Šiaulietis Alvydas Juodris (1960–1998), pravarde Benas, – bene paslaptingiausias žudikas, negailėdavęs net savo draugų. „Akistata“ pabandė pažvelgti, kaip ir dėl ko iš gabaus, širdingo liaudies meistro tampama bejausmiu žudiku.
Šventeivos policininkai
Man, kaip ir daugumai šiauliečių, dažnokai tenka apsilankyti garsiajame Kryžių kalne. Nes Šiauliuose, tiesą sakant, nėra kur atvežti svečią. Pats miestas – apsilaupiusių sovietinių daugiabučių kratinys, skendintis labai retai šienaujamuose žolynuose, jo Katinų, Dviračių ir Radijo muziejai – tikra apgaulė turistams, o nuo pigių banalių etnografijos muziejaus eksponatų daug kam paleidžia vidurius. Tad ne veltui aštrialiežuviai Šiaulius vadina „miestu prie Kryžių kalno“.
Kartą – tai nutiko maždaug prieš dešimtmetį – vaikštinėdamas aplink Kryžių kalną prasilenkiau su uniformuotų policininkų delegacija. Jie buvo atvykę ne tuščiomis – atsivežę maždaug pusantro metro kryžių. Ant jo prikalta lentelė skelbė, kad vieno Lietuvos rytinio rajono policijos komisariatas švenčia jubiliejų ir kryžius statomas būtent šia proga.
Nenustebino, nes dabar madinga dalį savo darbo užkrauti Dievui, prašyti palaiminimo, globos ir pagalbos. Užmiršus, kad religija atskirta nuo valstybės ir ne visi Lietuvoje katalikai, kunigai kviečiami šventinti valstybinių pastatų, mokyklų, areštinių, net naujų gaisrininkų automobilių bei vandens žarnų.
Pamačiusi, kad Kryžių kalnas tiek prismaigstytas kryžių, jog nėra net kur kojos pastatyti, atvykėlių delegacija ėmė trauktis į pašalį, ieškodama laisvos vietos. Apsukę kelis ratus policininkai apsisprendė ir ėmė kasti duobę savo komisariato kryžiui kalno papėdėje, kaip tik priešais medinę Dievo motinos skulptūrą.
Mistiškas sutapimas
Pareigūnams įkasus kryžių ir jau susiruošus į autobusą, prisiartinęs paklausiau, kodėl jie būtent šitą vietą pasirinko dėl Dievo motinos skulptūros. Gūžtelėję pečiais vienas iš policininkų paaiškino, kad vietą jie rinkęsi intuityviai, skulptūrą matę, bet į ją nekreipę dėmesio.
„O ar žinote, jog šią skulptūrą pastatė ne bet kas, o bene garsiausias mafiozas, šaltakraujis žudikas Alvydas Juodris, pravarde Benas, kurį neseniai per susišaudymą nukovė jūsų „Aro“ pareigūnai?“ – paklausiau.
Nežinodami, ką atsakyti, policininkai sutriko ir visi kaip vienas įsistebeilijo į skulptūrą. Iš šalies atrodė, kad medinė maždaug trijų metrų aukščio Dievo motina, pamaldžiai sudėjusi rankas, kelioms akimirkoms užhipnotizavo pareigūnus.
Įvairialypė asmenybė
1998 metais nušautas Alvydas Juodris – ne tik vienas garsiausių pastarojo laikotarpio žudikų, bet ir charizmatiška asmenybė, puikiai derinusi tokias, atrodytų, prieštaringas savybes kaip šaltakraujiškumas ir meniškumas, altruizmas ir godumas, sentimentalumas ir cinizmas, meilė ir nuožmumas.
Apie A. Juodrio žmogžudystes, kurių daugumą jis įvykdė priklausydamas dabar iki gyvos galvos kalinčio klaipėdiečio Sigito Gaidjurgio gaujai, „Akistatoje“ rašyta ne kartą, todėl jas minėsime tik prabėgomis. Šįkart bandysime rasti atsakymą, kaip kuklus medžio drožėjas virto bejausmiu žudiku, apie kurį pasakojamos legendos – jis esąs nužudęs šimtus žmonių, niekas neturėjęs nė vienos nuotraukos, o pasukti samdomo žudiko keliu jį, girdi, pastūmėję pinigų už darbą nesumokėję turčiai. Neeilinis A. Juodrio likimas susijęs ir su kai kuriais mistiškais, nepaaiškinamais sutapimais, kaip ir ši nevalinga policininkų trauka prie jo kurtos skulptūros...
Pasiprašė į dirbtuves
„Vyrai sakė, čia galėčiau staklėmis susipjauti ir apdirbti kelias lenteles...“
Du Šiaulių baldų fabriko „Venta“ meistrai – Edmundas Butkus ir Sigitas Gonta – smalsiai sužiuro į nedrąsiai jų dirbtuvių duris pravėrusį išstypusį vyruką. Šis buvo apsirengęs kukliai, bet meistrams rūpėjo ne jo apranga, o sugebėjimai.
Vyrukas paaiškino esąs Alvydas Juodris. Gyvenąs Šiauliuose, ten baigęs vidurinę. Po to – dveji nuobodūs metai sovietinėje armijoje, kuklios vedybos. Išbandęs kelis darbus, tačiau labiausiai siela linkstanti prie meno. Dar pasipasakojo, kad nuo vaikystės mėgsta piešti, o neseniai paėmęs į rankas kaltą ir jam labai patiko. Dabar drožiąs iš medžio skulptūrėles ir papuošimus baldams, jau gaunąs vieną kitą užsakymą, bet vien rankomis įveikti darbus darosi sunku, todėl ir besidairąs dirbtuvių su staklėmis.
Gabus vyrukas
„Fabrikas buvo valdiškas, tai nei jo vadovybei, nei dirbtuvių meistrams buvo negaila, kad padirbėti į svečius užsuks vienas kitas liaudies meistras, medžio skulptorius ar šiaip nagingas, medį sugebantis „prakalbinti“ žmogus, – šiandien prisimena E. Butkus. – Neišvarėme ir Alvydo, kuris tikrai atrodė gabus ir darbštus. Tada dar nežinojome, kad netrukus jis taps trečiuoju mano ir Sigio kompanionu.“
Tuo metu, 9-ojo dešimtmečio pradžioje, Sovietų Sąjungos ekonomika buvo pasiekusi savo kulminaciją. Gyvenimo lygis, žinia, buvo gerokai žemesnis nei Vakaruose, tad Sovietų sąjungos žmonės vis dar svajojo apie didesnes algas, turtingesnę buitį, sotesnį, įvairesnį maistą.
Niekas nė nenujautė, kad reikalai netrukus ims tik prastėti, o vos po kelerių metų visą didžiulę šalį ištiks tikras krachas, kone badas ir – skilimas, byrėjimas. Na o pirmaisiais 9-ojo dešimtmečio metais apsukresni „tarybiniai piliečiai“ gyveno visai pasiturimai.
Dirbo net aukštuomenei
„Ventos“ baldų fabrike E. Butkus su S. Gončiu oficialiai buvo įdarbinti staliais, bet iš tikro vykdė fabriko direktoriaus Stonkaus užgaidas. Šiedu auksarankiai medžio drožiniais išpuošė ne vieną paežerės vilą, taip pat gamino senovinio stiliaus drožinėtus baldus, veidrodžių rėmus, meistravo net bažnyčių suolus. Kasmet rudenį E. Butkus su S. Gončiu gaudavo nurodymą pagaminti šimtus lentelių, ant kurių aukščiausi to meto nomenklatūriniai valdininkai, tarp kurių buvo ir pats Komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas, eksponuodavo medžioklių trofėjus.
A. Juodris, nors oficialiai tame baldų fabrike neįsidarbinęs, stengėsi neatsilikti nuo savo vyresnių bendradarbių. Kartą jis išdrožė tokius puikius rėmus veidrodžiui, kad gavo Meno draugijos leidimą savo dirbinį išvežti į parodą tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje – tai buvo didžiulis meistro įvertinimas. „Akistatos“ žiniomis, pasibaigus parodai A. Juodris veidrodį pardavė vokiečiams ir grįžo praturtėjęs.
Buvo labai sąžiningas
Ar tada buvo pastebėta kokių nors A. Juodrio polinkių į nusikaltimus? Išgirdęs tokį klausimą E. Butkus tik numojo ranka. Pasak jo, Alvydas pats būtų nusijuokęs, jei kas nors būtų jam išpranašavęs, kad jis taps nusikaltėliu. Nes droždamas medį jis niekada nesukčiavo ir nevagiliavo, su bendradarbiais buvo sąžiningas ir draugiškas. Tuo metu A. Juodris mąstė tik apie darbą ir nusikalstamu pasauliu net nesidomėjo. Jis dargi tikėjo, kad Dievo motiną ar Kristų išdrožti gali tik tyros sielos žmogus.
A. Juodris labai pasikeitė pabuvęs vienose įspūdingose sporto varžybose ir įsigijęs naujų pažįstamų. Pasirodo, kartais labai lengva pakeisti žmogaus gyvenimą – taip ir nutiko kukliam medžio drožėjui Alvydui. Išaiškėjo, kad kryžių ar Kristų galima puikiai išdrožti ir kruvinomis rankomis, bet tai – jau kita istorija.
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kaip A. Juodris su bendradarbiais išsikraustė į užmiesčio sodybą, joje, kaip įtariama, nužudė įkyrų dabartinio Šiaulių mero brolį, o pajutęs mirties ir lengvų pinigų skonį, nebegalėjo sustoti...
S. STASAITIS
