Girto policininko automobilio smūgis į vaikus Aleksandrijoje sukėlė didelę pasipiktinimo bangą visoje Lietuvoje ir bent jau dabar galime būti tikri, kad kaltininkas bus pelnytai nubaustas. Vien jau todėl, kad tokio aukšto rango pareigūnai atsistatydino ne tam, kad tikrasis kaltininkas liktų apyšvaris. Nepasisekė vietinio klano palaidūnui – jis dabar po akinančiu padidinamuoju stiklu – ne atlaidžios vietinės teisėsaugos, o, jo nelaimei, visos Lietuvos.
Pagaliau mūsų žiniasklaida galėtų džiaugtis: aukšto lygio pareigūnai atsistatydino, prisiėmė asmeninę atsakomybę. Tiesą sakant, žiniasklaidai, ko gero, beliko žioptelėti iš netikėtumo, nes ji net nespėjo rimčiau pareikalauti, kad vidaus reikalų ministras ir vyriausiasis policijos komisaras po šios tragedijos, įvykusios toli nuo Vilniaus, atsistatydintų. Ko gero, nelabai kas to tikėjosi.
Tik gal būtent šiuo atveju didelė dalis kaltės ir giluminių priežasčių glūdi ne Vilniuje, o Lietuvos visuomenėje, ypač provincijoje. Būtent provincijoje, mažose gyvenvietėse vietinės bendruomenės veikla galėtų būti veiksmingiausia, ir būtent tokiose vietose aiškiausiai juntamas pilietinės visuomenės stygius. Bendruomenė turėjo nepakęsti tokių kaip Paulikas chamiško siautėjimo. Žinoma, lengva kalbėti iš patogios gūžtos Vilniuje, kur nėra normalios vietinės bendruomenės, bet nėra ir nebaudžiamai siautėjančių vietinių chamų klanų. Provincijoje bijoma vietinės valdžios, vietinės policijos, vietinių nusikaltėlių (kurie kartais turi ryšių su policija) ir kitų įtakingų veikėjų.
Tokia padėtis neįsivaizduojama daugumoje Vakarų Europos šalių, t.p. tokiose šalyse kaip Vengrija, Čekija, kur visuomenės kultūra aukštesnė, kur bendrabūvio kultūra neleidžia nežabotai siautėti gaujoms ar chuliganams. Mūsų žmonės apačiose dažnai dar nemoka susiorganizuoti, nors gerų bendruomenės savigynos pavyzdžių jau yra buvę būtent Žemaitijoje.
Būtent nesugebant susiorganizuoti iš apačios, ne partiniu pagrindu, laukiama, kad padėtį sureguliuos griežta ranka iš aukštai. Tuo ir naudojasi populistai, teigiantys: “Tvarka bus”. Būtent todėl populistams ir nepriimtas sąmoningas žmonių organizavimasis, pilietinės visuomenės kūrimasis. Todėl populistinių jėgų iniciatyva, metus tam tikras lėšas, per kai kuriuos parsidavusius leidinius buvo rengiamas Pilietinės visuomenės instituto ir kitų George’o Soroso remiamų iniciatyvių puolimas.
V. Grigaravičius ir J. Šukys nubaudė save ne už tai, ką blogo padarė, o už tai, ko nepadarė. Ko gero, daugiau teisingumo būtų, jeigu vienaip ar kitaip nubausti būtų tie, kurie nusikalsta. Teisėjai ir kiti įvairių sričių bei grandžių teisėtvarkos pareigūnai, kurie ima didelius kyšius, girti vairuotojai, piktybiniai eismo ir kitokių taisyklių pažeidėjai.
Kai žurnalistiniai tyrimai mažai ką rimto ir pagrįsto beatkapsto, žiniasklaidai belieka šaudyti iš patrankų į menkaverčius taikinius. Smulkūs prasižengimai išpučiami vos ne iki nusikaltimo lygio. Galima garsiai reikalauti, kad atsistatydintų veikėjas, kurio šuo buvo vežiojamas pasivaikščioti tarnybiniu automobiliu arba kuris pats tokiu automobiliu važiavo į medžioklę. Teisingai, negalima šitaip daryti. Ir jau manytumėm, kad yra didžiulė tarnybinės etikos pažanga, nes juk sovietmečiu dažnas rajoninis “partinio ir tarybinio aktyvo” veikėjas į medžioklę tik tarnybiniu automobiliu ir važinėdavo, o žmonės arba spauda dėl to viešai protestuoti turėjo tiek pat šansų, kaip ir medžiojami žvėrys. Ir iš tiesų, jeigu nebūtų didesnių prasižengimų, galėtumėm tarti, kad valdininkų moralė jau tokio lygio kaip Švedijoje, kur didesnių piktnaudžiavimų tarnybine padėtimi nelabai ir pasitaiko.
Bet kadangi toli gražu taip nėra, tai aš galiu tarti, kad man nelabai rūpi, ar koks valdininkas į medžioklę važiavo savo automobiliu, ar valdišku. Jeigu tokie dalykai labai rūpėtų, tai turėtumėm būti patenkinti, kad S. Paulikas vaikus partrenkė asmeniniu, o ne tarnybiniu automobiliu.
