Jau aišku, kad euro zonos krizė truks ir visus 2012 metus, nors akcijų rinkos anksti atsigavo – vasarį.
Derybos tarp Graikijos ir bankų dėl Graikijos valstybės skolos jau galbūt baigėsi, tačiau pakankamas bankų dalyvavimas susitarime abejotinas.
O Tarptautinis valiutos fondas (TVF) iškėlė oficialaus sektoriaus skolos sumažinimo klausimą. Tuo buvo pasiųsta žinutė, kad privačių obligacijų turėtojų „apkarpymas“ gali būti nepakankamas norint Graikijai grąžinti finansinį stabilumą.
TVF nerimas pagrįstas, tačiau fondo pasiūlyta idėja įnirtingai atmetama ir taip keliama dar didesnė baimė dėl politinio užkrato – kitos prasiskolinusios euro zonos valstybės gali pradėti reikalauti lygaus traktavimo.
Dabar jau visiems aišku, kad vienas iš didžiausių euro zonos iššūkių kyla iš to, jog tai yra monetarinė, bet ne ekonominė sąjunga. Dėl šios priežasties produkcijos kainų skirtumai negali būti kompensuojami koreguojant valiutų kursus.
Šalia specifinių monetarinės sąjungos problemų yra ir pasaulinė Europos keliamų iššūkių problema – įtampa tarp nacionalinės demokratinės politikos ir globalizacijos. Prekyba, komunikacija ir piniginiai saitai tarp nacionalinių ekonomikų sukūrė tam tikrą priklausomybę, kuri kartu su padidėjusiu pažeidžiamumu dėl finansų rinkų svyravimo apribojo nacionalinių politikų veiksmų laisvę.
Pasaulyje finansinių aktyvų kiekiai tapo tokie dideli, palyginti su nacionaliniais pajamų srautais, kad finansų rinkos pokyčiai gali sukrėsti daugelį valstybių. Pažeistos gali būti net didžiausios ekonomikos, ypač jei jos labai priklausomos nuo skolos finansavimo. Jei dėl tam tikros priežasties finansų rinkos ir/arba Kinijos centrinis bankas staiga atsisakytų JAV iždo vertybinių popierių, smarkiai išaugtų palūkanų normos, o JAV ekonomiką apimtų recesija.
Tačiau buvimas kreditoriumi vis tiek nesuteikia pakankamos apsaugos. Jei JAV apetitas Kinijos eksportui staiga smarkiai kristų dėl finansinės panikos Jungtinėse Valstijose, tuomet Kinija pati atsidurtų rimtoje ekonominėje padėtyje.
Šie tarpusavyje susiję pavojai yra realūs, tad reikia kur kas tvirčiau bendradarbiauti pasaulinės ekonominės politikos srityje. Vis dėlto piliečiai nori suprasti, kas iš tiesų vyksta, svarstyti politinius klausimus ir duoti savo sutikimą pasiūlytiems bendradarbiavimo modeliams. Taigi norint vėl įtraukti rinkas į demokratinį procesą, reikia naujos tarpnacionalinės politikos formos.
Šio iššūkio mastas tampa aiškiai matomas, kai suvokiama, kaip sudėtinga koordinuoti ekonominę politiką net Europos Sąjungoje, tarpnacionalinio bendradarbiavimo srityje pasiekusioje pastebimai daugiau nei kitos valstybių grupės. Nepaisant to, jei globalizacijos procesas nebus sulėtintas ar iš dalies pakreiptas priešinga linkme (tai ilguoju laikotarpiu mažai tikėtina ir nepriimtina), tokia valstybių sienas peržengianti politika, kurią bando apčiuopti Europa, taps pasauline būtinybe.
Tiesą sakant, Europos krizė gali iš anksto parodyti, kas taps pagrindiniu debatų klausimu pirmoje XXI amžiaus pusėje – kaip išsklaidyti įtampą tarp pasaulinių rinkų ir nacionalinės politikos.
CV: Kemalis Dervišas
1996–2001 m. – Pasaulio banko viceprezidenta
2001–2002 m. – Turkijos ekonomikos ministras
2002–2005 m. – Turkijos parlamento narys
2005–2009 m. – Jungtinių Tautų plėtros programos administratorius
Brukingso instituto (JAV) Pasaulinės ekonomikos ir plėtros programos viceprezidentas ir direktorius
