Rusijos Dūmos priimtas pareiškimas „Dėl Lietuvos Respublikos valdžios veiksmų, nukreiptų Rusijos ir Lietuvos santykiams bloginti“ patvirtina pastaraisiais metais išryškėjusią Rusijos politiką kaimyninių šalių atžvilgiu – didinti įtampą dvišaliuose santykiuose ir šitaip rodyti Europos Sąjungai, jog Baltijos regionas yra Rusijos geopolitinių interesų zona. Pareiškimas skirtas keliems adresatams, kurių kiekvienas savaip jį ims domėn.
Pirmiausia jis skirtas „vidiniam vartojimui“. Tačiau būtina turėti galvoje, jog šiuolaikiniame pasaulyje vidaus ir užsienio politiką skirti yra keblu. Pavyzdžiui, vidiniai žmogaus teisių klausimai tampa svarbiu užsienio politikos dalyku. Šiuo atžvilgiu Rusijos politikai skatina įtarumą, nepasitikėjimą ar neapykantos apraiškas kaimyninių šalių atžvilgiu. Žmonių sąmonėje įtvirtinamas priešiškų valstybėlių vaizdinys. Tas nuodas pereina ir į užsienio politiką. Baltijos šalių gyventojai vaizduojami nacionalistais, fašistais ir kitokiais nenaudėliais, tik ir laukiančiais progos įgelti geradarei taikingai Rusijai. Priešų vaizdiniai kuriami ir neapykanta kurstoma manipuliuojant Rusijos sudėtų aukų II pasauliniame kare atminimu.
Pareiškimas adresuojamas ir ES. Kas sakoma ES lyderiams? Lietuva esanti vos ne pagrindinis kliuvinys Rusijos ir ES santykiams gerinti. Tad norėdama tuos santykius gerinti ES turėtų tą kliuvinį „panaikinti“. Kitaip tariant, ES turėtų spausti Lietuvą keisti savo politiką taip, kad joje išnyktų Rusiją „erzinantys“ dalykai. Mūsų aukštiesiems politikams šį aspektą vertėtų rimtai pasvarstyti. Nebūtinai viešai.
Pagaliau – spaudimas Lietuvai, kurį galima laikyti ir pagąsdinimu. Į jį reikia vienaip ar kitaip atsakyti. Juolab, kad to atsakymo laukia ir mūsų sąjungininkai. Klausimas – kaip atsakyti? Jau kuris laikas visiems bent kiek besidomintiems politika buvo žinoma, jog Rusijos Dūma ruošia Lietuvai pareiškimą. Draugiško tikėtis nebuvo jokio pagrindo. Tačiau mūsų politinio elito susijaudinimas perskaičius tekstą ir pasisakymų įvairovė rodo, jog pareiškimas buvęs netikėtas. Netikėta mūsų valstybės vyrams buvo ir Rusijos hakerių ataka, nors visiems buvo žinoma anksčiau ar vėliau ją įvyksiant. Netikėtai Lietuvą ištiks ir krizė, kurią pranašauja dauguma ekspertų, nesutariančių tik dėl vieno dalyko – kiek mažesnių krizių susilies į didžiąją. Visi numatomi dalykai Lietuvą ištinka netikėtai. Lietuvos politinis elitas neruošia jokių „namų darbų“, manydamas, kad tie darbai užimtų pernelyg daug brangaus laiko, kurį dera skirti valstybės biudžeto ir europiniams pinigams nusiurbinėti. Šioje srityje viskas vyksta taip, kaip numatoma, o parengiamieji darbai atliekami nepaprastai kruopščiai. Tad ir rezultatai – milijardiniai.
Konservatorių lyderis Andrius Kubilius ir jo rato politikai aiškina, kad Lietuvai nereikėtų niekaip reaguoti š tokius Rusijos pareiškimus, nes mūsų atsakas rodytų mus išsigandusius. Tačiau šiuo atveju svarbu ne parodomoji mūsų politikų drąsa, o įvairiais lygmenimis besiplėtojantis politinis vyksmas, apimantis Lietuvos ir Rusijos, Rusijos ir ES, Lietuvos ir ES santykius, kuriuose, norime mes to ar nenorime, svarbus yra Rusijos vaidmuo. Priešo vaizdinio kūrimas ir nuostatos tam tikrų istorinių įvykių atžvilgiu nėra toks jau nekaltas dalykas, kad galima būtų apsimesti šito nepastebint ir savo povyza sakyti pasauliui – „nors kalbama apie mus, tačiau mūsų tai neliečia“. Tikėtina po kurio laiko sulaukti netikėtų padarinių – kai kurių valstybių akyse galime tapti jau ikru kliuviniu Rusijos ir ES santykiams gerinti. Politikai, kaip ir visi žmonės, ilgai ir kryptingai įtikinėjami linkę patikėti. Ypač jei niekas nesiima jiems aiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Propagandinėje kovoje mums su Rusija sunku varžytis. Tačiau nederėtų visai jos vengti.
Lietuvos politikai sutarė, jog į Rusijos pareiškimą atsakys Seimo Užsienio reikalų komitetas komentaru mūsų piliečiams. Tačiau daugeliui Lietuvos žmonių nereikia aiškinti nei apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą, nei apie Rusijos politikos ypatumus. Juk ir 1940-aisiais Rusija okupavo Lietuvą aiškindama pasauliui, esą tai atsakas į nesiliaujančias Lietuvos valdžios provokacijas įvesto riboto sovietinio karių kontingento atžvilgiu. Rusijos Dūmos pareiškimas tęsia tokią politinę tradiciją ir deda pamatus kitiems nedraugiškiems veiksmams. Tad pareiškimą derėtų suvokti kaip raginimą, kad Lietuva ne tiek savo žmonėms, kiek ES ir pasauliui nepaliaujamai teigtų savo požiūrį į II pasaulinį karą, prieškario ir pokario okupaciją, taip pat aiškintų prigimtinį Sovietų Sąjungos agresyvumą (nam nužen mir, vesj mir), sovietinio totalitarizmo nusikaltimus žmonijai. Juk esame ir liudininkai, ir aukos, ir išsilaisvinusieji. Atsakymą reikėtų skleisti ES. Jį turėtų palydėti istorikų ir politologų paruoštas dokumentas, pagrindžiantis mūsų požiūrį istoriniais faktais.
Deja, kol kas mūsų istorikai ir politologai tokių „namų darbų“ nėra paruošę. O juk pastaruoju metu Rusijos politikoje išryškėjo esminis probleminis mazgas – II pasaulinio karo pradžia ir Europos šalių okupacija, taip pat Rusijos vaidmuo įstumiant Europą į karo mėsmalę. Ir Vladimiras Putinas, ir Dmitrijus Medvedevas aiškina neleisią, jog būtų perrašinėjama XX amžiaus istorija, kitaip tariant, jog būtų atskleidžiama tiesa apie stalinizmo nusikaltimus žmonijai ir ypač europiečiams. Jie išsako nuostatą visomis jėgomis priešintis tam, kad Rusija būtų prišlieta prie Vokietijos, kaip II pasaulinio karo iniciatorė. O tokį jos vaidmenį ir rodo garsusis Molotovo-Ribentropo paktas. Josifas Stalinas karą planavo trečiame praeito šimtmečio dešimtmetyje, ginkluodamas Vokietiją ir padėdamas Adolfui Hitleriui ateiti į valdžią - be Maskvos valdomų vokiečių komunistų pagalbos jam to nebūtų pavykę padaryti. Visomis jėgomis stengiamasi ir iš europiečių atminties trinti atmintį apie sovietinę okupaciją – išvaduotojai iš fašizmo jungo negalį būti okupantai. Tiesa ta, kad abu šėtoniški totalitariniai režimai „vadavo“ Europos tautas tam, kad jas pavergtų. Žmonių žudymo lageriai – pagrindinis „išvaduotojų“ valdymo būdas. Daugelis lietuvių šitai patyrė. Niekas neneigia nei Rusijos žmonių patirtų kančių, nei jų aukų vaduojant Europą iš fašistinio maro, tačiau išvaduotojai vėliau trėmė, lageriuose marino išvaduotų šalių gyventojus. Tad kalba – apie stalininio totalitarizmo nusikaltimus, o ne vien apie išvadavimą.
Lietuva yra priėmusi Dūmos pareiškime minimą įstatymą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Nesvarstysiu, kaip įmanoma šį įstatymą įgyvendinti. Mano manymu, svarbiausia jame – ne tiek žala, kiek okupacija. Tačiau juk mūsų Istorijos instituto mokslininkai ginčija patį okupacijos faktą – neva ji trukusi tik kelis keturiasdešimtųjų mėnesius, o jau vėliau vykę kitaip nusakytini dalykai. Ką jau kalbėti apie Lietuvos mokiniams istorijos vadovėliuose dėstomą stalininę XX amžiaus istorijos sampratą – esą fašistinė Vokietija „verolomno“ užpuolusi taikingą Sovietų Sąjungą. Tad tas įstatymas pirmiausia reikalauja, kad mes patys pravalytume sau smegenis. Paradoksas, tačiau mūsų politikai linkę kalbėti apie Rusijos desovietizaciją, apsimesdami neprisimeną, kaip sutartinai jie priešinosi Lietuvos desovietizacijai. Žymusis „2K susitarimas“ – šios vienybės vaisius ir simbolis.
Didžioji ES ir Rusijos santykių politika – tai ne tik energetika, o ir požiūriai į istoriją. Kova dėl istorijos prasmių ir tiesų. Kova vis aršesnė, nes istorijos tiesos kuria žmonių pasaulėvaizdį bei pasaulėžvalgą, o sykiu ir grindžia geopolitinius interesus. Pirmiausia mes patys turėtume susivokti, kaip vertiname sovietinę okupaciją ir kokį požiūrį norėtume tvirtinti ES. To požiūrio tvirtinimas ir būtų geriausias atsakas Rusijos Dūmai. Kitais metais vyksiantys Molotovo-Ribentropo pakto septyniasdešimtmečio minėjimai yra gera proga sovietinę okupaciją patyrusių šalių požiūriui į XX amžiaus Europos istoriją skleisti, o sykiu ir pareikalauti iš Rusijos istorinės atsakomybės už tai, kad ji kartu su Vokietija įstūmė Europą į pasaulinį karą.
