Nuteistus myriop asmenis atvesdavo į kamerą ir liepdavo atsistoti veidu į grotuotą langelį. Tuomet pasigirsdavo šūvis.
Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, mirties bausmė vykdyta iki 1998 metų. Taip vadinamiems mirtininkams nuo Nepriklausomybės paskelbimo egzekucija sušaudant įvykdyta septynis kartus.
1992 rugpjūčio 8 dieną sušaudytas žudikas Aleksandras Novatkis. Po metų, gruodžio 12 dieną – Vladimiras Ivanovas ir Valentinas Laskys.
1994 metų sausio 27 dieną – Vidmantas Žibaitis, rugsėjo 28 dieną – lietuviškuoju Džeku skerdiku pramintas Antanas Varnelis, 1995 metų gegužės 18 dieną – Aleksandras Gudikovas, o liepos 12 dieną – Borisas sutriuškintos „Vilniaus brigados“ gaujos vadeiva Dekanidzė.
1996 metais Lietuvoje mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, o 1998 metų gruodžio 21 dieną Seimas mirties bausmę panaikino.
Sovietmečiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje dirbęs pareigūnas teigia, kad nusikaltėliai džiaugėsi, kad yra mirties bausmė ir nenorėjo, kaip tuomet JAV kalėjime, išbūti ten iki gyvos galvos.
Kai kurie išgirdę teismo sprendimą panikuodavo, kai kurie – išprotėdavo, treti išlikdavo ramūs. „Nė vienas neįsivaizdavo, kaip galima išgyventi senatvę kameroje vienutėje be žmonių ir normalių gyvenimo sąlygų. Net ir visiškai degradavę asmenys norėjo mirti ir laukdami, kada bus sušaudyti, prašė pasimatyti su artimiaisiais, jeigu šie neatsisakė jų, draugais, prašė degtinės, mėgstamiausių valgių“, - pasakoja buvęs kalėjimo pareigūnas.
Buvęs darbuotojas pasakojo, kad teismas nenurodydavo datos, kada bausmė turi būti įvykdyta, todėl mirtininkai net nežinojo, kada bus sušaudyti: „Prieš egzekuciją mirintinkams duodavo degtinės. Tada jie suprasdavo, kad į kamerą atgal negriš“.
Nuteistus miriop atvesdavo į kamerą ir šaudavo į pakaušį
„Tai buvo daug humaniškiau, nei JAV, kur praneša, kada įvykdys bausmę“, - įsitikinęs pareigūnas.. Anot jo, šaudydavo į nuteisuosius per specialiai įrengtas angas. Net tie, kurie laikė ginklą rankose nežinojo, ką šaudo.
Paskui ateidavo gydytojas ir konstatuodavo mirtį. Paprastai įvykdžius bausmę sušaudyti asmenys buvo palaidoti atokiose kapinių kampeliuose.
Tik B. Dekanidzė buvo palaidotas Sudervės žydų kapinėse ir jam pastatytas paminklas, kuris kelis kartus buvo aplietas dažais.
Būtent po banditų vadeivos mirties pasklido ganadai, kad jam pavyko išvengti bausmės už didelius pinigus ir jį neva matė Izraelyje. Kalbėta, kad vietoje jo buvo sušaudytas kitas kalinys. Dabar vienas kalinys valstybei kainuoja apie 60 litų parai, todėl valstybei kiekvieno išlaikymas kainuoja milijonus per metus.
„Dabar aukų artimieji priversti išlaikyti žudikus, kurie maitinamai geriau nei laisvėje esantys. Manau, tai yra netikslinga, juk gyvenimas baigiasi vos pakliuvus į kalėjimą. Neveltui daugelis mirtininkų baigia savo gyvenimą patys“, - svarstė buvęs kalėjimo darbuotojas.
Nuteisti myriop gaudavo specialią dryžiuotą aprangą ir visi žinodavo, kas jie, kai buvo išvedami pasivaikščioti. Buvusio pareigūno teigimu, tik mirties bausmė gali išgelbėti Lietuvą nuo žiaurių nusikaltimų: „Kokius dabar daro jauni žmonės, šiurpas ima. Šiaulių atvejis, kai dvi paauglės supjaustė gabalais kitą, paskutinis – Dembavos. Visiškai nesuprantama Europos Sąjungos (ES) politika, kur tokie žiaurūs nusiakltimai anksčiau nebuvo vykdomi“.
Švedai, anot pašnekovo, patys įsitikino lietuvių žiaurumu, kai trys nuo narkotikų apsvaigusių lietuvių degalinėje apiplėšė pagyvenusį švedą ir paskui jį sudegino gyvą, kaip ir septyniolikmetę Dembavoje: „Jau tada kolegos ES kalėjimuose kalbėjo, kad tokius būtina šaudyti, o išlaikyti iki gyvos galvos neverta“.
Anot buvusio kalėjimo darbuotojo, ES turėtų atsižvelgti į žiaurių nusikaltimų skaičių ir leisti atkurti mirties bausmę.
