Kaime elektrą keičia žvakės

Tarp miš­kų pa­si­kly­du­sia­me Daug­ši­ga­lių (Pak­ruo­jo se­niū­ni­ja) kai­me tė­ra pen­kios so­dy­bos. Dvie­jo­se iš­jung­ta elektra. Už sko­las. Už tą pa­tį be elekt­ros ne­se­niai li­ko so­dy­ba kai­my­ni­niuo­se Te­li­šio­niuo­se.

Jo­se įsi­kū­rę rem­ti­ni, so­cia­liai ne­sa­va­ran­kiš­ki žmo­nės. Ne­su­sit­var­kan­tys nei su pi­ni­gais, nei bui­ty­je. Pas­lys­tan­tys „ant bam­ba­lio“.

Vie­ni šių bė­džių gai­li­si. Ki­ti ma­no, jog svei­ki žmo­nės pri­va­lo pa­tys rū­pin­tis sa­vo gy­ve­ni­mais, o ne lauk­ti iš­ties­ta ranka pa­šal­pos.

Nuo spei­go – į so­dy­bą be elekt­ros

Apie tems­tan­čius Daug­ši­ga­lius, pra­dė­ju­sius tem­ti Te­li­šio­nius žur­na­lis­tams pa­pa­sa­ko­jo vy­ras iš Pak­ruo­jo. Jis ir lydėjo „Šiau­lių kraš­tą“ po šias so­dy­bas.

Vy­ras, jau­nys­tė­je gy­ve­nęs Daug­ši­ga­liuo­se, ne­ga­li abe­jin­gai žiū­rė­ti į bu­vu­sių kai­my­nų kas­die­ny­bę.

Va­žiuo­da­mas per šal­čius į Daug­ši­ga­lius, pa­kruo­jie­tis bi­jo­jo griū­van­čio­je tro­be­lė­je ras­ti ne­be­gy­vus Ja­ni­ną Kaleinikovie­nę ir jos neį­ga­lų sū­nų Ma­rių.

Jie iš ru­dens ne­tu­rė­jo nė pa­ga­lė­lio mal­kų. So­dy­bo­je jau prieš pen­ke­rius me­tus už sko­las iš­jung­ta elekt­ra.

„Skur­dą tuo­se na­muo­se ir nu­sa­ky­ti sun­ku. Bu­vę kai­my­nai net pa­ta­ly­nės ne­tu­ri – mie­ga, lo­vo­se pa­si­klo­ję ir už­si­klo­ję pa­lai­kius dra­bu­žius“, – sa­kė pa­kruo­jie­tis.

Vy­ras Ka­lei­ni­ko­vus ra­do ne na­muo­se – mo­te­ris su sū­nu­mi kaip tik prieš di­džiuo­sius spei­gus pri­si­glau­dė vien­kie­myje už ge­ro pus­ki­lo­met­rio, pas Ado­lį Sa­ke­vi­čių.

Šio vie­no gy­ve­nan­čio vy­ro so­dy­bo­je elekt­ros nė­ra jau be­veik me­tus. Lai­dai nu­kirp­ti už sko­lą, ne­sie­kian­čią nė aštuonias­de­šim­ties li­tų.

Dar po ke­lias­de­šimt li­tų prie šios su­mos jau pri­dė­jo sko­lų išieš­ko­ji­mo bend­ro­vė bei ant­sto­lių kon­to­ra.

Tre­je­tas po tuo pa­čiu sto­gu be­si­glau­džian­čių daug­ši­ga­lie­čių su­te­mus pa­si­švies­da­vo žva­kė­mis.

Šal­ti tam­sūs na­mai

Pas­te­bė­jęs, jog vie­no­je so­dy­bo­je jau be­veik po­rą mė­ne­sių gy­ve­nan­tys kai­my­nai su­ta­ria, pa­kruo­jie­tis ėmė juos įkalbi­nė­ti bend­rai at­si­skai­ty­ti su elekt­ros tie­kė­jais. Kad ji vėl bū­tų įjung­ta so­dy­bo­je.

A. Sa­ke­vi­čius ne­prieš­ta­ra­vo to­kiai idė­jai. Pa­ža­dė­jo pa­kruo­jie­čiui, kad per šal­čius pri­glaus­tų kai­my­nų ne­va­rys lauk, ir įjun­gus elekt­rą.

Dėl to re­dak­ci­jos pa­šne­ko­vas ėjo į Pak­ruo­jo se­niū­ni­ją, ener­ge­ti­kų bend­ro­vę.

Bet pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis su­ži­no­jo, jog vien­kie­mio šei­mi­nin­kas ir įna­miai su­si­py­ko.

Ka­lei­ni­ko­vai pa­rė­jo at­gal į sa­vo tam­sią ne­kū­re­na­mą gry­te­lę, prie ku­rios su­kry­pu­sių, se­na ka­ban­čia spy­na už­ra­kin­tų du­rų bu­vo su­neš­ta žmo­nių ko­jų il­gai ne­ju­din­ta pus­nis.

Var­giai įma­no­ma su­vok­ti, kad šio­je, nuo stip­res­nio vė­jo ga­lin­čio­je griū­ti lūš­no­je įma­no­ma gy­ven­ti.

Žva­kės

So­dy­bo­je, ku­rio­je gy­ve­na Ra­ja Druz­di­na ir Jo­nas Ge­giec­kas, elekt­ros ne­li­ko prieš tre­je­tą mė­ne­sių.

„Pra­sis­ko­li­nom už elekt­rą tris šim­tus li­tų. Su­mo­kė­ti ne­tu­ri­me iš ko. Pa­gal­vo­kit, kaip rei­kia gy­ven­ti, daug ką perkant. O gau­nant tik tris šim­tus li­tų pa­šal­pos“, – ap­sia­ša­ro­jo R. Druz­di­na.

Mo­te­ris ruo­šė pie­tus iš sū­dy­tų gry­bų ir bul­vių.

Čia pat ant kros­nies džiū­vo pliaus­kos iš ką tik nu­kirs­tų ne­di­de­lių me­de­lių. Jų pri­ka­po­ja J. Ge­giec­kas, be­si­ver­čian­tis tal­ko­mis pas pa­žįs­ta­mus. Mal­kų žie­mai iš anks­to po­ra pa­si­ruo­šu­si ne­bu­vo.

Re­dak­ci­jos pa­šne­ko­vas sa­kė, kad Ra­ją ir Jo­ną pa­žįs­ta tai­po­gi se­niai. Jis anks­tes­niais me­tais pa­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti Jo­no gi­mi­nai­čio, už­da­ro bū­do vie­ni­šiaus, lai­do­tu­ves.

Į tuš­čią li­ku­sią so­dy­bą prie miš­ko nuo­ša­lia­me kai­me nie­kas iš ar­ti­mes­nių ve­lio­nio gi­mi­nai­čių ne­pa­no­ro per­si­kel­ti.

Pak­ruo­jie­tis iš­pra­šė pa­vel­dė­to­jų, kad šie leis­tų na­me­ly­je įsi­kur­ti Ra­jai ir Jo­nui.

At­gal į praei­tį?

Su­gy­ven­ti­nių na­muo­se iš­jung­ta elekt­ra ir ta­po sti­mu­lu pa­kruo­jie­čiui kreip­tis į „Šiau­lių kraš­tą“.

Pak­ruo­jie­tis ne­tei­si­no pra­si­sko­li­nu­sių­jų už elekt­rą pa­žįs­ta­mų.

Jis ži­no, kad ne­ma­ža da­lis pa­šal­pų vos ga­vus nu­ne­ša­ma į apy­lin­kių taš­kus: at­si­skai­ty­ti už „ant bar­go“ ten gau­tą alkoho­lį. Da­lis li­ku­sios su­mos taip pat pra­ge­ria­ma, kas­die­ni­niams po­rei­kiams be­lie­ka gra­šiai.

Kad so­dy­bo­se su že­mės skly­pais gy­ve­nan­tys žmo­nės nė ne­so­di­na di­des­nių dar­žų, neuž­siau­gi­na net bul­vių.

Miš­kai, pil­ni sau­suo­lių, men­ka­ver­čiais krū­mais apau­gę me­lio­ra­ci­jos grio­viai – prie pat Daug­ši­ga­lių ir Te­li­šio­nių.

O Ka­lei­ni­ko­vų so­dy­bos mal­ki­nė – tuš­tu­tė­lė.

Bet ši­taip gy­ve­nan­čių­jų pa­kruo­jie­čiui gai­la. Ir pik­ta ant val­di­nin­kų, ku­riems al­gos mo­ka­mos už ne­va dir­ba­mą sociali­nį dar­bą.

Nors šiuo at­ve­ju tik­ra­sis so­cia­li­nis dar­bas bū­tų įti­kin­ti žmo­nes keis­tis, im­tis tvar­ky­ti bui­tį.

Skir­tin­gi po­žiū­riai

Pak­ruo­jie­tis „Šiau­lių kraš­tui“ pa­sa­ko­jo, ką bu­vu­sių kai­my­nų la­bui mė­gi­na nu­veik­ti pa­ts.

Ap­si­lan­ky­da­mas Daug­ši­ga­liuo­se ir Te­li­šio­niuo­se, vis ra­gi­na žmo­nes im­tis tvar­ky­ti gy­ve­ni­mą. Ža­da sa­vo pa­ra­mą „ėmu­siems ju­dė­ti“. Vy­ras ga­li duo­ti mal­kų iš sa­vo miš­ko, pa­kvies­ti į tal­ką ūky­je ir už ją at­si­ly­gin­ti ne „bam­ba­liu“.

„Ne­su­sit­var­kan­tiems su sa­vo gy­ve­ni­mu žmo­nėms pri­va­lė­tų pa­dė­ti so­cia­li­niai dar­buo­to­jai. Juk ma­to, kam ne­ga­li­ma į ran­kas pa­šal­pų ati­duo­ti. Val­diš­ki pa­dė­jė­jai pir­miau­sia ga­lė­tų pa­si­rū­pin­ti iš ski­ria­mų pi­ni­gų su­mo­kė­ti už elekt­rą, kitus mo­kes­čius. Li­ku­sius gal ir ati­duo­ti, o gal nu­pirk­ti jiems bui­ty­je rei­ka­lin­gų prie­mo­nių“, – ma­nė re­dak­ci­joas pašne­ko­vas.

Tuo tar­pu gar­baus am­žiaus pa­kruo­jie­tė, jau­nys­tę pra­lei­du­si trem­ty­je Si­bi­re, ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­ku­si prieš valstybės po­li­ti­ką rem­ti svei­kus tin­gi­nius ir gir­tuok­lius.

„Kai­me gy­ve­nan­tiems be­dar­biams duo­čiau po hek­ta­rą že­mės – te­gul už­siau­gi­na sau mais­to. Ir jo­kių pa­šal­pų. Mu­du su vy­ru, jau po aš­tuo­nias de­šim­tis me­tų su­lau­kę, dar ne­prit­rūks­tam svei­ka­tos ap­si­rū­pin­ti pa­čių au­gin­to­mis daržovė­mis, bul­vė­mis. Ne­pat­rūks ir ke­lis kar­tus jau­nes­ni, že­me­lę dirb­da­mi“,– sa­vo nuo­mo­nę re­dak­ci­jo­je iš­sa­kė mo­te­ris.

Pak­ruo­jie­tės nuo­mo­ne, už dy­ką da­li­na­mos pa­šal­pos tik ska­ti­na tin­gi­nys­tę.

Re­mia­mų­jų dau­gė­ja

Ra­jo­ne per­nai 2600 vi­du­ti­niš­kai kas mė­ne­sį bu­vo re­mia­ma po 2600 žmo­nių. Šie­met va­sa­rį pa­ra­mos pra­šan­čių skaičius išau­go iki 3250.

Per­nai iš vals­ty­bės biu­dže­to so­cia­li­nei pa­ra­mai pa­kruo­jie­čiams bu­vo skir­ta 6 mi­li­jo­nai 748 tūks­tan­čiai li­tų.

Šie­met tam pa­čiam tiks­lui skir­ta be­veik pu­sant­ro šim­to tūks­tan­čių li­tų ma­žiau.

Anot so­cia­li­nės rū­py­bos sky­riaus ve­dė­jos Dai­vos Rut­ke­vi­čie­nės, ski­riant pa­ra­mą, įsta­ty­mai į pre­ten­den­to socialumą ar aso­cia­lu­mą neat­siž­vel­gia.

Janina ŠAPARNIENĖ