Šio straipsnių ciklo tikslas nėra pateikti tobulus ir galutinius atsakymus. Tai ne vieno žmogaus jėgoms, tuo labiau viename straipsnyje. Be diskusijų ir ginčų lengva suklysti.
Mums visiems būtų geriau, jei mūsų ekonomistai ne tik agituotų bet kokia proga už laisvąją rinką ir individo laisvę, ar rašytų storas knygas apie holistinį ūkinių sistemų pobūdį bei „antiekonomiką“, bet ir nagrinėtų, kas mūsų valstybės ūkyje bloga ir tobulintina , o kas gera.
Galima išskirti tris susijusias sritis, kurių ekonominės problemos apsunkina mūsų žengimą į priekį. Jų neišsprendus mums ir mūsų palikuonims bus sudėtingiau gyventi.
1.Viešojo sektoriaus organizavimas.
2.Valstybės valdymo organizavimas ir politinė struktūra.
3.Ūkio tvarkymo ir jo plėtojimo ilgalaikė nuosekli strategija.
Pirmosios dvi sritys ne visai ūkinės, bet tautos ūkį veikia. Nors prabėgomis reikėtų apžvelgti, kas ten vyksta.
Lietuvos sveikatos apsaugos , švietimo (ypač, aukštesnio ir aukštojo), policijos sistemų pagrindinė problema yra darbuotojų perteklius. Turtingose ES ar Šiaurės Amerikos valstybėse 1000 gyventojų jų yra žymiai mažiau negu pas mus. Iš kitos pusės, šių sektorių darbuotojų atlyginimai pas mus yra maži.
Ilgą laiką gydytojų ir mokytojų atlyginimai buvo mažesni net už šalies vidurkį, nors darbuotojų kvalifikacija yra aukšta. Visose turtingose valstybėse šių profesijų specialistai apmokami ypač gerai.
Minėtų sektorių organizavimas per pastaruosius 20 metų buvo paliktas savieigai ir dabar padėtis juose labiau primena Kubą ar Baltarusiją , o ne, tarkime, Suomiją. Jei taip tęsis toliau, senieji mokytojai, gydytojai , dėstytojai po truputį pasitrauks, o gabus jaunimas ten neis. Galiausiai, sistema degraduos.
Ar mes galėsime išlaikyti tiek darbuotojų, kiek yra dabar ir mokėti jiems jų kvalifikaciją atitinkančius atlyginimus? Jei to sau neleidžia turtingos valstybės, tai mums tuo labiau tai neįkandama.
Paslaugų sektoriuje mažinant darbuotojų skaičių, aptarnavimo kokybė paprastai krenta.
Kanadoje, turint temperatūros, gydytojo į namus neprisikviesit. Telefonu bus patarta kokius vaistus vartoti ir paprašyta, kai galėsit, ateiti į ligoninę. Mes įpratę kitaip. Deja, teks šias sistemas reformuoti ir savo įpročius keisti.
Kaip konkrečiai, kokius modelius pasirinkti – nežinau. Tai sudėtingesnis dalykas. Pavyzdžiui, JAV taip pat bando pertvarkyti savo sveikatos apsaugą. Ten problemos kitos. Jie vienam gyventojui išleidžia daugiausiai pinigų pasaulyje, dvigubai daugiau už antroje vietoje esančią Šveicariją. Bet rezultatai prasti. Gyvenimo trukmė mažesnė už pirmaujančių šalių. Keliasdešimt milijonų žmonių iš viso neturi sveikatos draudimo.
Gydytojams mokama už atskiras paslaugas, todėl pasitaiko nereikalingų tyrimų ar procedūrų – kitaip tarinat, prirašymų.
Yra trys pagrindiniai sveikatos apsaugos organizavimo modeliai:
1. Universalus (Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje) – kai už gydymą moka valstybė.
2. Draudiminis (JAV) – kai už gydymą moka draudimo kompanijos arba patys pacientai.
3. Mišrus (Belgija) – kai už gydymo tam tikrą dalį, pvz. 75%, moka valstybė, o už kitką – pats pacientas. Jei žmonės nori, jie gali papildomai draustis, kad tos likusios dalies nemokėtų.
Man labiausiai patinka mišri, bet savo nuomonės neperšu. Norint tokią tvarką naudoti Lietuvoje, tektų keisti Konstituciją.
Manau, kad vis dėlto yra iš ko mokytis. Reikėtų apibendrinti sėkmingą kitų valstybių patirtį ir veikti. Jei to nepadarysim pasiruošę ir planingai, galime prisigyventi, kad reikės uždarinėti kai kurias ligonines ar mokymo įstaigas staiga, kaip jau atsitiko Latvijoje.
Tokiose srityse darant reformas pirma taisyklė yra nepakenkti, nesugadinti to kas gera.
Todėl geriau judėti po truputį, mažais, beveik nepastebimais žingsneliais, bet nuosekliai, į iš anksto užsibrėžtą tikslą. Ar dar turime tam laiko? Tarkime, 10-15 metų? Abejoju. Norėčiau palinkėti sėkmės šios vyriausybės ministrams, kurie bent jau pradėjo ieškoti išeičių.
Viešajam sektoriui priskirtinos visos valstybinės kontroliuojančios organizacijos. Beveik visi valdantieji vis žada mažinti jų skaičių. Tačiau kas metai tokių organizacijų ir reikalavimų tik gausėja.
Neteigiu, kad kontrolė nereikalinga. Anaiptol. Tiesiog yra įvairūs kontrolės organizavimo būdai. Vienas – nustatyti taisykles bei reikalavimus ir sukurti organizaciją, kurios prižiūrėtų, kaip tų reikalavimų laikomasi. Kitas – motyvuoti, kad tie, kuriems reikalavimai skirti, patys stengtųsi jų laikytis.
Paaiškinsiu pavyzdžiu. Priešgaisrinė statinių kontrolė gali būti tokia kaip dabar. Yra specialistų grupė, kuri apibendrina patirtį ir kuria taisykles, ir tos pačios organizacijos inspektoriai, tikrinantys kaip jų laikomasi. Bet kontrolę galima patikėti draudimo organizacijoms. Statinius būtų privalu drausti ir jų draudimo kaina priklausytų nuo pastatų priešgaisrinio saugumo. Tokia tvarka yra kai kuriose šalyse, nes valstybė taip sutaupo. Kyšininkavimo čia nėra ir statiniai saugomi tikrai ne prasčiau. Jeigu sudegs – draudimui teks mokėti. Jie to nenori ir verčia saugotis.
Iš amerikiečių pomėgio teistis mėgstama pasijuokti. Bet mažai kas suvokia, kad tai yra priešingas reglamentavimui kontrolės būdas. Galima siekti visiems gyvenimo atvejams kurti instrukcijas. Labai klaidus kelias , nes gyvenimas margesnis , negu mes įsivaizduojame... Bet galima vadovautis paprasta taisykle. Jei dėl tavo kaltės nukentėjo kitas , ir tai įrodoma teisme – tu atitinkamai atsakai.
Nė vienas būdas nėra tinkamas visur ir visada. Priklausomai nuo srities ir situacijos žmonės taiko tai vieną, tai kitą. Motyvavimo sistemą sunkiau sukonstruoti, bet ji „automatizuoja“ priežiūrą. Deja, šio būdo mes dar praktiškai netaikome. Dar gajus senas tarybinių laikų įprotis viską reglamentuoti ir kontroliuoti.
Žmonių organizacijų kūrimas yra panašus į elektroninių schemų projektavimą. Todėl, tuo užsiimantiems ekonomistams pravartu susipažinti su sistemų teorija, informacijos teorija ir kitais panašiais dalykais. Reikėtų žinoti, kad ne tik laisvoje rinkoje yra grįžtamasis ryšys ir savireguliacija.
Mūsų konstitucija buvo priimta panašiai kaip dabar linksniuojami „naktiniai mokesčiai“ – ypač sparčiai. Pradžioje politikai ginčijosi, bet paskui ar tai per naktį ar savaitgalį susitarė. Buvo pasiūlytas projektas , žaibiškai organizuotas referendumas. Visi balsavo „už“. Ko gero, net nespėję perskaityti už ką balsuoja.
Nors tada mane tas skubėjimas žeidė, bet prisipažįstu ir aš balsavau „už“. Laikai buvo tokie. Todėl dar dabar nesuprantu, ar reikia mokėti už mokymąsi aukštojoje mokykloje, ar kai kurie piliečiai gali nemokėti, o kiti tai turi daryti. Ir jeigu nežinome ką reiškia „gerai besimokantys“, kam tokius dalykus iš viso rašinėti pagrindiniame šalies įstatyme.
Ir su išeivija nelabai gerai išėjo. Dvigubos pilietybės neleidom galvodami apie vieną pusę, o nukentėjo visai kita.
Ir rinkimų pas mus daugoka. Jie nusibosta žmonėms, ekonomistai pasakytų devalvuojasi.
Prezidento galios panašios kaip pas latvius ar estus, bet ten jį renka parlamentas. Taip buvo ir mūsų prieškario konstitucijose. Tiesa, lenkai padarė taip pat kaip mes.
Man, pavyzdžiui, patinka amerikiečių konstitucijoj įrašyta piliečių teisė sukilti ir net ginklu nuversti valdžią. Ir ginklai ten laisvai parduodami. Matyt, kad valdžia bijotų. Jei jūs netikusiai valdysit, tai mes jums parodysim. Tiesa, atrodo, tokių atvejų nepasitaikė.Tikriausiai, ten valdžia gera. Ir ji bijo.
Mūsų problemos kitur. Esame parlamentinė respublika. Parlamento narius renkame tiesiogiai balsuodami už konkretų žmogų arba už partiją.
Mūsų parlamentas iš esmės daro du darbus:
1. Leidžia įstatymus – tai yra kuria mūsų bendro gyvenimo taisykles.
2. Valdo mūsų ūkį – tvirtina biudžetą, mokesčius, kuria verslą reguliuojančius įstatymus.
Kai tie patys žmonės daro šiuos du darbus atsiranda nelabai gerų dalykų.
Juos pastebėjo ir nurodė austrų ekonomistas F. Hayekas. Nobelio premiją jam davė už kitus pastebėjimus, bet ir šitas nemenkas. Pacituosiu keletą jo minčių.
„Turėdami ... parlamentą, neapsiribojantį bendrų taisyklių sprendimu... turime valdžią, kuri net norėdama negali laikytis kokių nors principų ir savo padėtį gali išlaikyti tik dalydama specialias malones atskiroms grupėms. Jai tenka pirkti savo autoritetą...
...Dėl šios legalizuotos korupcijos nėra kalti politikai; jie negali jos išvengti norėdami užimti padėtį , kurioje būdami galėtų padaryti ką nors gera.“
(Friedrich A. von Hayek “Teisė, įstatymų leidyba ir laisvė“; citata paimta iš veikalo „Laisvosios visuomenės politinė tvarka“, Vilnius, Eugrimas, 1999, 148-150 psl.).
Kitais žodžiais tariant , geras ne tas Seimo narys kuris sukuria įstatymus, reikalingus mums visiems, bet tas, kurio dėka suremontuojamas kelias, pastatoma ligoninė, priimamas kam nors palankus įstatymas , vienu žodžiu – „atidirbinėjantis“...
Mūsų aukščiausios valdžios organizacija turi trūkumų. Juos reikėtų ištaisyti. F. Hayekas pabandė siūlyti porą kelių. Ir kelių lygių parlamentą, ir netiesioginius rinkimus pradžioje išrenkant rinkikų kolegijas ir po to jau tuos, kurie valdytų.
Demokratinės visuomenės pagrindas – savivalda. Savivaldos pagrindas yra savivaldybių ūkinis-finansinis savarankiškumas. Tai reiškia, kad savivaldybės pačios turi susirinkti mokesčius, tam tikrose ribose juos net nustatyti ir surinktas lėšas naudoti taip, kaip joms atrodo geriau.
Savivaldos reikalams aš neabejingas. Maždaug dešimtį metų dar anais laikais dirbau Vilniaus savivaldybėje. Bendradarbiai buvo malonūs, viršininkas protingas, darbas įdomus. Pats miesto ūkinio gyvenimo smaigalys. Gera prisiminti jaunas dienas.
Tiesa, tada ta įstaiga vadinosi „vykdomasis komitetas“.
Nežinau kaip dabar, bet dar prieš keletą metų Finansų ministerija, sudarydama biudžetą, lėšas savivaldybėms tiesiog skirstydavo. Aišku, ne taip tiesiogiai kaip anais „blogais laikais“. Dabar ne administracinis-komandinis valdymas, o laisvas, demokratinis...
Tačiau procentukus, kurie nulemdavo, kiek pajamų gaus ta ar kita savivaldybė, ministerija nustatydavo skirtingus. Apskaičiuoji, kiek Nidai, kuri visais laikais buvo dotuojama, reikia pinigų ateinančiais metais ir nurodai, kad jai priklauso, tarkim, 80 procentų gyventojų pajamų mokesčio. O Vilnius didelis. Be to, gal jo valdžioj ne savi, ne tie kur vyriausybėje. Jam užteks ir 50 procentų. Apie savus, gal perdedu. Bet iš tiesų savivaldybių darbuotojai iki šiol žino, kad lėšas reikia gauti ir geras yra tas meras, kuris sugeba „prieiti“ prie skirstytojų, o ne tas kuris savo teritorijoje skatina kurti įmones, plėsti verslą. Atvirkščiai, jei koks investuotojas nori pirkti sklypą ir pastatyti fabriką, jį galima paspausti. Nesusimokėjęs kyšių – kam jis mums reikalingas? Kaip pareiškė vienos savivaldybės tarybos narys mano pažįstamam verslininkui: nori pasitvirtinti detalų planą – susimokėk už parašus, nes toks mūsų biznis. Įdomių verslo rūšių esama mūsų krašte.
Po to stebimės. Ko tie užsienio investuotojai mus aplenkia? Europoj pagal užsienio investicijas vienam gyventojui esam uodegoj.
Nuvažiuoji Estijoje į kokią nors Raplą. Širvintų dydžio miestelis, o stebiesi kiek ten įmonių. Aš suskaičiavau dešimtis, ir ne kokių smulkių. Estijoj ir atlyginimai didesni, ir pensijos didesnės ir mokesčiai mažesni ir mažuose miesteliuose darbo daugiau.
Kiekvienam norisi būti geram. Jei nustatysi visiems vienodą tvarką, kažkam bus blogai. Gali ir neišsilaikyti, ir įstaigas uždaryti ar darbuotojus atleisti. Tai negerai. Nebūtų socialinės teisybės, kaip mėgsta sakyti didieji kovotojai prieš skurdą.
Ar gali kas nors savivaldybei – tai yra save valdančiai, nepriklausomai organizacijai nurodinėti, ką ji turi daryti. Tikrai, ne. Tada paaiškinkit man, ką reiškia sąvoka „deleguotos funkcijos“? Matyt, tik vieną dalyką – iki savivaldos mums toloka. Vadinasi, ir iki demokratinės visuomenės.
Žemėtvarkos priežiūra savivaldybėms nepatikėta. Tai daro vyriausybei pavaldžios apskričių administracijos. Planuojama tą darbą perduoti naujai kuriamai įstaigai.
Suprantama. Žemė didelis turtas. Vyksta žemės „reforma“, tiksliau žemės nuosavybės teisių perkilnojimas.
Ar galima tokio turto tvarkymą ir dar tokiu metu patikėti nuo Vyriausybės nepriklausomoms , nepatikimoms savivaldybėms. ? Joms užtenka ir detaliųjų planų ar kitų panašių popierių. Tik valstybinės įstaigos gali apsaugoti nuo įvairių blogų dalykų.
Ar apsaugoja?
Vilniaus vakarinis aplinkelis buvo sumanytas, suprojektuotas ir net pradėtas statyti iki Nepriklausomybės. Pačiam teko dėl jo popierius rašinėti. Dabar jį jau reiktų vadinti greitumine gatve, bet tai nekeičia esmės. Kas nežino, jo trasa eina nuo Lazdynų iki Ukmergės plento.
Gal prieš kokį dešimtmetį sužinojau, kad ant to aplinkelio-gatvės kažkam grąžinti keli žemės sklypai. Nusistebėjau. Iš kur galėjo atsirasti savininkai? Prieš karą Vilniuje gyveno daugiausiai žydai ir lenkai – iš viso apie 215 tūkstančių gyventojų. Žydai guli Panerių miškuose. Lenkai repatrijavo. Kartu ir pasipiktinau. Kur žiūri valdžia – tai yra Vilniaus apskrities administracija? Juk sklypai ant trasos.
Neseniai draugas man paaiškino, kad ant to kelio trasos sklypų jau tiek, kad jiems išpirkti reikės milijonų. Ne dešimčių, bet šimtų. Vieno šimto gali ir neužtekti. Draugo informacijos netikrinau, bet manau, kad ji tiksli. Jis susijęs su aplinkelių statyba.
Dabar jau nesipiktinu. Žaviuosi. Štai koks užmojis. Taip reikia pinigą daryti. Be aukštesnės valdžios to padaryti neįmanoma. Savivaldybė čia niekuo dėta.
O, žurnalistai kabinėjasi prie kažkokių seimo narių automobilių. Susmulkėjote, ponai!
Ir ką dabar daryti? Mokėti pinigus arba atsiskaitinėti sklypais kitoje vietoje, kaip, beje, kai kas nori. Tiesti kelią kitur? Ar išsiaiškinti? Tarnybų tam yra daugiau negu reikia.
Panašių pavyzdžių galima prirankioti daugiau.
Nenoriu įsileisti į svarstymus, kaip tą žemėnaudos priežiūrą tvarkyti, popierių ir planų skaičių mažinti. Kai kas ir duoną iš to valgo. Tegu siūlo jie.
Devintame dešimtmetyje pakloti ūkio pamatai. Pergyvenom revoliuciją. Iš vienos utopinės ir neperspektyvios tvarkos perėjome į kitą. Tokie dalykai kainuoja visiems ir lengvai neatsiranda.
Galima ir, matyt,reikia aiškintis ar tie „perėjimo kaštai“ galėjo būti mažesni. Ką galėjome padaryti kitaip ir geriau? Kodėl, turėdami geresnes negu estai starto pozicijas, stipresnį ūkį, nuo jų atsilikome. Dabar mums tai tik teoriniai klausimai. Jie turėtų būti svarbūs tiems, kurie veržiasi patarinėti baltarusiams , ukrainiečiams ar panašiems į juos.
Pastarųjų metų ūkio plėtra buvo ypač sparti. Daug kas neatpažįstamai pasikeitė. Mūsų parduotuvės nebenusileidžia europietiškoms, prekių jose daug. Apsipirkti – jokios problemos. Keliaujam. Net ne itin daug uždirbantys Egiptą ar Turkiją aplanko. Ar galima buvo tokį dalyką isivaizduoti prieš dešimt metų?
Verslininkai ieško, kaip uždirbti. Ieško, vadinasi, ras. Judėsime į priekį.
Pamokoma vienos Suomijos įmonės istorija. Padėtis joje buvo tokia, kad 1988 metais jos valdybos pirmininkas nusižudė, o kitas vadovas mirė nuo širdies smūgio. Likusieji nusprendė nepasiduoti ir įmonę gelbėti. Tos įmonės pavadinimas yra „Nokia“. Jos apyvarta šiuo metu didesnė už visų Lietuvos įmonių kartu sudėjus.
