Kalbėdamasi su Agne straipsniui „Vieniša 3 vaikų mama: prieš teisdami pasimatuokite mano batus“ įspėjau ją, kad gali būti bjaurių komentarų. Straipsnių komentatoriai, regis, savo purviną darbą ne tik gerai išmano, bet dar ir juo mėgaujasi (nors apie juos reiktų dar vienos atskiros temos).
Apskritai, lietuviai mėgsta mokyti kitus, kaip išsišluoti savo kiemą, kai pačių – ne pats tvarkingiausias. Dar labiau mėgsta kai visi kaip žąsiukai viena vorele per gyvenimą krypuoja ir nebando kažkuo išsiskirti. Visai nesvarbu geras ar blogas tas išskirtinumas – jis atmetamas kaip nereikalingas.
Šiandien ryte peržiūrėjau komentarus po straipsniu. Labai retai tą darau. Ir man iš tiesų užkliuvo ne rašomos bjaurastys, žinojau, kad taip bus – nenustebino. Šypsena ir pozityvumu retai puošiasi lietuvis, o jei ir pasidabina – sukelia kitų tautiečių pasipiktinimą.
Labiau mane nustebino, kad neradau nieko apie vyrų kaip tėvų atsakomybę. Regis, kad vis dar gyvename Antano Vienuolio Veronikos paskenduolės laikais – nuo jos nusisuko draugai, šeimininkai, pas kuriuos ji dirbo, jos pačios tėvas ją sumušė lazda ir išsižadėjo dukters. Veroniką smerkė visas kaimas, nes žinojo jos „bėdą“ – ji laukiasi.
Šiandien sodžiaus kaimiečius su šakėm pakeitė tie patys kaimiečiai su klaviatūrom. Tie patys, kurie Veronikos laikais irgi nekaltino Juozuko, kad jis paliko moterį vieną su „bėda“. Nekaltino jo nė pati Veronika, jai labiau rūpėjo, kad vaikas neturės tėvo, todėl paniro į paskenduolės miegą.
XXI amžiuje paskenduolių daug nerasime, bet rasime tą pačią ydingą, lyčių nelygybe ir galios politika paremtą visuomenės požiūrį į moterį. Ir šiai dienai „bėdą“ spręsti tenka pačioms Veronikoms, ne tik dėl to, kad skystablauzdžiai Juozukai prideda į kelnes ir pabėga, bet iš esmės dėl vertybių, kuriomis vis dar gyvename.
Visuomenei, kuri visą atsakomybę už vaikus suverčia moterims ir pamiršta vyrus, – trūksta brandos ir sąmoningumo. Norėjau mus palyginti su Švedija, bet tikriausiai bergždžias reikalas, nes mums dar augti ir augti. O gaila.