Tačiau gydymui reikėtų skirti ypatingą dėmesį. Ne visada medikų rekomenduojami būdai ar vaistai yra patys tinkamiausi. Apie vaikų ligas ir jų gydymą kalbamės su medike dr. Indre Plėštyte – Būtiene.
Gydytoją Indrę Plėštytę – Būtienę pavadinti veiklia moterimi, būtų per maža. Prisistatydama pirmiausiai ji pabrėžia, kad yra dviejų vaikų mama. Taip pat – vaikų ligų gydytoja, vaikų pulmonologė, mokslų daktarė. Kadangi disertaciją rašė vaikų alergijos tema, konsultuoja vaikus įvairiais alerginių ligų klausimais. Taip pat dirba docente Klaipėdos universitete, Sveikatos mokslų fakultete, dėsto dietetiką ir kitus dalykus, susijusius su mitybą.
Klaipėdoje Indrė įkūrė ir pirmąją privačią vaikų kliniką „Mama, aš sergu“ bei sveiko vaiko studiją „Mama, aš esu“. Tad šalia gydytojos, dėstytojos pareigų, moteris dar ir verslininkė. Be to yra ir kelių mokslinių organizacijų tarybos ar įvairių komitetų narė. Pastaruoju metu išrinkta ir Klaipėdos veiklių mamų klubo prezidente. Maža to, moteris jau baigia rašyti ir knygą, skirtą tėvams „Kodėl vaikai serga“.
Kas paskatino rašyti šiomis temomis?
Šiuo metu jau baiginėju rašyti knygą „Kodėl vaikai serga“. Kai pradėjau vesti seminarus tėvams apie vaikų sveikatą, apie tai, kas atsitinka, kai vaikai suserga, pamačiau, kad šių žinių tėvams labai trūksta. Kadangi man be galo įdomi žmogaus imunologija, knygoje bandau perteikti visas žinias apie vaikų imuninę sistemą, visiems suprantama kalba.
Turiu ne vieną idėją kokias dar knygas norėčiau išleisti. Bet smulkiau apie jas dar nenorėčiau minėti.
Skaičiau, Jūsų komentarą viename straipsnyje, jog gydytojai skiria antibiotikus vaikams, nors kai kuriais atvejais, dar būtų galima jų išvengti. Į ką reikėtų atkreipti dėmesį tėvams? Galbūt ne visada su siūlomu gydymu sutikti?
Deja, antibiotikų tema yra labai jautri. Ne tik antibiotikai, bet ir kiti vaistai vaikams gana dažnai skiriami nepagrįstai – arba dėl gydytojų, arba dėl tėvų baimės, o ne dėl to, kad tų vaistų tikrai reikia vaikui. Vaistai tampa savotiška nusiraminimo priemone tėvams, kadangi susirgus vaikui, jiems tenka keisti visus planus. Deja, vaikui duodami bereikalingi medikamentai tikrai jam nepadeda.
Tad, mano nuomone, gydytojai privalo kartu su tėvais tartis, kaip gydyti vaiką, o ne liepti tėvams vykdyti jų nurodymus. Nesiūlau tėvams neklausyti gydytojų, bet prašau tiesiog paprašyti gydytojo paaiškinti, kodėl skiriamas vienas ar kitas vaistas, kokio atsako ir po kurio laiko tikėtis. Galbūt net parašyti, kad gydytojo diagnozė būtų patvirtinama atlikus detalius kraujo tyrimus. Deja, gana dažnai pasitaiko atvejų, kad gydytojai dėl laiko stokos ar dėl baimės suklysti ir prarasti licenciją, „dėl viso pikto“ skiria antibiotikus, negalvodami, kad jų baimė kenkia vaikui.
Be abejo, jei tėvai abejoja dėl vaikams skirto gydymo, jie visada gali pasitikslinti – svarbu nebijoti klausyti savo širdies ir intuicijos. Tai dažnai ir patariu mamoms. Svarbiausia, surasti tokį gydytoją, kuriuo pasitiki visa šeima.
Dauguma tėvų sunegalavus vaikui, pirmiausiai „googlina“. Ar tai labiau padeda, ar kiša koją – tiek tėvams, tiek ir gydytojams?
Neretai gydytojai labai neigiamai reaguoja į tuos tėvus, kurie skaito apie įvairias ligas internete. Neva, tėvai gi ne gydytojai, o aiškina mums, medikams, kaip riekia gydyti. Aš į tai žiūriu kitaip. Tikrai nepykstu, kad tėvai domisi vaikų sveikata. Tik giriu juos už tai. Negimėme viską žinodami, o bent šiek tiek pasiskaityti apie vaikų sveikatą tikrai nėra blogai.
Tik reikėtų suprasti, kad gydytojais paskaičius informaciją internete netampama. Taip, pirmaisiais studijų metais mes mokomės daug teorinių dalykų, bet gydytoju tampama tada, kai pacientui pasireiškiančius simptomus sugebame sujungti į vieną ir diagnozuoti ligą. To mokomės ilgiau nei dešimtmetį.
Neretai tėvai pradeda panikuoti, nes iš vieno simptomo jie klaidingai diagnozuoja vaikui vos ne mirtiną ligą, nors iš tiesų liga nebūna rimta. Tad gydytojo vaidmuo šioje situacijoje – nuraminti tėvus ir ramiai paaiškinti, kur tėvai klaidingai interpretavo perskaitytą informaciją. Manau, gydytojai tokioje situacijoje turėtų būti ir mokytojai ir guodėjai.
Vaiko liga – baimė ir stresas tėvams. Ką jiems patartumėte?
Pirmiausia patarčiau tėvams nusiraminti ir nepanikuoti. Reikėtų savęs paklausti, ko mes bijome ir kaip su ta baime (o ne su vaiko liga) kovoti. Liga yra būtina tam, kad vaiko imuninė sistema vystytųsi tinkamai. Dažnai, kai tėvai prašo manęs padaryti taip, kad vaikas nebesirgtų, aš klausiu jų, ar jie tikrai nori, kad jų vaiko imuninė sistema būtų kvaila, neišsivysčiusi? Tik kovodama su liga imuninė sistema vystosi, įgyja patirties ir atsimena ligų sukėlėjus. Jei vaikas nesirgs, imuninė sistema arba išliks „naivi“, be imuninės atminties, arba pradės kenkti pačiam organizmui ir pasireikš autoimuninės ligos.
Antra, vaikui susirgus, tėvai turėtų tinkamai įvertinti vaiko sveikatos būklę. Jei, pavyzdžiui, vaikas, net ir karščiuodamas, šypsosi, laksto po namus, žaidžia, tikrai reikėtų nusiraminti. Na, o jei vaikas verksmu nuolat prašo pagalbos, atrodo pavargęs, reiškiasi ir kiti sunkios ligos požymiai, reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytojus. Tad tam, kad tinkamai tėvai galėtų įvertinti vaiko sveikatos būklę, reikia įgyti pakankamai žinių, kurias mes ir teikiame.
Sveiko vaiko studijoje „Mama, aš esu“, rengiate kursus tėvams. Kokie klausimai yra aktualiausi jiems šiai dienai? Ir apie ką jiems labiausiai trūksta žinių bei ką jiems nori priminti gydytojai?
Sakyčiau daugiausia tėvams trūksta psichologinių žinių. Neretai pastebiu, kad vaiko liga – tai tik rezultatas to, kad vaiko emocinis pasaulis yra sutrikęs. Be abejo, tokios temos, kaip pavojingos infekcinės ligos kaip meningokokinė infekcija, kodėl vaikas kosėja, skiepyti ar ne mažylį, visada yra populiarios. Nuolat klausiame tėvų apie ką jie norėtų daugiau sužinoti, ir pagal tai organizuojame seminarą.
