lietuvos krikščionys demokratai. Pasikrapščius galvas ir dar kai ką, nutarta: jeigu Rusijos koncernas „Gazprom“ padengs išlaidas amžinajai okupantų šviesaus atminimo ugniai, tegu ji sau dega ir šildo.
