• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

1948 – ųjų pavasario “Didžioji tremtis”. Ar tikrai suvokiame ką Lietuvai ir kiekvienam iš mūsų reiškia šie žodžiai? Ar vienareikšmiškai galime pasakyti kas dėl tokios tragedijos kaltas ir, kad ji jau niekada nepasikartos?

REKLAMA
REKLAMA


Tai klausimai į kuriuos atsakymus turime žinoti kiekvienas. Ir ne tik per iškilmingus renginius.

REKLAMA


Deja, tenka apgailestauti, kad tokių skaudžių įvykių minėjimai, dažniausiai tampa tik tų mūsų piliečių, kurie buvo tiesiogiai jų paliesti, diena. O taip neturėtų būti. Juk per dvi 1948-ųjų gegužės paras iš Lietuvos prievarta, gyvuliniuose vagonuose į svetimą šalį, badui, pažeminimui, vergiškam darbui ir mirčiai buvo ištremti daugiau kaip 40 tūkstančių žmonių. Kad būtų aiškiau ir suprantamiau, per 2 paras – be teismo, be kaltės, tik dėl to, kad yra lietuviai, prapulčiai buvo pasmerkti beveik 1 procentas šalies gyventojų. Panašiai tiek žmonių dabar gyvena Marijampolėje...

REKLAMA
REKLAMA


Galima sakyti, kad ištremta buvo visa Lietuva. Ne tik tie, per visas trėmimo bangas į nežinią išvežti tūkstančiai nelaimingųjų, bet ir visi likę gimtinėje. Kodėl taip sakau? Todėl, kad išvežtųjų artimieji, skendėdami sielvarte ir baimėje, kad jų gali laukti toks pats likimas, buvo dvasinėje tremtyje. Tie kurie skundė, įdavinėjo, padėjo organizuoti trėmimus, ištrėmė save savo pačių rankomis, nes kentė ne tik sąžinės priekaištus, valdžios, kuriai pasitarnavo kontrolę, bet ir gniuždantį visuomenės smerkimą.... O tie likusieji, kurie prievartos keliu pateko į koncentracijos stovyklas primenančius kolchozus? Ką turėjo iškentėti savą žemę nuoširdžiai mylėję lietuviai, kad taptų visiškai jai abejingi? Pagarbą darbui ir žemei naikinantis žinojimas, kad neturi nieko savo, tai baudžiauninko tremtinio dalia...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Iki galo nesuvoksime šios tragedijos, jei neįvardinsime, kad už šį egzistencinį blogį buvo atsakinga ne tik Sovietų Sąjunga ir ją paranojišku protu valdęs Josifas Stalinas, bet ir Lietuvoje, jai net per daug ištikimai ir iniciatyviai tarnavę vietininkai. A. Sniečkaus perdėtas uolumas 1948-aisiais leido suorganizuoti tokį skaitlingą žmonių trėmimą, tai jo vadovavimas žymi šią masinę tautos egzekuciją. To pamiršti nevalia. Reikia atsiminti ne tam, kad keršyti. Atsiminti būtina tam, kad žinotume, kas buvo budelis, o kas auka, kas trėmė, o kas buvo ištremtas.

REKLAMA


Mums būtinai reikia giluminio pokario įvykių, rezistencinių kovų, trėmimų padarinių įvertinimo. Nes kartais susidaro įspūdi, kad apsiribojame dainomis, eilėmis bei liūdesio emocijomis, nors trūksta daugiau racionalių svarstymų ir konkrečių žingsnių.


Kita vertus Lietuva jau seniai pribrendo savajam “Šindlerio sąrašui”, savai “Katynei”, nes vien tik faktais išties sunku paaiškinti ir įtikinti su šia tragedija tiesiogiai nesusilietusias kartas; sunku įtikinamai pavaizduoti tragedijos mąstą: kai per vieną akimirką sugriuvo tūkstančių Lietuvos gyventojų likimai. Tik visi kartu permąstę, deramai įamžinę tokių įvykių atminimą, galėsime jaustis ramesni. Įvykis, kurio paminėti šiandien susirinkome, tragedija, kurią išgyveno visa tauta, turi mus ne skaldyti, o vienyti, kitaip nuo sovietinio maro sveiksime ir sunkiau, ir lėčiau.

REKLAMA


Jaučiu nuoširdžią pagarbą visiems išgyvenusiems tą laikotarpį, tas visas dvasines ir fizines tremtis. Didžiuojuosi visais, kurie tremtyje, lageriuose kęsdami nepriteklius, dirbdami vergiškus darbus kabinosi į gyvenimą, kiek buvo įmanoma tvarkėsi buitį, kūrė šeimas, susilaukė vaikų, grįžo į tėvynę. Darbštumu ir sumanumu jie nusipelnė ne tik kitų tautybių tremtinių, bet ir pačių budelių pagarbos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA


Vertinant tų dienų įvykius, jų duotas pamokas bei nūdienos realijas, tampa akivaizdu, kad kasdienės partijų ir atskirų politikų rietenos, nuolatinis verslo grupių dalijimasis įtakos sferomis, kovojimas dėl tariamos ir dažniausiai trumpalaikės garbės, ne tik neverti pagarbos, bet ir visiškai bereikšmiai šios tragedijos akivaizdoje.

REKLAMA


O mums nereikėtų kurti patriotizmo ir grąžinimo į tėvynę, koncepcijų, jei labiau puoselėtume savo ATMINTĮ. Nes būtent atmintį, sukauptą patirtį, visuomeninę bei kultūrinę išmintį norėjo sunaikinti okupantai, puikiai suvokę, kad tai pamatai ant kurių stovi nepriklausoma valstybė. Tol kol atsiminsime, tol gerbsime ir didžiuosimės savo valstybe ir žmonėmis, tol neišnyksime iš pasaulio žemėlapio.


Algis Čaplikas yra LR Seimo pirmininko pavaduotojas, Liberalų ir centro frakcijos narys

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų