Iš visų beviltiškų klausimų šitas, ko gero, yra pats beviltiškiausias. Ir vis dėl to... Juk kol į jį neatsakai, ką bedarytum – viskas nesąmonėm virsta.
O nieko nedaryti irgi neišeina – neišgyvensi. Taip ir sukamės užburtame rate tarp savaiminės ir suvoktos nesąmonės. Teoriškai - net juokinga.
Praktiniame lygmenyje tai anaiptol neatrodo linksma. Kokios čia linksmybės, kai žinai, kad elektros kaina Lietuvoje yra tarp aukščiausių Europoje, o vidutinis atlyginimas – tarp žemiausių? Ar ima juokas, pagalvojus, jog elektra mums tapo prabangos preke? Šildymas, benzinas, netgi maistas – sąrašą galima tęsti ir tęsti. Viešai skelbiama, kad kasmet mažėja abiturientų. Apibendrinus – mes nebeišgyvename.
Tokiais atvejais paprastai yra dvi išeitys – emigracija arba reformacija. Pastaroji vėlgi galima dvejopai – rinkimų keliu (taikiai) arba per kraują. Galimi ir tarpiniai variantai, pastaruosius du maišant įvairiomis proporcijomis – kaip tik tokiu laikyčiau Nepriklausomybės atkūrimą ir ištrūkimą iš sovietinės okupacijos.
Tačiau ar įvyko pati reforma? Ar pasikeitė valdančioji struktūra, pagaliau – ir patys valdytoja?
Pagal gautą rezultatą – greičiausiai ne. Kaip tada, taip ir dabar valdančioji klasė „dirba Lietuvai“, o likusieji arba randa būdų kaip prie jos prisišlieti – juk ne veltui esame „švogerių tauta“, arba nebeišsilaiko ir važiuoja iš tokios valstybės lauk, taip labai susilpnindami realios reformos galimybę. O reforma būtina, nes resurso tautos išlikimui lieka vis mažiau. Klausimas „ką daryti?“ darosi aštrus, it skustuvas.
Mano nuomone, nekenktų susivokti, kas iš tikrųjų vyksta? Ar tikrai čia Europos Sąjunga tokia klastinga ir kalta, o vienintelis jos tikslas yra nuskurdinti provincijas? Aš asmeniškai tuo netikiu. Greičiausiai viskas yra gerokai paprasčiau – Briuselio biurokratai skirsto lėšas įvairiems projektams įgyvendinti per vietinius tų šalių biurokratus, kuriose tie projektai vykdomi. Vykdomi jie ar ne – atskiras klausimas, tačiau pinigai skiriami ir už juos anksčiau ar vėliau reikia atsiskaityti. Tam dirba didžiulė specialistų gauja, kurie už šitų „reikalų“ sutvarkymą dar ir atlygį gauja (užtat ir gauja). Projektai nuo to ne itin pajuda iš vietos, bet ataskaitos atrodo gana įtikinamai. Na, šitą sugebėjo ir sovietmečio biurokratai, mokėję rašyti rusiškai. Dabartiniai gali ir angliškai – kad tik tiek to vargo būtų?
Tokiu būdu etatiniai valdytojai, nepriklausomai kokia partija ar koalicija laimi rinkimus, tvarko (administruoja) lėšas ir rašo ataskaitas, „švogeriniai“ patikėtiniai ir jų verslai tas lėšas įsisavina (koks tinkamas žodis!), o toliau – krizė, krizė ir dar kartą krizė su pakrizenimais.
Galim keikti Europos Sąjungą, galim amerikiečius su visa Amerika – vargu bau padės. Nes ne jų reikalas vietinius mūsų „abrozdėlius“ tvarkyti. Ką mes išsirenkame – su tais jie ir dirba. Aišku, „mūsiškiai“ vis pabaugina, kad „jei ne mes – rusai vėl ateis“ (konservatoriai šitą melodija taip „uždrožę“, kad turbūt nė patys nebetiki, bet vis tiek suka ir suka plokštelę ratu), ir gal ne kiekvienam premjerui, nuvažiavus į JAV būtų sudaryta galimybė pradėti darbo dieną Niujorko biržoje ar įžiebti trispalvę Times skvere vietoje Coca – Cola reklamos, bet išlaikant dalykinį partnerystės toną, nemanau kad kas nors labai kreiptų dėmesį į tai, kokiai partijai ar kokioms pažiūroms atstovauja tas ar kitas Lietuvos valstybės ar vyriausybės vadovas. Kitaip tariant, kol Lietuva laikysis pasirašytų sutarčių, į vidaus klausimus vargu ar kas labai kišis. Taigi, užuot keikus kitus, verta ir būtina pajudėti patiems.
Kas galėtų išjudinti užpelkėjusią Lietuvos politinę – ūkinę terpę? Nauja dauguma po rinkimų? Greičiausiai, taip. Šansai? Migloti. Protesto mitingai? Na, dabartinė Vyriausybė kadencijos pradžioje nedviprasmiškai parodė, kad turi guminių kulkų, o mes parodėme, kad nesame graikai. Tai kas tada?
O jei parodytume savo partneriams Vakaruose, visų pirma Europos Sąjungoje, kiek neįgali, nekompetentinga ir velniažin kam dirbanti yra Lietuvos valdžia? Jei argumentuotume ir pagrįstume, kad jos branduolį, jos darbo stilių ir turinį – o gal būt ir kadrus – sudaro sovietmečio nomenklatūra, dalinai fizine, o labiausiai paveldimąja idėjine – stilistine prasme. O tai neišvengiamai reiškia bet kurios politinės – ūkinės sistemos nugyvenimą ir nuvarymą į neišbrendamą minusą, ką plika akimi matome ir savo kailiu patiriame konkrečiu atveju. Na, o jei dar ir specialiųjų tarnybų darbuotojų priklausymą žinomam rezervui įvertintume – ar nepasirodytų, kad Europos Sąjunga savo pinigais maitina ne visai lojalią agentūrą? Gi jų išsvajotoji dvipartinė sistema, Mečio Laurinkaus įmantriai pavadinta „krikdemų – socdemų“ ašimi būtų galutinis tokios „nepakeičiamųjų chuntos“ įsigalėjimas, kurią nuversti galėtų nebent stambaus mąsto kataklizmas.
Štai todėl šiandien taip nuožmiai ir klastingai trukdoma į vieną darinį susivienyti visoms antisisteminėms jėgoms. Tačiau neturėtume pamiršti ir to fakto, kad kaip anksčiau jie drebino kinkas prieš Maskvą, kad „neskirs limitų“, taip dabar dreba prieš Briuselį, kad sumažins Lietuvos skolinimosi reitingą – o juk biurokratai patys jokių pinigų neuždirba ir jokios vertės nesukuria, todėl jei jiems bus užsuktas skolinimosi (ir išlaidavimo) kranelis, jų gerovei išties ateis saulėlydis.
Kyla klausimas - ar Lietuvoje išties nėra suprantančių, koks čia vietinių biurokratų ribojimo įrankis neišnaudojamas? Juk tai gal net didesnis ginklas nei visi tie „kompromatai“, kuriais jie baugina vieni kitus. Belieka pasiryžti ir imti juo naudotis – juk prarasti nebe labai yra ką...
