Apie įdomiausias sąmokslo teorijas, jomis tikinčius žmonės ir kaip su sąmokslo teorijomis susiję rinkimai – naujienų portalo tv3.lt interviu su filosofu A. Buiko.
Interviu trumpai:
- Sąmokslo teorija – įsitikinimas, kad dalykai vyksta dėl dviejų ar daugiau asmenų surengto slapto sąmokslo.
- Sąmokslo teorijos gali būti satyrinės, nekeliančios rimto pavojaus ir sukurtos pramoginiais tikslais. Vis dėlto dauguma sąmokslo teorijų nukreiptos prieš valdžią ar tam tikrą asmenų grupę, kuri kitai visuomenės daliai kelia nepasitenkinimą.
- Sąmokslo teorija ypač suklesti neramiais laikotarpiais. Dėl to jos itin plačiai naudojamos karo Ukrainoje, Izraelio karo su „Hamas“ kontekste, pandemijų ar kitų krizių metu.
- Labai mažai unikalių sąmokslo teorijų. Dauguma jų „atėjo“ iš užsienio ir buvo pritaikytos prie konkrečios šalies konteksto. Pavyzdžiui, Lietuvoje viena populiariausių sąmokslo teorijų, esą Vytautas Landsbergis priklausė KGB, o Sąjūdis iš tiesų buvo komunistų sukurtas produktas.
- Žmonės patiki sąmokslo teorijomis nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ar pajamų. Dažniau sąmokslo teorijoms pasiduoda tie, kurie tiki ir ezoterika: horoskopais, ekstrasensorika ir pranašiškais sapnais. Vis dėlto, išsilavinimas, socialinė aplinka ir pasitenkinimas pajamomis gali didinti atsparumą tikėjimui šiais reiškiniais.
Kaip apibrėžti, kas yra sąmokslo teorija?
Būna pakankamai daug ginčų, kaip tai formuluojama, bet sąmokslo teorija yra įsitikinimas, kad egzistuoja slaptos grupės, sudarytos iš dviejų ar daugiau asmenų, kurios siekia kokių nors piktavališkų veiksmų. Kitas variantas yra sakyti, kad sąmokslo teorijos yra istoriniai arba politiniai aiškinimai, teigiantys, jog dalykai įvyko ne taip, kaip sakoma, o sąmokslo valia.
Kiek platus sąmokslo teorijų poveikis? Jeigu aš arba mano šeima galvojame, kad visi kaimynai prieš mus susimokė ir bando pakenkti, ar tai bus sąmokslo teorija?
Taip. Čia yra sąmokslo teorija, tiesiog ji nėra politinė, todėl daug žmonių ja nesusidomėtų ir ji išliktų tam tikroje paviršinėje būklėje. Viena rimtesnių problemų yra ta, kad pats sąmokslo teorijos reiškinys yra labai nemalonioje ir sudėtingoje sankirtoje tarp visiškai normalių politinių įžvalgų, pavojingų kliedesių, subkultūros, religinių įsitikinimų ir kitokių dalykų. Todėl labai sunku nusakyti, kuriomis sąmokslo teorijoms vertėtų tikėti, kuriomis nevertėtų, kurios yra svarbios, kurios nesvarbios ir panašiai.
Dažniausiai apie sąmokslo teorijas kalbame kaip apie neigiamą reiškinį. Ar yra „nekenksmingų“ konspiracijos teorijų?
Yra toks reiškinys kaip humoristinės (dar vadinamos satyrinėmis – red. past.) sąmokslo teorijos. Jos beveik visada yra visiškai nekenksmingos. Egzistuoja dvi garsesnės. Viena yra įsitikinimas, esą paukščiai neegzistuoja, jie tik valstybiniai dronai, skirti mus stebėti. Ši teorija prasidėjo 2014-aisiais JAV ir toliau veikia. Pagrindinis jos elementas yra tai, kad žmonės ja tiki ironiškai, t. y. apsimeta, kad ja tiki. Bet tada labai sunku atskirti rimtai tikinčius nuo netikinčiųjų.
Vokietijoje yra humoristinė Bylefeldo miesto teorija, esą tai miestas, kuriame niekas niekada nėra buvęs. Vadinasi, Bylefeldas yra išgalvotas ir visi, kurie teigia, kad ten yra buvę, iš tikrųjų yra sąmokslininkai ar jų verbuotojai, bandantys įtikinti Vokietijos piliečius, kad Bylefeldo miestas egzistuoja.
Matote, nekenksmingos sąmokslo teorijos kartais būna teisios. Problema ta, kad valdžia, galios organai ne visada yra geranoriški visuomenei. Pavyzdžiui, jeigu Rusijoje kažkas teigtų, jog nelegalūs darbuotojai yra prievarta užverbuojami į Rusijos batalionus, siunčiamus į Ukrainą, tai būtų galima pavadinti sąmokslo teorija. Nereiškia, kad tai netiesa, ir nereiškia, kad ši samprata iš principo yra bloga. Štai čia prasideda problemos, nes sąvokos įgauna prasmę tik ryšyje su daugumos nuomone, t. y. jos yra alternatyvūs paaiškinimai tiems teiginiams, kurie dabar yra populiariausi.
Ar tai reiškia, kad jeigu iš valdžios būtų daugiau komunikacijos apie procesus, sąmokslo teorijų būtų mažiau?
Komunikacijos trūkumas padidina sąmokslo teorijų sklaidą, nes kai žmonės neturi kokių nors paaiškinimų, jie išgalvoja savų. Kita vertus, pačių sąmokslo teorijų nelaikau savaime rimta problema, kiek gilesnių problemų simptomu. Sąmokslo teorijos suveši tada, kai žmonės jaučiasi bejėgiai, pasimetę, nežinantys, ką reikėtų daryti, kai jaučia, kad jų, kaip asmenų, autonomija, dingsta ar yra prarandama.
Mano nuomone, viena iš priežasčių, kodėl COVID-19 išjudino tiek sąmokslo teoretikų, buvo tai, kad kaukės, karantinas, skiepai ir kiti dalykai jiems labai skausmingai kirto per individualizmo, laisvos valios ir buvimo visiškai laisvu sampratą. Todėl atsirado mintis, kad nėra įprasta atsisakyti visų mūsų norimų dalykų tam, kad kitiems būtų lengviau, o tai yra kažkokio piktavalio sąmokslo, už kurį atsakingas tiek Gatesas, tiek Sorošas, tiek kiti asmenys, siekiamybė.
Tai įrodo, kad sąmokslo teorijos suklesti neramiais laikais?
Taip, ypač tos sąmokslo teorijos, kurios nukreiptos prieš valdžią. Ramesniais laikais labiau suklesti tai, ką aš vadinu įdomiosiomis sąmokslo teorijomis, kuriomis žmonės tiki, nes yra įdomu. Pavyzdžiui, Davido Icke‘o driežažmogiai (sąmokslo teorija, kad pasaulį valdo ne žmonės, o į juos panaši roplių rūšis – red. past.). Jo sąmokslo teorijos išaugos iš įsitikinimo, kad pasaulį valdo piktavalių asmenų grupė. Kadangi ši teorija skambėjo pakankamai keistai, prieš ekonominę krizę, 2006–2008 m., daug žmonių buvo ja susidomėję, ji atrodė įdomi. Po to ši sąmokslo teorija beveik išnyko ir jos nelabai daug liko, lyginant su kitomis.
Dabar populiarios sąmokslo teorijos, kad JAV valdo vaikus valgančių ir adrenochromą (cheminį junginį, sąmokslo teoretikų laikomą iš vaikų kraujo pagamintu jaunystės eliksyru – red. past.) geriančių pedofilų klanas, yra labiau įžemintos, lyginant su 1990-ųjų sąmokslo teorijomis apie „Area 51“. Kai pasižiūrime į 2019 m., kai vyko renginys „Šturmuokime 51-ąją zoną, ji negali mūsų sustabdyti“, ir 2020 m. Kapitolijaus šturmą, kuris irgi buvo paskatintas sąmokslo teorijų, matome, kad reakcija ir nuostatos buvo visiškai kitokios, nors abiem atvejais žiūrint iš šono tai atrodė labai savitai.
Jau paminėjote, kad sąmokslo teorijos gali paskatinti tam tikrus neramumus, tokius kaip Kapitolijaus šturmas. Kokių dar rizikų kyla?
Viena didžiausių problemų yra tai, kad sąmokslo teorijos gali labai paskatinti terorizmą, ypač teroro aktus prieš savo pačių valdžią. Taip pat jos leidžia nusiimti atsakomybę nuo pačios organizacijos problemų, nes tada gali teigti, kad visi tavo organizacijai priskiriami blogi dalykai iš tikrųjų yra netikros operacijos, kuriomis buvo siekiama tave diskredituoti.
Iš esmės, sąmokslo teorijos yra pavojingos, nes kai jomis įtikima, jos lokalizuoja blogį. Pasakoma, kad tai yra taškas, iš kurio sklinda visas blogis ir jeigu šį tašką sunaikinsime, mes viską išspręsime.
Grupės, kurios dažniausiai būdavo tokių dalykų taikiniu, – žydai, prieš kuriuos vykdavo pogromai, homoseksualai, kurie būdavo persekiojami, XX a. 6 deš. tokiu būdu JAV gaudyti komunistai, o Sovietų Sąjungoje – buržuazija ir kontrrevoliucionieriai. Pagrindinės nuostata – kai priešas yra slaptas, bet kas gali būti apkaltintas juo esantis.
Jūsų minėtieji žydai yra grupė, apie kurią nuo senovės yra sukurta turbūt daugiausiai sąmokslo teorijų. Kaip jos išnaudojamos dabar Izraelio karo su „Hamas“ kontekste?
Pasiutusiai. Arabų pasaulyje po Izraelio atsiradimo sąmokslo teorijos išplito labai smarkiai. Dabar dažniausiai girdžiu, esą Izraelis žinojo apie „Hamas“ rengiamą išpuolį ir nieko nedarė, nes tikėjosi taip gauti daugiau įtakos. Tai perpasakota Rugsėjo 11-osios teroro išpuolio versija, kai buvo teigiama, kad George‘as W. Bushas neva žinojo viską apie planą įskristi lėktuvams į bokštus dvynius ir leido tam įvykti.
Kita versija, kad pats Mosadas viską padarė, o „Hamas“ buvo numesta kaltė. Nors tie patys „Hamas“ spalio 7 d. kėlė vaizdo įrašus į „X“ (aš pats juos mačiau) ir tai labai sunku kaip nors kitaip paaiškinti. Bet tai netrukdo žmonėms įtikėti tuo, kuo jie nori.
Situacija ta pati, kaip ir su karu Ukrainoje. Prorusiškų pažiūrų žmonės gali pasirinkti tikrovę, kurioje gyvena, vartoti tik tą informaciją, kuri jiems tinka, ir rimtu veidu kalbėti, kad Rusija tuoj laimės, nors karas eina jau treti metai.
Akivaizdu, kad sąmokslo teorijos žengia koja kojon su propaganda. Ar įmanoma atskirti, kas yra kas?
Ne, propaganda dažnai naudos sąmokslo teorijas, nes jos yra pigus ir lengvas būdas skaldyti visuomenę. Propagandai, ypač juodajai, dažnai nebūtina įtikinti žmones savo naratyvais – šiomis dienomis kuo puikiausiai pakanka įtikinti, kad negalima tikėti jokiais naratyvais. Tai nuostata, kad visi meluoja, todėl niekuo neturėčiau tikėti, o veikti kaip atskiras socialinis atomas. <...>
Pagrindinė problema su sąmokslo teorijomis, kodėl neįmanoma nusakyti, kas yra kas, – visos sąmokslo teorijos yra sukurtos save užrakinančios sistemos. Tai reiškia, kad bet koks sėkmingas sąmokslas turėtų nepalikti jokių įrodymų, jog jis egzistuoja. Vadinasi, jeigu teigi, kad egzistuoja sąmokslas ir nėra jokių įrodymų, tai gali būti priimta kaip įsitikinimas, kad tas sąmokslas iš tikrųjų yra toks sėkmingas, kaip sakai.
Kitas reikalas, kad sąmokslo teorijos yra dažnai pristatomos kaip būdas aiškinti tikrovę, bet jos pirmiausia skirtos paaiškinti ne tikrovę, o blogį. Duosiu pavyzdį: įsivaizduokite, kad jūs atsibundate užrakinti automobilyje, kuris rieda kažkur į priekį. Jūs šokate prie vairo, bandote vairuoti, bet nieko nevyksta – automobilis rieda kaip riedėjęs. Kartasi lėčiau, kartais greičiau. Koks paprasčiausias būdas išgyventi, jeigu negali išlipti iš automobilio? Įtikinti save, kad automobilį slapčia kažkas vairuoja.
Mat slaptos piktavalės galios sąvoka mums yra kur kas malonesnė nei visiško chaoso samprata. Tokiame pasaulyje sunku gyventi, kur kas lengviau tikėti, kad egzistuoja kažkas, kas kontroliuoja situaciją. Vadinasi, tada ji gali būti kontroliuojama, maža to, jeigu už blogą situaciją kažkas yra atsakingas, jį pašalinus ir užėmus jo vietą, galima išspręsti pasaulio problemas.
Metų pradžioje Lietuvą sukrėtė keli įvykiai. Pirmosiomis sausio dienomis Viršuliškėse sprogo butas, netrukus Kaune buvo pagrobta devynmetė. Šios nelaimės taip pat išjudino tam tikras visuomenės grupes, o internete atsirado įvairių įvykių aiškinimų, įskaitant sąmokslo teorijas, kad viskas surežisuota.
Ir anksčiau buvo sąmokslo teorijų apie pedofilų klaną, kontroliuojantį Lietuvą. Problema ta, kad pedofilų grupės iš tikrųjų egzistuoja, nes grupėmis yra lengviau smurtauti prieš vaikus. Pedofilija vyksta, o turtingi žmonės dažnai gali lengviau įgyvendinti tokius nusikaltimus, nes jie turi prieigą prie įrankių, pinigų. Bet klaida, kad nuo to fakto, jog galimai įvyko seksualinio smurto atvejis prieš vaiką, iškart buvo nušokta prie idėjos, kad visa Lietuva kontroliuojama blogio jėgų, kurios dangsto, slapsto ir visaip kitaip padeda pedofilams.
Šis naratyvas, kad valstybę valdo pedofilai, taip pat atkeliavęs iš užsienio. Ar turime visiškai lietuvišką sąmokslo teoriją?
Nemanau. Dažnai idėjos būna atėjusios iš kitur. Galbūt viena labiau lietuviška sąmokslo teorija būtų teiginys, esą [Vytautas] Landsbergis yra kagėbistas ir Sąjūdis buvo įkurtas KGB. Tačiau tai ne itin skiriasi nuo įvairių kitų sąmokslo teorijų, kurias galima rasti toje pačioje JAV ar Rusijoje. Rusijoje yra žmonių, teigiančių, kad Rusijos vadovybė iš tiesų yra JAV dirbanti korporacija, JAV yra žmonių, teigiančių, kad komunistai valdo kiekvieną jų kampą. Tai nėra unikalios sąmokslo teorijos.
Šiemet pasaulyje įvyks kelios dešimtys rinkimų. Kokios žinomiausios sąmokslo teorijos susijusios su rinkimais?
Daugiausia jų yra susiję su Donaldo Trumpo rinkimais. Esą jis yra gėrio jėga, kovojanti prieš pedofilų, kanibalų „deep state“ (slaptą vyriausybę – red. past. ). Taip pat buvo teigiančių, jog Joe Bidenas jam slapta padeda kovoti su „deep state“.
Techniškai teiginiai, kad Marine Le Pen turėjo gauti pinigų iš rusų, irgi yra sąmokslo teorija, tiesiog labiau kairuoliška ir antirusiška, todėl dažnai nepripažįstam kaip konspiracijos teorija. Noriu pasakyti, kad lengviau pastebėti sąmokslo teorijas, kurių politinėms nuostatoms mes visiškai nepritariame, bet tos, kurios mums atrodytų teisingos, yra sunkiau pastebimos.
Koks žmogus ar žmonių grupės tiki sąmokslo teorijomis?
Jei kalbame apie atskiras sąmokslo teorijas, galima surasti, kurios grupės kurioms sąmokslo teorijoms labiau prijaučia – joms tiesiog labiau rūpi. Pavyzdžiui, homoseksualai dažniau tiki, kad AIDS buvo sukurtas laboratorijoje ir panaudota kaip ginklas prieš juos, nes labai daug homoseksualių vyrų 9–10 deš. mirė nuo AIDS. Tuo metu lietuviai bus turbūt vieninteliai tikintys, kad Landsbergis dirbo KGB, nes kitoms šalims Landsbergis nėra toks svarbus. Dešinieji (ne tik neonaciai, bet ir konservatyvūs žmonės) labiau prijaus idėjai, kad pasaulį valdo slaptas komunistų, marksistų ar kultūrinių marksistų sąmokslas. Savo ruožtu kairieji – komunistai, anarchistai – dažniau gali tikėti, kad pasaulį valdo piktavalių oligarchų sąmokslas.
Tačiau jei kalbėtume bendrai apie sąmokslo teorijas, nėra didelio išskirtinumo. Ainius Lašas su kolegomis tyrė, kas labiausiai prijaučia sąmokslo teorijoms. Jie pastebėjo, kad labai smarkiai koreliuoja su tikėjimas kitais paranormaliais reiškiniais ir tikėjimas sąmokslo teorijomis. Kitaip tariant, jeigu žmogus tiki neatpažintai skraidančiais objektais (NSO), aiškiaregyste, pseudomokslu, ir kitais reiškiniais, jis greičiausiai tikės ir sąmokslo teorijomis, nes jis priklauso stigmatizuotam žinojimui – plačiam laukui, kuris apima įvairius žinojimo sampratas.
Neurotiški žmonės, kurie nesugeba išbūti su atvirais atsakymais, taip pat dažniau linkę į sąmokslo teorijas, nes jos leidžia išvengti nerimo, kad nėra kažkokio atsakymo, pojūčio. Puikus pavyzdys yra teiginys, kad NSO egzistuoja. Esą lakūnai juos mato, bet reikalas tas, kad jie ir yra NSO – neatpažinti skraidantys objektai. Niekas neįsivaizduoja, kas ten tiksliai per daiktas, o jeigu kažkas iš slaptųjų tarnybų ir žino, mums niekas nesako. Tai yra atviras klausimas, kuriam gali būti daug atsakymų: galbūt iš tikrųjų nieko nėra, galbūt yra kas nors sudėtingesnio – mes kol kas nežinome. Bet sąmokslo teoretikas tai mieliau aiškintų per ateivius, sudariusius sutartį per JAV ir kitų šalių vyriausybes, kad galėtų grobti žmones. Tada turi uždarą sistemą, kurioje dalykai yra paaiškinti vietoj to, kad turėtų daug atvirų klausimų.
Politikos antropologas, mokslų daktaras Arvydas Grišinas kartu su kolegomis Ainiumi Lašu ir Ignu Kalpoku atliko „Informacinio pažeidžiamumo Lietuvoje“ tyrimą, kuris parodė, kad Lietuvoje sąmokslo teorijomis tiki apie 40 proc. gyventojų. Žmonės patiki sąmokslo teorijomis nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, išsilavinimo ar pajamų. Sąmokslo teorijomis gali pasiduoti tie, kurie tiki ir ezoterika: horoskopais, ekstrasensorika ir pranašiškais sapnais.
Kas padeda padidinti atsparumą tikėti sąmokslo teorijomis?
Išsilavinimas padeda, bet klausimas, ar padeda tai, kad žmogus išsilavinęs, ar kad turi daugiau socialinių galimybių ir yra mažesnė tikimybė, jog jis pateks į labai nerimastingą būklę, pavyzdžiui, turės gyventi nuo algos iki algos? Kuo daugiau žmonės jaučiasi apimti nerimo, tuo labiau jie linkę į sąmokslo teorijas. Nerimas gali būti pagrįstas ir nepagrįstas. Vienoks nerimas atsiranda tada, kai žmogus per daug laiko sėdi feisbuke ir skaito baisias naujienas. Būna, kad žmogui neramu, ar galės išleisti vaikus į mokyklą. Abu šie dalykai skatina sąmokslo teorijas, nes jo leidžia žmogui paaiškinti šią sistemą.
Jeigu turime artimųjų, pažįstamų, kurie yra įtikėję sąmokslo teorija(-omis), kaip su jais tomis temomis reikėtų kalbėtis? O gal apskritai nesivelti į diskusijas?
Yra du variantai. Yra žmonės, kurie tiki dėl nerimo. Kai aš išklausydavau ir priimdavau patį faktą, kad jiems yra neramu, kad jie kažko nežino, jie nusiramindavo ir tada būdavo galima net padiskutuoti. Kartais net pavyksta įtikinti.
Didesnė bėda, kai žmogus net nenori klausytis, bendrauti. Buvo pastebėta, kad nors būti išskirtiniam taip pat gali paskatinti tikėjimą sąmokslo teorijomis. Jeigu žmogus tiki, nes tada jaučiasi išskirtinis, [perkalbėti] greičiausiai nelabai pavyks. Tokiais atvejais net nesiūlau veltis į diskusiją, nes diskutuoti – kaip eiti imtynių su kiaule: po poros valandų tu supranti, kad esi visas išsitepęs purvu, o kiaulei labai patiko.
