Prieš Lietuvai vadovaujančių politikų akis šiandien – sunkiai sprendžiami klausimai. Jų daug. Vieni mažiau, kiti daugiau svarbūs, tačiau svarbiausias iš jų, ir vargu ar dėl jo kas nors ginčysis, yra nepriklausomos Lietuvos valstybės saugumas.
Kas jį užtikrina? Šis klausimas, įvairių mažesnių bei didesnių Maskvos grėsmių akivaizdoje neleidęs mums ramiai miegoti jau nuo išsilaisvinimo pradžios, ypač paaštrėjo Rusijai užpuolus tokioje pačioje padėtyje esančią nepriklausomą Gruziją. Ir kas ją gynė? Tik patys gruzinai. Na, gal ir ne visiškai vieni, buvo ir šiokia tokia Amerikos pagalba: ginklai, apmokymas juos naudoti ir patarimai, kaip karo lauke kautis. Bet kautynėse amerikiečių nebuvo. O visas kitas Vakarų demokratinis pasaulis tik garsiai šaukė, ir, deja, ne visada gruzinų naudai. Kodėl jūs rusus išprovokavote, girdėjosi kai kurių garsių bei įtakingų Vakarų politikų tokie ir panašūs gruzinams net priekaištingi klausimai. Žinoma, buvo ir nuoširdžių, gruzinus užstojančių, žodžių. Jie gal bent iš dalies lėmė ir puolimo sustabdymą, tačiau du Rusijos užimti Gruzijos valstybei priklausantys žemės gabaliukai turbūt Maskvos priklausomybėje ir pasiliks. Tai va, ir gynyba. O Lietuva, su dabar turimomis jėgomis, negalėtų rusams pasipriešinti nė tiek, kiek Gruzija, nepaisant, ką krašto apsaugos ministras Juozas Olekas besapaliotų.
Tiesa, Lietuvos padėtis šiek tiek kitokia. Ji ES ir NATO narė. Jos erdvę žvalgo Zokniuose nuolat budintys penki NATO lėktuvai, šiuo metu – amerikiečių dalinys, tačiau apie gynybą išpuolio atveju paklausus, kol kas NATO vyriausieji, tarp jų – ir JAV prezidentas George Bushas, mums prieš akis pamojuoja tik NATO nares viena kitą ginti įpareigojantį penktąjį sutarties straipsnį. Kas, kada ir kur užpultą kraštą nuo priešo apgynė popierius panosėn kaišiodamas? Mums reikia stiprios, galinčios užpuoliką sustabdyti bandant jam peržengti sieną, Lietuvoje akivaizdžiai matomos NATO jėgos. Ir jos reikia dabar, kad Rusijai nekiltų noras ir mūsų žemėje Gruzijos „maršą“ pakartoti.
Bet, deja, čia mes jau pasimetę. Įsileisti NATO dalinius į Lietuvą ar ne – viena kitai į atlapus įsikibusios dėl to dabar purtosi dvi stiprios grupės Seime. Kuri laimės? Na, gal tai ne tiek svarbu dabar, Seimo kadencijai baigiantis, kai nebėra laiko nė sprendimui priimti, tačiau labai svarbu, kokios galvosenos bus spalio 12-tą išrinktas naujas Lietuvos Seimas. Viešpatie, pasigailėk, jeigu NATO dalinių įkurdinimo Lietuvoje priešininkai laimėtų. Tad ne tik spauskim nykštį, bet eikim į rinkimus ir balsuokim už tuos kandidatus, kurie suvokia, kad nei Lietuva pati nuo rusų išpuolio apsigins, nei apgins ją NATO sutarties penktasis straipsnis. Tai galės padaryti tik stiprus šios organizacijos dalinys, ne tūnantis kur nors kitur, nuo Lietuvos už tūkstančio ar daugiau kilometrų, dar net neparengties padėtyje, bet tik įkurdintas Lietuvoje, žinoma, kartu ir Lietuvos kariuomenės daliniams į kovą įsijungus, ir, reikalui esant, vėliau pagrindinėms NATO jėgoms į talką atvykus.
Bet tokiu atveju kovos gal net ir neprireiktų, nes vien tik NATO karinio dalinio Lietuvoje buvimas gali priešą nuo išpuolio sulaikyti. Akivaizdinis karys, jau ne popierius. Tad tik toks naujo Seimo sprendimas ir į jį teigiamas NATO atsiliepimas teužtikrins Lietuvos nepriklausomos valstybės saugumą. O Seimą gi mes patys renkam.
Kitas svarbus klausimas – Ignalina. Ši branduolinė elektros energijos gamykla nėra tik pigiai elektros srovę gyventojams tiekianti paprasta įmonė, bet ir didelė Lietuvos nepriklausomos ekonomijos dalis. Ji – kartu ir ginklas prieš Rusiją?
Žinoma, ne karinis, bet ekonominis, ginantis Lietuvą nuo Rusijos okupacijos šioje srityje. O ji – tai irgi puikiai žinom – glaudžiai susieta su politine įtaka, per kurią Kremlius siekia be tankų Lietuvą sau susigrąžinti. Sutartis su ES įpareigoja Lietuvą jėgainę uždaryti. Ir jau kitais metais. Lietuvos Vyriausybė tokio, visaip nuostolingo, žingsnio žengti nenori. Tačiau sutartis turi būti vykdoma, į nieką neatsižvelgiant. Todėl pasimetę mes ir čia. Vieni, įskaičiuojant ir prezidentą Valdą Adamkų, už jos uždarymą, kiti – už darbo pratęsimą, kol bus pastatyta nauja, ir kaip nors iš ES vadovų tai išsireikalauti.
Daug žodžių dėl to nuplasnojo Lietuvos erdvėje ir skardenosi popieriuose. Sklando jie ir po visą Europą, tačiau kol kas atsimušdami kaip į sieną. Briuselis griežtai sako – ne. Spalio 12-tą referendumo būdu bus ieškoma visuomenės nuomonė. Laukčiau jos teigiamos. Nors, pagal referendumo užduotį, ji ir neįpareigojanti, tačiau būtų didelė atrama Lietuvos Vyriausybei derantis su Briuseliu. O derybas laimėjus, Lietuvos gyventojams gal net dešimtmečiui liktų pigi elektra ir stiprus smūgis Maskvai, ginantis nuo jos, Lietuvos saugumui taip pat pavojingos, ekonominės įtakos. Tad kodėl neparemti tokia kryptimi į Seimą sukti žadančių kandidatų? Tikrai Lietuvos naudai.
Daug klausimų buvo kelta ir dar dabar jie garsiai skamba apie ydingą Seimo rinkimų sistemą. Ji liko nepajudinta. Tačiau braškėti lyg ir pradėjo. Rinkimuose reikėtų paremti tuos kandidatus, kurie apie jos ketinimą bent galvoja. Jau daug kartų įrodyta, kad rinkimų sistemos nepakeitus, Seimas niekada nebus išrinktas rinkėjų, bet partijų vadovų padiktuotas. Tai jau daugiau negu aišku.
Dar daug naujam Seimui nagrinėtinų ir spręstinų uždavinių galėčiau priskaičiuoti ir Lietuvos vidaus, ir užsienio politikoje, kaip pvz., neišspręstą užsienyje gyvenančių lietuvių pilietybės klausimą, valstybės sąrangos pertvarkymą, naują mokesčių sistemą, žymių pakeitimų seniai laukiančias švietimo, sveikatos ir teisės dabartinių pareigūnų nugyventas sritis. Bet tai jau kitam kartui, jeigu pasitaikys proga.
Tačiau jeigu naujas Seimas pasiryžtų nuodugniai išnagrinėti bent šiuos tris čia išryškintus klausimas dar šiais metais pirmojoje sesijoje ir išspręstų čia mano įtaigautomis kryptimis, garsiai teigčiau: ne be reikalo balsavau, nors ir tik už pavienį, man visiškai nepažįstamą, kandidatą, nesąmoningai įbruktas į man nežinomą, man bereikšmę, apygardą. Dar ir dėl to jau seniai trimituoju už rinkimų sistemos pakeitimą. Ir taip, kad aš galėčiau balsuoti savo gimtinėje, pažįstamoje aplinkoje, už pažįstamą kandidatą, ir ne partijos vadovybės primestą, bet išrinktą apygardoje gyvenančių piliečių, kur ir mano balselis galėtų būti priskaičiuotas.