Jonas Norvaišas
Nusivylimas virto neviltimi
Europos Sąjungos (ES) paramos pirmas etapas – 2004–2007 metai. Tai žemės ūkio gamybos standartizacija. ES duoda 100 proc. lėšų šitoms investicijoms. Parama buvo diferencijuota: priskaičiuojama suma už sąlyginį gyvulį mažėjo didėjant ūkiui. Žinia ūkininkus pasiekė paskutiniais 2004 metų mėnesiais. Kazimieros Prunskienės paramos administravimo taisyklės numatė paraiškas priimti iki 2004 metų lapkričio 30 dienos ir paramą skirti tik už turimus gyvulius. Tai faktas. Dauguma ūkininkų spėjo paskutinėmis lapkričio dienomis pateikti dokumentus gauti paramą.
Nusivylimas atėjo, kai 2005 metais ta pati parama jau buvo trečdaliu ar net dvigubai didesnė, nes skiriama ne tik už turimus, bet ir už gyvulius, planuojamus 2007 metams. Nusivylimas virto neviltimi paaiškėjus, jog esame įsipareigoję paraiškose duomenų nekeisti. Skirta parama nebuvo perskaičiuota. Tai faktas. Apgautiems ūkininkams teko standartizaciją baigti savo lėšomis.
ES standartizacijos programą K.Prunskienė sužlugdė, ir pinigai atiteko ne tiems, kam buvo skirti. Tai faktas. Gyvulių skaičiui padidėjus nuo 20 karvių iki planinių 36, mėšlidės galas virto srutų duburkiu ir mėšlą išvežti buvo vis sunkiau. Tą, kas turėjo būti padaryta 2007 metais standartizacijos lėšomis, teko daryti modernizacijai skirtais ir savais pinigais. Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) mėšlidės rekonstrukcijai skyrė 8700 litų. Rangovas dėl didelės rankų darbų apimties ir priklausomybės nuo oro sąlygų pasiūlė projektą vykdyti savo jėgomis ir pažadėjo pagelbėti technika. Statyba užsitęsė. Standartizacijos projektą pavyko baigti paskutiniais modernizacijos metais.
NMA pinigų neišmokėjo ne todėl, kad blogai atlikti darbai, bet todėl, kad didesnė dalis jų padaryti šeimos jėgomis, kad už prekes ir paslaugas apmokėta be konkurso, kad darbai neparodyti ataskaitiniais laikotarpiais. Tinkamų išlaidų apmokėjimui liko mažiau nei 2 tūkstančiai. Atmetus 400 litų delspinigių už praleistą prašymo terminą, sumokėjus už reklamą 150 litų, dar apdraudus mėšlidę ir įsipareigojus penkerius metus teikti ataskaitas apie išmokas draudimui, teko paramos geranoriškai atsisakyti. Negavus pinigų už mėšlidę, geranoriškai teks atsisakyti žemės valdų modernizavimui skirtos paramos, kuri sudaro 50 proc. sąmatinės darbų vertės, aikštelės prie fermos asfaltavimui ir fermos stogų rekonstrukcijai. Modernizacijos 2007–2013 metų ES paramos etapas taip ir liks neįgyvendintas, ir tai liudys duobėta, purvu pražliugusi aikštelė prie fermos ir kas metai remontuojami skylėti fermos stogai.
Tereikėjo geranoriškumo
Antras etapas jau administruojamas pagal Kazio Starkevičiaus taisykles. ES paramos tikslas buvo suvienodinti konkurencines sąlygas kaime ir sudaryti sąlygas vystytis viduriniam visuomenės sluoksniui – valstybės stabilumo ir visuomenės gerovės garantui, kas būtina kuriant gerovės visuomenę be skurdo ir socialinės atskirties. Deja, jos buvo palankesnės stambiesiems ūkiams ir per daug sudėtingos smulkiesiems ir vidutiniams ūkininkams bei pieno gamintojams. Pagal tas taisykles stambieji ūkių savininkai gavo kur kas didesnę paramą vienam hektarui nei smulkieji ir vidutiniai ūkininkai. Tai faktas. Smulkieji ir vidutiniai ūkininkai – potencialūs vidurinio sluoksnio atstovai – iš tos programos eliminuoti. Skolos ir nebaigti standartizacijos darbai neleido imtis naujų projektų. Negalima užmiršti ir fakto, kad Lietuvos pieno gamintojai priversti pieną parduoti pigiausiomis kainomis Europoje.
Jie visada balansavo ant bankroto ribos ir nuosavų lėšų sukaupti investicijoms negalėjo ir negali. Karvių bandos ir primelžtas pienas sumažėjo tris sykius, palyginti su anais laikais. Jo gamyba nebesiekia 1916 metų lygio ir mažėja toliau. Tai faktai iš Statistikos departamento. Krizės metais ūkininkai, dirbantys valstybinę žemę, turėjo ją išsipirkti K.Prunskienės komisijos nustatytomis rinkos kainomis. Ji buvo apie du kartus didesnė už faktinę rinkos kainą toje pačioje vietovėje.
Tai liūdnas faktas iš krizės metų, įklampinęs į skolas smulkiuosius ir vidutinius ūkininkus, kurie ir taip skendo skolose. Krizės metais ES rekomendavo paremti smulkiuosius ūkius ir pieno gamintojus negrąžintina paskola jų produkcijos konkurencingumui palaikyti. Lietuvos Vyriausybė vienintelė neskyrė nė lito. O tereikėjo geranoriškumo, kad vietoj negrąžintinos paskolos valdiška žemė būtų perleista ją dirbantiems ūkininkams. Siekdama padidinti smulkiųjų gamintojų ir ūkininkų konkurencingumą, ES numatė paramą ir lengvatas jiems statytis 30 kW elektros jėgaines, tarp jų ir saulės, su sąlyga, jei pagamintos elektros savai gamybai sunaudos daugiau nei 50 proc. Lietuvos Vyriausybė tomis lengvatomis pamalonino piniguočius ir leido jų statytis šimtais be jokių apribojimų ir sąlygų. Tai faktas. Tikriausiai tarp jų smulkiųjų ūkininkų ir pieno gamintojų nėra nė 10 proc.
Kaimo gyvybės šaknis nukirsta
Melioracija – neįkainojamas praeities palikimas, dėl menkų eksploatacijos lėšų nyksta negrįžtamai. Keli stambieji ūkiai, pasinaudoję tomis menkomis lėšomis, skundžiasi, kad jos turėtų būti nors keturis kartus didesnės. Mažiems ūkiams kelią prie tų varganų lėšų pastoja būtinumas dalį darbų apmokėti savais pinigais ir kooperuotis, nes melioracinės drenažo sistemos apima ne vieno ūkininko valdas. ES moduliacijos įstatymas Lietuvoje pateiktas kaip diskriminacinis, nors skirtas stambių, vidutinių ir smulkių ūkių gaminamos produkcijos savikainai suvienodinti. Pasaulio prekybos organizacija davė sutikimą paremti smulkiuosius ir vidutinius gamintojus, ūkininkus bei pieno ūkius.
Europos Taryba priimdama trečią paramos etapą 2014–2020 metams tuo pasinaudojo ir ne tik padvigubino paramą šitai kategorijai gamintojų, bet ir valstybėms narėms rekomendavo jiems skirti negrąžintinas paskolas gaminamos produkcijos konkurencingumui didinti. Valdžia, labiau remdama stambiuosius ūkius, nukirto kaimo gyvybės šaknį. Mažieji ūkiai bankrutuoja. Dauguma kaimo vaikų uždarbiauja Ispanijoje, Norvegijoje, net Lenkijoje, o likusieji mina takus į naujųjų dvarponių sodybas. Lietuvos kaimas panašėja į carinės Rusijos baudžiavinį kaimą po Piotro Stolypino reformų. Lietuvos valdžia už ES milijardus sukūrė latifundinį žemės ūkį ir su visa ES milijardine parama, technika, technologijomis suka į viduramžius. Naivu manyti, kad didieji Europos politikai viso to nemato ir nesupranta, jog Lietuvos politika kardinaliai skiriasi nuo ES žemės ūkio politikos.
ES tikriausiai mažins paramą, kad įtikintų Lietuvos veiksnius, jog milijardai duodami ne milijonieriams veisti, bet viduriniam visuomenės sluoksniui įsitvirtinti kaime ir ten mažinti socialinę atskirtį bei skurdą. Visa tai paaiškina, kodėl didėjant bendram visuomeniniam produktui Lietuvoje turtingi darosi dar turtingesni, o socialinė atskirtis ir skurdas gimdo savižudybių priežastis – bejėgiškumą, nepasitikėjimą, nusivylimą, baimę, neviltį, beteisiškumą, depresiją. Todėl Lietuva pirmauja milijonieriais, pakaruokliais ir emigrantais, tenkančiais šimtui tūkstančių gyventojų. Tai faktas. Faktai nereikalauja įrodymų, jie reikalauja pripažinimo. Šiandien didžiausia klaida manyti, kad Europos politikai šitų faktų nežino, nesupranta, nemato, jų nepripažįsta ir nedaro išvadų. Išvados tikriausiai padarytos. Tik Lietuvos valdantieji dėl šitų išvadų ir faktų nei sau, nei bičiuliams negadina gyvenimo. Žaliaakėmis apsistatę, nugvelbia, ką pamatę, gyvena gerai ir ruošiasi gyventi dar geriau. Tai prielaida. Galima padėti tam, kam galima padėti. Čia toks posakis.
