Kalėdos Lietuvoje ir Rusijoje švęstos seniai, bet kalėdinės eglutės tradicija prigijo tik 19 amžiuje, kai iš pradžių diduomenė, o vėliau ir vargingiau gyvenantys žmonės ėmė puošti egles arba pušis. Pirmąją eglę savo privačiuosiuose apartamentuose dar 19 amžiaus pradžioje pasipuošė iš Vokietijos kilusi princesė Šarlotė. Taigi puošti kalėdines eglutes pradėta kopijuojant vokiškąją tradiciją.
Žaisliukai su Stalinu ir karikatūros su eglute
Vos užgriuvus revoliucijai Kalėdos buvo panaikintos, jos pakeistos komunistams daug priimtinesnėmis komjaunuolių šventėmis. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Buvo mėginama įtikinti, kad Kalėdos pagoniška šventė, kurią švenčia tik tamsuoliai, o išsilavinę komunistai neužsiima tokiais niekais. Bandyta net įrodyti, kad mergelė Marija niekada negyveno, esą kitu atveju būtų rasti jos kaulai.
Visgi bolševikus šokiravo faktas, kad to niekas nepriėmė. Žmonės ir toliau šventė Kalėdas. Tai taip nervino bolševikus, kad 1928 metais jie ne tik dar kartą uždraudė Kalėdas, be ir nusitaikė į kalėdinę eglutę. Eglutė buvo laikoma buržuazinio gyvenimo simboliu ir net vaikams buvo mėginta įteigti, kad tai – nereikalingas švenčių aksesuaras. Tiesa, eglutes žmonės slapta puošdavo, o žaisliukų nebuvimo problemą spręsdavo savaip. Darydavo juos iš papier-mashe, megzdavo, siūdavo.
Tiesa, laikai buvo sunkūs, todėl 1935 metais Stalinas bado ir didžiojo teroro išvargintus vaikus nutarė pradžiuginti švente. Leista vėl puošti eglutes, bet šios sietos nebe su religine švente, o su Naujaisiais metais. Taip imta orientuotis į ateitį ir grubiai naikinti senąsias tradicijas. Grįžo ir Senis Šaltis, tik dabar jis buvo kitoks nei Senis Kalėda ar senasis mitinis herojus, kuris lankė carinės Rusijos vaikus.
Šalia jo atsidaro ir Snieguolė, net šventinių eglučių puošyba buvo pakeista. Mėlynas žvaigždes, dedamas ant eglučių viršūnių, pakeitė raudonos penkiakampės, atsirado žaisliukų su Stalino ir Lenino veidais. Šventės tapo politikos dalimi, religijai vietos nebeliko, o nuo kalėdinių eglučių šypsojosi ūsuoti politikai.
Tiesa, nei rusai, nei tuo labiau lietuviai ar kitos sovietų pavergtos tautos niekada taip ir nesustojo švęsti Kalėdų. Rusai, kurių Kalėdos pagal Julijaus kalendorių yra sausio pradžioje, tyliai ir niekam nesiskelbdami švęsdavo dieną, kurios sovietinio žmogaus kalendoriuje neturėjo būti. Rusai ne tik švęsdavo Kalėdas, bet kaip ir lietuviai nepamiršo tradicinių kalėdinių valgių.
Tradicijas išlaikė tik stipriausi
Kalėdų išvakarės, pas mus vadinamos Kūčiomis, pas rusus vadinosi sočelnik kuomet buvo valgomas kruopų mišinys su medumi. Tai buvo vadinama kutia ir valgyta iš vieno dubens, kad parodytų bendrystę.
Dvylikos patiekalų vakarienė, primenanti 12 apaštalų taip pat buvo dalis vakarienės. Valgyti blynai, mišrainės, šaltiena, virtiniai su bulvėmis, karpis, kimštas paršelis, grikių košė, žąsis, naminės dešrelės ir pyragai. Kalėdų išvakarėse baigdavosi 40 dienų trukęs pasninkas, todėl vakarienė ir kitos dienos pietūs buvo gausūs.
Tiesa, tokios Kalėdų tradicijos Sovietų Sąjungoje išliko tikrai ne pas visus žmones. Sistemingas religijos niekinimas ir tradicijų naikinimas davė savo vaisius. Senąsias tradicijas puoselėjo tik vyresnio amžiaus arba itin religingi žmonės, o visi kiti susikoncentravo į Naujųjų metų šventimą.
Šiam žmonės kaupdavo ne tik sovietinio šampano, bet baltosios mišrainės, majonezo ir šprotų atsargas. Kalbama, kad statistinė sovietinė šeima, susiruošusi garsiau ir ilgiau švęsti naujuosius metus, balkone saugodavo apie 10 kilogramų baltosios mišrainės, kurią vadino Olivje salotomis.
Draudė ir stebėjosi
Vilniaus universiteto docentas Algirdas Jakubčionis sako, kad Kalėdos Sovietų Sąjungoje sunkiai kovėsi dėl savo išgyvenimo, bet išlikti šioms pavyko. Tiesa, ne visur ir ne visada. Vos įsigalėjus bolševikams visos šventės Sovietų Rusijoje buvo uždraustos, ypač religinės.
„Tuo metu buvo siūloma ne tik uždrausti religines šventes, bet ir sunaikinti visas kapines. Nes tai vietos, kuriose klestėjo, bolševikų manymu, religija. Tiesa, tai laikais buvo naikinamos ne tik kapinės, bet ir griaunamos bažnyčios, vienuolynai, naikinamos visos vietos, bent kiek susijusios su kultūra. Todėl visiškai nenuostabu, kad pirmas dalykas, kurį uždraudė, ir buvo Kalėdos“, – svarstė istorikas.
Tiesa, ištrinti Kalėdų iš žmonių sąmonės jokia politika nesugebėjo. Sovietinis saugumas, NKVD kelis dešimtmečius fiksavo ir liūdnai konstatuodavo, kad net ir draudžiant švęsti Kalėdas, žmonės Sovietų Rusijoje švęsdavo pasislėpę.
Buvo siekiama ne tik sunaikinti Kalėdas, bet ir kalėdinę eglutę, 1929 metais jos tiesiog uždraustos. Visgi draudimas ilgai neužsibuvo ir jau 1935 metais sovietiniai piliečiai vėl galėjo puošti eglutes, bet Kalėdų švęsti ne – visas jėgas nutarta mesti į Naujųjų metų šventimą, nes sovietų valdžia suprato, kad šventės žmonėms – būtinos.
„Ketvirtojo dešimtmečio viduryje prasidėjo „atšilimas“ švenčių klausimu. Vėl leista puošti eglutes, tam reikėjo specialaus Stalino įsako. Esu skaitęs pasakojimą apie žmones, gyvenusius komunaliniame kambarėlyje. Penkiese spaudėsi viename mažame kambaryje ir norėjo turėti eglutę, todėl ją tiesiog pasikabino ant lubų.
Aukštyn kojomis kabėjusi eglutė žmonėms buvo svarbiau nei jokios. Tiesa, visa valdžios energija buvo nukreipta link Naujų metų. Siekta išstumti krikščioniškas Kalėdas išgarsinant ir suteikiant itin daug reikšmės Naujiems metams. Tiesa, tuo metu sausio 1 diena nebuvo laisvadienis. Audringai atšventę Naujus metus tarybiniai piliečiai kitą dieną turėjo eiti į darbą, nedarbo diena sausio 1 diena tapo tik po antrojo pasaulinio karo“, – pasakojo istorikas A. Jakubčionis.
Lietuvą užgriuvus sovietams, jų tvarka buvo perkelta ir čia. Eiti į bažnyčią ir švęsti Kalėdas buvo nemenkas nusikaltimas. Tiesa, 1946 metais Stalinas sušvelnino draudimus stačiatikių bažnyčiai, suvokta, kad stačiatikybė užima didelę dalį žmonių savasties, manyta, kad pasitelkus bažnyčią bus lengviau valdyti visuomenę. Visgi tai, kad reabilitavo stačiatikius, nereiškia, kad neengė katalikų.
„Po karo Stalinas ėmė grįžti prie nacionalinių rusiškų simbolių, tarkime, buvo sukurtas Tarybų Sąjungos himnas, nors prieš tai naudotas internacionalas. Stačiatikybės reabilitavimas taip pat buvo dalis gudraus Stalino plano. Vilniuje stačiatikių vienuolynas veikė, visi katalikiški buvo uždaryti. Taip išliko visą sovietmetį. Lietuvoje po okupacijos apsimesta, kad Kūčių ir Kalėdų nėra, siekta išnaikinti tradicijas, bet tai nepavyko.
Žmonės rinkdavosi Kūčių vakarienei, kaip ir prieš tai, Kalėdas taip pat švęsdavo, bet visą tai darydavo pasislėpę. Abi šios dienos būdavo darbo dienos, todėl vakarienę reikėdavo ruošti paskubomis ir po darbo. Į bažnyčią žmonės taip pat ėjo, neidavo tik tie, kurie buvo idėjiniai komunistai arba tie, kurie siekė karjeros partijoje. Tokie žmonės gal ir Kalėdų nešvęsdavo, nes bijojo, kad bet koks gandas apie tai gali sugriauti jų karjerą“, – pasakojo istorikas.
Žmonės Kūčias ir Kalėdas Lietuvoje švęsdavo užsidangstę langus, kad niekam nekristų į akis aplink stalą susėdusi ir kalėdaičius laužanti šeima.
Pasak istoriko, Kūčių dieną traukinys Vilnius-Kaunas būdavo sausakimšas, parduotuvėse taip pat padaugėdavo žmonių. Visi apsimetė, kad nieko nevyksta, bet visi skubėjo namo prie šeimos stalo. Tą žinojo ir valdžia, bet išnaikinti tradicijos nepajėgė.
Visgi sovietinė valdžia švenčių ėmėsi rimtai. Naujieji metai pamažu tapo pačia didžiausia metų švente ir, bent rusų sąmonėje, tokia liko iki šiol. Tiesa, Lietuvoje visada buvo švenčiamos visos žiemos šventės, bet Naujieji metai taip pat įgavo daugiau reikšmės, nei turėjo prieš tai.
Sovietų Sąjungoje jokios šventės neapsieidavo be politikos, Naujieji metai nebuvo išimtis. Visgi, pasak A. Jakubčionio, tai buvo mažiausiai ideologizuota šventė, nors Leonido Brežnevo kalbos, sovietinio šampano ir Kremliaus bokštų dūžių ir nepavykdavo išvengti.
Daugelis tautiečių, gyvenusių tais laikas, dar ir dabar prisimena naujametinius komunistų partijos vadų palinkėjimus, kurie Lietuvoje jau buvo išklausomi tyliai atšventus Kalėdas, o Rusijoje – besiruošiant Kalėdoms, kurių neturėjo būti.
