Apie Kinijos agresyvios užsienio politikos ištakas ir būsimus žingsnius „Žinių radijo“ laidoje „Persona grata“ kalbėjo Konstantinas Andrijauskas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) Azijos studijų ir tarptautinės politikos docentas.
Ekonominiai svertai užsienio politikoje – Kinijos pagrindinė jėga
K. Andrijauskas neabejoja, kad šiandieniniame pasaulyje Kiniją ne be pagrindo galima vadinti šalimi, pamažu tampančia ekonomine supervalstybe.
„Kinijos valdantieji puikiai supranta, kad ekonominiai svertai yra tie, kas yra svarbiausia jų įrankių dėžėje tiek vidaus, tiek užsienio politikos rėmuose“, – komentavo K. Andrijauskas.
Ekonomines priemones kinai aktyviai naudoja Azijoje, norėdami savo pusėn palenkti Tibetą, Sindziango ir Honkongo regionus. Vėliau tokie politikų žingsniai nukrypsta ir į užsienio šalis, su kuriomis Kinija palaiko ryšius.
„Ne tik Tibete, bet ir Sindziange, Honkonge jie labai daug investuoja. Tokiu būdu siekia įtikinti vietos gyventojus, kad Kinija atneša modernybę, gerovę, kad su Kinija verta eiti kartu, kad ėjimas prieš Kiniją yra žaidimas blogoje istorijos pusėje. <...>
Kinija nuo 2012 m. bando šią strategiją eksportuoti į užsienį. Vadinamieji „šilko kelio projektai“ ilgai buvo vertinami kaip tokios tendencijos dalis. Naujojo šilko kelio pagrindinė užduotis yra sukurti likusio pasaulio priklausomybę nuo Kinijos. Padaryti Kiniją centrine valstybe tarptautinėje arenoje“, – pasakojo Azijos studijų ekspertas.
Taivanas linksta į demokratijos pusę, Kinija to negali pakęsti
Kinija ant Lietuvos užsirūstino dėl Vilniuje duris atvėrusios taivaniečių atstovybės. K. Andrijauskas trumpai apibūdino, kaip Taivanas atsidūrė Kinijos įtakos zonoje ir kodėl šiai šaliai milžinei yra svarbus.
Pasirodo, XX a. viduryje, pasibaigus pilietiniam karui, Kinijos Liaudies Respublika buvo įkurta būtent Taivano saloje. Šią teritoriją iki 1945 m. beveik 5 dešimtmečius valdė Japonija buvo ir tik vėliau ji grąžinta Kinijos kontrolėn. Kinijos Respublikos išlikimas įvyko praktiškai Taivano saloje, pasakojo K. Andrijauskas.
Tačiau Taivano buvimas po Kinijos sparnu gali ilgai netrukti. Politologo teigimu, panašiu metu, kaip ir Lietuva, Taivanas tapo liberalia demokratija, įteisino daugiapartinius rinkimus. Toks taivaniečių polinkis į demokratiją siutina Kiniją, nes šitaip Taivanas gali išsprūsti iš didžiosios valstybės gniaužtų.
„Pastarajame dešimtmetyje matome ryškesnę taivanizaciją Taivane – tai yra, vis daugiau taivaniečių, ir kartu valdančioji partija, ir dabartinė šalies prezidentė de facto pabrėžia, kad Taivanas turėtų eiti atskiru keliu ir liautis vaidinti, kad yra Kinijos dalis.
Šiame kontekste Pekinui tai reiškia labai rimtą naują problemą. Prisideda tai, kad Kinijos komunistų partija (KKP) niekada nekontroliavo Taivano salos, Taivano sala tapo demokratija ir aiškiai rodo visam pasauliui, kad kinų kultūroje ir civilizacijoje nėra nieko tokio, kas neleistų jiems gyventi demokratiškai. Taivaniečiai pradeda rimtai svarstyti, ar jiems nevertėtų pasiskelbti Taivano respublika“, – paaiškino K. Andrijauskas.
Kinijos kerštas palies ne tik Lietuvą, bet ir kitas šalis
K. Andrijauskas atskleidė, kad keletą praėjusių dešimtmečių Taivano situacija buvo palanki Kinijai. Tuo metu nuosekliai mažėjo valstybių, kurios palaikė oficialius ar neoficialius santykius su Taivanu. Visgi per pastaruosius keletą metų situacija apvirto aukštyn kojomis – matoma priešinga tendencija, kad vis daugiau valstybių užmezga ryšį su Taivanu.
Paklaustas, kiek Kinijos įniršis dar gali atsisukti prieš Lietuvą, K. Andrijauskas atsakė, kad šios valstybės kerštas gali atsirūgti ne tik mums, bet ir daugeliui kitų šalių.
„Kiek Kinija baus Lietuvą, aš tikrai bijočiau spekuliuoti. Bet tikrai galiu pasakyti, kad daug kas priklauso nuo mūsų partnerių: Europos Sąjungos valstybių ir bendrai Vakarų pasaulio. Daugeliui šalių ir ypač jų ekonomikos subjektams tai, kas įvyko tarp Lietuvos ir Kinijos, yra labai bloga naujiena.
Kita vertus, vargu, ar surastume bent vieną pasaulio valstybę, ypač Vakarų, kuri galėtų pasakyti, kad daryti pinigus Kinijoje šiandien yra lengviau nei prieš 2–3 metus. Ir ne tik dėl pandemijos konteksto. Kinijoje vyksta labai rimti vidaus politikos ir politinės ekonomikos poslinkiai, kurie aiškiai signalizuoja, kad verslą daryti Kinijoje bus sunkiau visiems“, – minėjo jis.
Prekybos ir investicijų požiūriu Lietuvos ir Kinijos ekonominiai ryšiai yra nedideli, tvirtino K. Andrijauskas. Nepaisant to, Kinija imasi naujos strategijos, kaip spausti užsienio valstybes.
„Atsižvelgiant į tai, ką Kinija daro dabar – bando spausti trečiųjų valstybių juridinius subjektus, tarptautines korporacijas – tai yra kokybiškai naujas dalykas. Kiek man yra žinoma, niekad dar mes istorijoje neturėjome.
Praėjusios savaitės Kinijos pareiškimai apie potencialias sankcijas per trečiąsias šalis yra labai įdomus signalas. Tai yra labai blogos naujienos mums, bet kartu labai blogos naujienos ir visam likusiam pasauliui. Tada automatiškai atsiranda klausimas – kur dar Kinija gali supykti?“, – kalbėjo politologas.
Atsakė, koks tikrasis Kinijos veidas
Lietuvos atvejis tik menkai atspindi Kinijos diplomatinių santykių nestabilumą, teigė TSPMI dėstytojas. Anot jo, valdančioji Kinijos komunistų partija (KKP) turi daug rimtų problemų praktiškai kiekvienuose dvišaliuose ryšiuose su bet kokia didesne Vakarų pasaulio valstybe: nuo Australijos iki Kanados, per ištisą virtinę Europos valstybių.
„Kinija jaučiasi taip, lyg ją tranko su kate ir kad Lietuva tai daro. Jų požiūriu, Lietuvos iniciatyva ypač dėl Taivano atstovybės tai yra rimtas status quo pokytis. Kinija negali to ignoruoti, nes Kinijos komunistų partija nemaža dalimi iki šiol grindžia savo legitimumą idėja, kad užbaigs savo nacionalinio pažeminimo amžių.
Labai sunku nubrėžti, kur yra pabaigos linija. Daug kam pabaigos linija ta, kad Taivano kontrolė bus susigrąžinta, tik tada nacionalinis pažeminimas baigsis. KKP yra tiek investavusi į tą idėją, kad jai atsitraukti darosi sunku. Todėl kiekvienas tarptautinės arenos pokytis, kuris bylotų faktinei Taivano naudai, jai yra labai bloga tendencija“, – įvertino K. Andrijauskas.
Politologas atkreipė dėmesį, kad bėgant metams Kinijos autoritarinis valdymas įgijo totalitarizmo bruožų. Nieko nuostabaus, kad šie diktatūros atspindžiai persiduoda į užsienio politiką, sakė jis.
„Kalbėti apie tikrąjį Kinijos veidą šiandien sudėtinga. Reikia suprasti, kad dabartinė Kinija yra kitokia nei buvo prieš 10 metų autoritarinė ir griežta valstybė. Dabar matome bandymus vietomis naudoti praktikas, kurias galima vadinti totalitarinėmis, ypač Sindziango uigūrų autonominiame regione. Matome betarpišką norą sustiprinti asmeninę valdžią šalyje. Nieko keista, kad šie dalykai ištransliuojami į šalies užsienio politiką“, – teigė K. Andrijauskas.
Kinų komunistai bijo Sovietų Sąjungos likimo
Politologas atskleidė, kodėl Lietuvos pasipriešinimas Kinijai varo valdančiajai partijai tokį didelį siaubą. Pasirodo, kinų komunistai baiminasi, kad juos gali ištikti toks pat likimas, kaip ir Sovietų Sąjungą.
„KKP nepaprastai bijo panašaus scenarijaus, kad KKP sugrius kaip kortų namelis, panašiai kaip atsitiko su SSRS. Galime prieiti ir prie Lietuvos vaidmens. Šis aspektas kinus pradėjo dominti, kaip čia atsiranda vaidmuo mažų tautų, valstybėlių, respublikų, kurios geba padaryti reikšmingą įtaką supervalstybės žlugimui“, – sakė K. Andrijauskas.
Kinijos Liaudies Respublika yra Kinijos komunistų partijos (KKP) kūrinys. KKP yra didžiausia giliai institucionalizuota politinė organizacija pasaulyje, ją sudaro apie 94 mln. žmonių. K. Andrijauskas prognozavo, kad šio dešimtmečio pabaigoje KKP narių skaičius gali peržengti ir 100 mln. asmenų slenkstį.
Tekstą parengė žurnalistė Julija Abuašvili
Visą „Žinių radijo“ laidą stebėti galite čia:
