Lietuvos politinės partijos po dviejų Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečių vis dar neturi vieningos pozicijos dėl šalies ekonominio modelio. Postsocialistinis liberalizmas, įsitvirtinęs ne tik dešiniosiose – Liberalų ir Konservatorių partijose, bet ir turintis svarų palaikymą centro – kairiojoje pusėje, propagavo laisvą rinką ir menkino valstybės vaidmenį ekonomikos raidoje. 2008 m. pasaulį ir Lietuvą parklupdžiusi finansinė-ekonominė krizė akivaizdžiai parodė laisvos rinkos ir laukinio kapitalizmo ydingumą. Tai iš esmės reiškė ir šios ideologijos žlugimą. Kartu su laisvos rinkos ideologija pasauliniu mastu buvo demaskuota ir diskredituota vadinamoji finansinė ekonomika, kaip nuo realios ekonomikos, t.y. nuo ūkio plėtros poreikių atsietas pinigų, bankų ir finansų politikos dominavimas.
Pinigų srautų valdymas, jų masės didinimas per finansines – bankines operacijas, nepagrįstas atitinkamu realios ekonomikos – prekių ir paslaugų, gamybos augimu bei su tuo susijusios pasaulinio masto spekuliatyvinės bankinio – finansinio kapitalo manipuliacijos sutrikdė ekonominių procesų pusiausvyrą. Visa tai peraugo į pasaulinę finansinę ir ekonominę krizę. Jos gilumas konkrečiose šalyse tapo labai priklausomu nuo vyriausybių kompetencijos bei pasirenkamų priemonių komplekso krizei stabdyti ir jos pasekmėms švelninti. Čia Lietuvai labiausiai nepasisekė. Nenuoseklios, prieštaringos ir fragmentiškos ekonominės reformos bei priemonės ne tik nedavė laukiamų rezultatų, bet įstūmė šalį į dar gilesnę finansinę-ekonominę ir socialinę prarają. Nepriklausoma Lietuva išgyveno du ankstesnius ekonomikos nuosmukius 1991-1994 m. ir 1998-1999 m. Dabartinė krizė yra jau trečioji. Stebėtina, bet visos jos vyko tai pačiai politinei partijai valdant. Tai reiškia, kad ekonomikos krizė yra kartu ir Lietuvos dešiniųjų partijų bei jų valdžios kompetencijos krizė.
Besikaitaliojančios konservatorių ir socialdemokratų vadovaujamos vyriausybės nesugebėjo ar nenorėjo nuosekliai remtis socialinės (socialiai orientuotos) rinkos ekonomikos principais. Šio modelio esmė – rinkos dalyvių konkurencija ir palankių sąlygų jiems veikti susiejimas su valstybės ir verslo socialine atsakomybe. Socialinei rinkos ekonomikai būdingas privataus ir valstybinio sektoriaus subalansuotas dalyvavimas monopolistinėse ir socialiai jautriose srityse: bankininkystėje, energetikos, transporto, telekomunikacijų, sveikatos, švietimo, mokslo, kultūros ir kituose socialinių paslaugų sektoriuose. Valstybės dalyvavimas ekonomikoje ir socialinėje sferoje turi būti įstatymais reglamentuotas, saikingas, bet pakankamas. Jis būtinas tolygiai ir subalansuotai šalies ekonominei – socialinei plėtrai skatinti.
Valstybės institucijos, visų pirma Vyriausybės yra atsakingos už sėkmingą ūkio plėtrą ir įplaukų į biudžetus bei socialinio ir sveikatos draudimo fondus augimą. Valdžios funkcija ekonomikos srityje negali apsiriboti vien “aritmetiniu” biudžeto lėšų planavimu, jų surinkimu bei paskirstymu. Efektyviai dirbanti Vyriausybė nevykdo nepagrįstų mokesčių „reformų“, kurios naikina verlso konkurencingumą, gausina bankrotus, didina bedarbystę ir kartu mažina mokesčių surinkimo bazę. Taip elgdamasi Vyriausybė pati žlugdo savo prisiimtų socialinių įsipareigojimų vykdymą, ir tada jau nebelieka kitos išeities kaip skolintis, skolintis bet kokia, kad ir pačia didžiausia kaina Lietuvos ateities, mūsų vaikų ir anūkų sąskaita. Kaip tik taip elgiasi dabartinė Vyriausybė, kuri ir dabar neturi jokio supratimo kokį ekonomikos modelį ji kuria, į kurią pusę ji veda Lietuvą. Kol kas jos kursas nei į dešinę nei į kairę, bet visu greičiu žemyn - į ekonominę, socialinę bei politinę prarają, į valstybės griovimą.
Jei valdžios nekompetencijos iššauktas politinis, ekonomis ir socialinis chaosas užtruks ilgiau, Lietuva smuks į dar gilesnę duobę nei 2009 m. pabaigoje (kai BVP sumažėjo net apie 20 % per metus, o bedarbystė jau siekia 15%), šalies ūkiui atsigauti prireiks daugiau metų nei prireikė atkuriant Nepriklausomą valstybę. Tuomet mes ryžtingai keitėme planinę centralizuotą, nuo pasaulinės rinkos ir pažangos izoliuotą socialistinę ekonomiką į rinkos principais grindžiamą. Deja, dėl dažnos vyriausybių kaitos ir daugelio jų vadovų menkos kompetencijos, partinio savanaudiškumo ir populizmo, blaškymosi iš kairės į dešinį ir atgal - Lietuvoje kuriama ekonomikos sistema nuoseklaus socialumo taip ir neįgavo. Apmaudu, jog Pirmosios Vyriausybės Programa, orientuota į socialinės rinkos ekonomiką buvo sekančių kelių vyriausybių ignoruota ir numarinta. Dauguma Nepriklausomybės Akto Signatarų 1990 m. taip ir nesuprato kuo skyrėsi tuomet mano pristatomi Vyriausybės programos tikslai ir ekonomikos modelis nuo iki šiol vyraujančio abstraktaus laisvos rinkos supratimo. Dar liūdniau, kai solidūs Lietuvos politikai ir šiandien kalba ne apie laisvosios rinkos idėjos, o apie rinkos ekonomikos globalų žlugimą, nesuvokdami skirtumo tarp laisvosios rinkos bei „laukinio“ kapitalizmo ir socialinės rinkos ekonomikos. Deja, pastaraisiais metais Lietuva dar labiau nutolo nuo socialinės rinkos ekonomikos kurso. Parodoksalu, jog tapusi ES nare ir harmonizavusi su ja savo įstatyminę bazę, Lietuva neužsitikrino, o pametė europinę ekonomikos orientaciją. Jei nesugebėsime Lietuvoje įtvirtinti gerai sustyguoto socialinės rinkos ekonomikos modelio ir neparengsime jį atitinkančių priemonių rinkai reguliuoti bei socialinėms problemoms spręsti, tai kritinė situacija valstybėje gali ne tik užsitęsti, bet ir dar labiau komplikuotis.
Valstybės reguliojančio vaidmens ir jos socialinės atsakomybės didinimas anaiptol nereiškia pagrindinių rinkos principų silpninimo. Socialinės rinkos mechanizmas ir konkretūs valdžios institucijų veiksmai jį įgyvendinant neturi užgniaužti ar susilpninti privačios iniciatyvos, verslo motyvacijos, paneigti rinkos dalyvių konkurencijos, pakeičiant ją “politine valia”. Socialinės rinkos ekonomika – tai iššūkis valdžios ir valstybės socialiniam jautrumui bei atsakomybei; pilietiškai aktyvios, solidarios ir socialiai teisingos visuomenės sukūrimo prielaida.
Socialinės rinkos ekonomiką Vakarų Europos ir Skandinavijos šalys kuria ne pagal vieną konkretų šabloną, o skirtingai derindamos tiek konkurencinės rinkos instrumentus, tiek ir socialines programas. Didelę įtaką tam turi ir atskiros šalies tradicijos, moralinės vertybės, pasiektas ekonomikos ir socialinių garantijų lygis, jų pobūdis bei keliami ateities tikslai. Minėtos valstybės, skirtingai nei Lietuvos valdžia, krizės akivaizdoje pirmiausiai galvojo apie verslo gyvybingumą, jo konkurencingumą, savo piliečių socialinį saugumą, mažindamos mokesčius, didindamos valstybines investicijas į darbo vietų kūrimą, infrastruktūros plėtrą, eksporto rėmimą. Kaimyninės Lenkijos valdžia pasukusi socialinės rinkos kursu 2009 m. baigia tegul ir neženkliu, bet visgi 1 % BVP augimu. Lietuvos valdžia, nepaisydama nei ekonomikos ekspertų rekomendacijų, nei darbdavių, smulkiųjų verslininkų, profsąjungų nuogąstavimų ir pasiūlymų, pasuko priešinga kryptimi. Jos sprendimų skaudžias pasekmes pajutome visi – studentai, mamos, pensininkai, dirbantieji, be abejonės, verslas, nuo kurio gyvybingumo priklauso valstybės ateitis ir stiprybė. Ar Lietuva atlaikys dar pora dabartinės vyriausybės “naktinių” reformų?
Lietuvos valstybės ekonomikos rūmą kuo skubiausiai reikia ne kosmetiškai padažyti, o iš esmės rekonstruoti. Neišvengiamai teks grįžti prie palankesnių sąlygų verslui (ypatingai smulkiam ir vidutiniam) nuoseklaus kūrimo, skaidrios konkurencijos užtikrinimo ir valstybės bei verslo subjektų socialinės atsakomybės. Šiuos principus būtina įtvirtinti ne laisvai, pagal valdančiųjų partijų norus interpretuojama Konstitucija ir nuolat kaitaliojamais įstatymais, o tvirtais teisinės valstybės pamatais, vienareikšmiu Konstitucijos normų įgyvendinimu ir socialinės rinkos ekonomikos logika.
Ar Lietuvos visuomenė yra subrendusi suprasti ir priimti socialinę rinkos ekonomiką, nesutapatindama jos nei su laukinio kapitalizmo ideologija – laisvąja rinka, nei su sovietiniu socializmu? Tai esminis klausimas. Kol Lietuvos žmonės neperpras socialinės ekonomikos principų ir nepritars jiems, ekonomiškai stiprios ir socialiai saugios valstybės neturėsime. Ir toliau blaškysimės tarp kairės ir dešinės, tikėdami populistų bei vienadienių tautos gelbėtojų rinkiminiais pažadais. Visuomenei būtina suprasti, jog vienintelis protingas pasirinkimas ilgalaikės ekonominės strategijos vis dar neturinčiai ir nuosmukio alinamai šaliai yra SOCIALINĖS RINKOS EKONOMIKOS ĮGYVENDINIMAS. Prie to reikia pereiti nedelsiant.
Kazimira Prunskienė
