Pirmąjį šių metų ketvirtį į recesiją pasinėrė ir antra pagal dydį euro zonos ekonomika – Prancūzija. Italijoje nuosmukis tęsėsi jau šeštą ketvirtį iš eilės, o ekonomistai prognozuoja, kad visos euro zonos ekonomika taip pat toliau traukėsi. Tarp didžiųjų euro zonos valstybių liko tik viena Vokietija, kurios ekonomika nuosmukio išvengė, tačiau ir jos BVP padidėjo mažiau nei tikėtasi – tik varganus 0,1 procento. Tačiau kodėl blogų ekonominių ir politinių naujienų kontekste brangsta Europos valstybių obligacijos ir įmonių akcijos?
Viena pagrindinių priežasčių, leidžiančių ramiau vertinti euro zonos perspektyvas ir rodančių, kad euro zonos recesija neužsitęs, yra besikeičiantis Europos Centrinio Banko (ECB) vaidmuo. Nuo praėjusių metų rudens jis prisiėmė daug didesnę atsakomybę valdant euro zonos skolų krizę. Visų pirma, jis įsipareigojo (neribotai!) pirkti pagalbos paprašiusių valstybių obligacijas ir taip stabilizuoti jų skolinimosi kainą. Kol kas ECB nė vieno papildomo euro šiam tikslui neišleido, tačiau vien žinia apie tokį „paskutinio skolintojo“ vaidmenį buvo pakankamai reikšminga, todėl daugumos valstybių skolos kaina sumažėjo.
Šį mėnesį ECB iki istorinių žemumų, tai yra, 0,5 proc., sumažino bazinę palūkanų normą. Dar svarbiau – jis užsiminė, kad ateityje gali nustatyti neigiamas palūkanas komercinių bankų indėliams, laikomiems centriniame banke. Šiuo metu komerciniai bankai ten neįdarbinę laiko daugiau nei 100 milijardų eurų, o prieš pusmetį ši suma siekė beveik 800 milijardus eurų. Pagrindinis tokios ECB ketinimo motyvas – tai noras paskatinti kreditavimą, ypač pietinėse Europos valstybėse. Tikėtina, kad centrinis bankas pasiūlys ir instrumentų, skatinančių euro zonos komercinius bankus išduoti daugiau paskolų smulkiam ir vidutiniam verslui.
Netgi šių metų pradžioje nerimą kėlę politiniai įvykiai panikos finansų rinkose nesukėlė. Kipro gelbėjimas ir jo bankų restruktūrizavimas, vis labiau šlubuojanti ir kelio nerandanti Prancūzijos ekonomika, Portugalijos Konstitucinio teismo išaiškinimas, kad biudžete numatytos taupymo priemonės prieštarauja konstitucijai ir turi būti atšauktos – visa tai finansų rinkose buvo sutikta ne tik be panikos, bet netgi su lengva euforija. Ir Italija, ir Ispanija dviejų metų laikotarpiui gali pasiskolinti už maždaug tik 1,5 procento siekiančias palūkanas, o Portugalijos skolinimosi kaina nukrito į žemiausią lygį per pastaruosius trejus metus. Nuo metų pradžios brango ir beveik visų euro zonos šalių akcijos, o Vokietijos akcijų indeksas sumušė visų laikų rekordus.
Kaip galima paaiškinti tokią investuotojų reakciją neigiamų ekonominių naujienų kontekste? Be agresyvios ir teigiamus lūkesčius kurstančios ECB monetarinės politikos, matoma ryškių pokyčių požiūryje į fiskalinę drausmę. Tikėtina, kad Ispanijai, Portugalijai ir Prancūzijai bus suteikta daugiau laiko pasiekti iškeltus biudžeto deficito mažinimo tikslus. Tai leis atsikvėpti labiausiai pažeistoms euro zonos valstybėms, ir turės mažesnį neigiamą poveikį jų ekonomikoms. Griežčiausios fiskalinės konsolidacijos laikotarpis – jau praeityje.
Žinoma, rizikos židinių ir progreso stabdžių Europoje išlieka pakankamai daug. Verslo lūkesčiai kol kas nerodo atsigavimo, Kiprui greičiausiai pirmojo pagalbos paketo neužteks, pagalbos stiprinant bankų kapitalą turbūt prašys ir Slovėnija. Vokietija vis dar priešinasi bankų sąjungai, o artėjant jos parlamento rinkimams sunku tikėtis iš esmės situaciją keičiančių sprendimų. Mažesnis spaudimas įgyvendinti taupymo priemones, bei, tikėtina, antrąjį pusmetį atsigausianti euro zonos ekonomika gali prislopinti ir būtinų struktūrinių reformų įgyvendinimą. Vis tik, Europos politikai ir ECB parodė tvirtą ryžtą išsaugoti bendrą pinigų sąjungą, Lietuvos politikams belieka išlaikyti ryžtą tapti pilnaverte jos nare.
