Lyduokių seniūnijos (Ukmergės r.) socialinė darbuotoja Neringa Januškevičienė neslepia: ji nesitikėjo, kad dviejų savo naujagimių nužudymu įtarta Kurėjų kaimo gyventoja Rasa Burneikienė (30 m.) išvengs laisvės atėmimo bausmės. Juk turime neseną pavyzdį – kelmiškę Almą Bružaitę, dėl dviejų savo vaikų nužudymo įkalintą iki gyvos galvos, taip pat turime jau kelis pavyzdžius Lietuvoje, kai 2 ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės paskirtos ne už žmogaus, bet ir katės ir šuns nužudymą.
„O naujagimis, pasirodo, tėra tokia smulkmena, kad jį nužudžiusiai motinai gresia tik ją pažįstančiųjų smerkiantys žvilgsniai ir internete išsiliejančių anonimų keiksmai, – kiek pašaipiai kalbėjo N. Januškevičienė. – Mūsų įstatymai naujagimio nelaiko žmogumi. Kad tik toks požiūris neskatintų naujoms vaikžudystėms...“
Tokios mintys šiai socialinei darbuotojai, pirmajai įtarusiai ir nenutylėjusiai apie seniūnijos gyventojos Rasos Burneikienės padarytą nusikaltimą, peršasi po Ukmergės rajono apylinkės teismo teisėjos Editos Zarambienės paskelbto nuosprendžio vaikžudei Rasai – 2 su puse metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymas atidėtas 2 metams. Ir dar „priedas“ prie tokios švelnios lygtinės bausmės – nuteistoji įpareigota be teisėsaugos institucijos žinios niekur iš namų neišvykti ilgiau nei 7 paroms.
Baudžiamajame kodekse už naujagimio nužudymą (131 straipsnis) motinai numatyta arešto arba laisvės atėmimo iki 5 metų bausmė. Taigi Ukmergės teismas R. Burneikienei paskyrė vidutinę bausmę.
„Negalima iškart galvos kirsti“
Du mažamečius vaikus su vyru Gintautu (38 m.) auginanti Rasa savo naujagimį nužudė praėjusių metų birželio 30-osios rytą. Išnešiotą ir sveiką sūnelį pati pagimdė namuose, vandens sklidiname dideliame dubenyje. Jame kūdikį iškart paskandino ir, palikusi vandenyje, nuėjo į kitą kambarį žiūrėti televizoriaus.
Kiek vėliau moteris savo kūdikio lavoną nunešė į netvarkingą šeimos ūkinį pastatą ir įmetė į jame esančią apie metro gylio srutų duobę. Tiesa, išdžiūvusią, nes šeima gyvulių nebelaikė. Slėpdama nusikaltimą, Rasa užmetė ant lavonėlio audeklo atraižą, duobę uždengė dangčiu ir ant jo dar užritino mašinos padangą.
Kai turėjusios gimdyti moters vaikelio, pastebėjusi sulieknėjusią figūrą, pasigedo minėta socialinė darbuotoja, Rasa kategoriškai neigė gimdžiusi. Ji prisipažino tik policijoje.
Maža to, įtariama vaikžudė prisipažino dar ir 2007 metais panašiai atsikračiusi savo kūdikio – irgi įmetusi lavonėlį į srutų duobę. Ekspertai, tyrę radinius iš srutų duobės, tai patvirtino.
„Tačiau teismo bausmė šiai moteriai paskirta tik už vieno naujagimio nužudymą, – „Akistatai“ paaiškino kaltinimą uždarame teismo posėdyje palaikęs ukmergiškis prokuroras Darius Žvirblis. – Mat specialistams nepavyko nustatyti tikslios anksčiau mirusio naujagimio mirties priežasties, ir dabar teigiama, jog vaikelis nebuvo nužudytas – jis jau gimė nebegyvas“.
Anot prokuroro, kuris teisme siūlė teisiamąją bausti irgi lygtine 2 su puse metų bausme, priimtas nuosprendis yra teisingas, „įstatymo ir proto ribose“. Todėl prokuratūra jo neskųs. „Juk negalima iškart galvos kirsti žmogui, padariusiam apysunkį nusikaltimą ir teisiamam pirmą kartą, – teigė D. Žvirblis. – Teismas nustatė lengvinančių aplinkybių, specialistai patvirtino, kad kaltinamosios nusikalstamą elgesį galėjo nulemti jos psichologinė būsena po gimdymo. Visa tai ir lėmė tokį teismo nuosprendį“.
Nenorimų vaikų gali padaugėti
Vaikžudės R. Burneikienės, kuri ir po vaikžudystės pati tebeaugins du savo vaikus, advokatė Regina Šaltinienė teismui atkakliai kišo mintį, kad nusikalsti jos ginamąją pastūmėjo ir skurdas – niekur nedirbančios ir pajamų negaunančios moters padėtis, nuolatinės pastangos taupyti, daug ko atsisakyti.
Toks nusikaltimo teisinimas skurdu papiktino ilgametę Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovę Nijolę Popierienę. „Pastaruoju metu Lietuvoje skurdo tik daugėja, tad negi tai reiškia, jog dėl to dabar padaugės ir vaikžudysčių?! – emocingai kalbėjo N. Popierienė. – Negi čia išeitis – iškarti ar išsmaugti naujagimius, kad nebūtų naujų burnų namuose?!“
Anot N. Popierienės, savo vaiko žudike motiną gali paversti „proto ir jausmų dykuma“, o ne skurdas. Juk skurdo kamuojamos normalios moterys galvoja, kaip iš jo išbristi, o ne kaip, internete susiradus naują pažintį, egoistiškai patenkinti savo kūno geidulius ir po to žiauriai atsikratyti pasekmių. (Vaikžudė R. Burneikienė pareigūnams atviravo, kad abu jos kūdikiai, kurių jau nėra, buvo ne sutuoktinio, o per internetą susirasto draugo.)
Jurbarke akušere-ginekologe dirbanti Vilma Karaliūnaitė mano, kad vaikžudystes lemia žmonių asocialumas, susvetimėjimas ir geometrine progresija nykstanti vertybė – žmogaus gyvybės kultas. „Jaunimas auga mokomas vertinti tik pinigus ir esą gerą visuomeninę padėtį, o ne paprastą, dorą pilietį su šilčiausiais jausmais ir pozityviu požiūriu į gyvenimą, – teigė gydytoja. – Žmogaus gyvybė jau nieko neverta“.
Vaikžudėmis gali tapti ir moterys, savo vaikystėje nepatyrusios motinos meilės, šiltų emocijų. Taip „Akistatai“ yra sakiusi Kaune veikiančio Šeimos santykių instituto vadovė gydytoja psichoterapeutė Roma Šerkšnienė. „Pakelti ranką prieš savo vaiką gali tik motinystės instinkto neturinti moteris, kuriai svarbu tik primityvūs išlikimo instinktai“, – sakė gydytoja. Deja, jausmų šilumos šeimose vis mažėja: didėjančio nedarbo ir nepriteklių paskatinti piktumai, porų kasdienybė be įsipareigojimų, nuo emigracijos trūkinėjantys santykiai...
„Gyvybės langeliai“ – tik miestuose
Skurdas, asocialumas ir amoralumas, perkainotos vertybės, švelnūs dabartiniai baudžiamieji įstatymai – tai, „Akistatos“ pašnekovų nuomone, pagrindinės priežastys, dėl kurių kasmet Lietuvoje žudikių motinų ir jų pagalbininkų aukomis tampa bent 4–6 naujagimiai.
Kitas iškalbingas skaičius – apie 10 000 užfiksuotų abortų per metus. Tiek nenorimų vaikučių kasmet prarandama Lietuvoje.
Skeptikai tvirtina, kad šie skaičiai dar ilgai nemažės, nes mūsų šalyje niekas nesikeičia į gera. Net ir prieš kelis mėnesius Lietuvoje pradėti steigti „gyvybės langeliai“, kurių dabar yra jau penki (Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Kaune) esą nepadėsiantys sumažinti vaikžudysčių. Na, nebent tik miestuose, kur nėščiai moteriai galima ištirpti nepažįstamųjų minioje, gerai apgalvoti savo ketinimus ir slapčia saugiai palikti kūdikį „langelyje“.
Vienas „gyvybės langelio“ dėka išgyvenęs kūdikis Lietuvoje jau yra: Vilniaus apskrities kūdikių namuose auga Petronėlė Gruodytė, į „gyvybės langelį“, įrengtą šios įstaigos sienoje, atnešta pernykščio gruodžio 18-ąją. Pamestinukė pavadinta šios įstaigos direktorės vardu, o pavardė – pagal gimimo mėnesį. Naujagimės niekas nepasigedo, neieškojo. Kaip tik šiomis dienomis mažylei sukako 3 mėnesiai – dabar ji jau gali būti įvaikinta, kaip numato „gyvybės langelių“ dokumentai.
O Lietuvos kaimuose nenorimi naujagimiai greičiausiai ir toliau bus „laidojami“, kaip byloja konkrečios buvusios istorijos, sąvartynuose, paplavų kibiruose, tualetų duobėse, laukuose, miškuose...
Tik faktai:
1994–1995 metais Kampinių kaimo (Prienų r.) gyventoja R. A. pagimdė du kūdikius, padedama sutuoktinio, abu nužudė ir užkasė miške. Žudikams buvo paskirta po 9 metus kalėti, vėliau bausmė sumažinta iki 5 metų.
2000 metais Šukių kaimo (Vilkaviškio sav.) gyventoja D. G. pagimdė sūnų lauko tualete ir paliko nuskęsti išmatose. Teismas jai skyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę.
2003 metais Telšių gyventoja L. V. pagimdė išnešiotą sūnelį ir po kelių minučių jį prigirdė vandenyje. Teismas jai skyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę.
2005 metais savo naujagimį nužudė Drąsėnų kaimo (Molėtų r.) gyventoja A. K. – pagimdžiusi virtuvėje, užspaudė jam kaklą, įmetė į pamazgų kibirą ir paslėpė tvarte po šienu. Teismas šią 3 vaikų motiną nuteisė 3 metams laisvės atėmimo.
2009 metais Vokietijoje dėl dviejų savo kūdikių nužudymo moteriai paskirta 8 metų kalėjimo bausmė.
Irena ZUBRICKIENĖ
