Kažin, ar dažnas mūsų šalies pilietis, balsavęs referendume dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES), yra perskaitęs sutartį ir joje užfiksuotus mūsų šalies įsipareigojimus. Ką gi, atėjo laikas vykdyti tai, ką įsipareigojome, o kitaip tariant – prisiimti tą atsakomybę ir naštą, kurią mums visiems ant pečių užkrovė buvę vyriausieji derybininkai su ES.
Referendume už narystę ES balsus lietuviai atidavinėjo už cento vertės alų ir skalbimo miltelius, o dabar už tą lengvabūdiškumą gali tekti brangiai susimokėti.
Viena opiausių ir kiekvienam bent kiek prie žemės prisilietusiam lietuviui problema – žemės pardavimas užsieniečiams. Kaip gyvenimas Lietuvoje pasikeistų, jei nuo šių metų birželio, kaip numatyta Lietuvos stojimo į ES sutartyje, žemė mūsų šalyje būtų prieinama užsieniečiams?
Niekam, o ypač rimtiems ūkininkams, ne paslaptis, kad iki šiol tie užsieniečiai, kurie norėdavo Lietuvoje įsigyti žemės ūkiui tinkamos žemės, sukurdavo kokią nors uždarąją akcinę bendrovę, kurios vardu ir įsigydavo žemės. Tačiau užsieniečiai anksčiau susidurdavo ir su tam tikromis problemomis – norėdami įsigyti žemės, jie turėdavo rasti žmonių, kurie jiems padėdavo susikurti įmonę, susipažinti su Lietuva. Visas šis procesas būdavo pusiau legalus, todėl iki šiol Lietuvoje žemės yra įsigiję tie užsieniečiai, kurie, mano galva, norėjo rimtai ūkininkauti arba smulkūs spekuliantai.
Neabejočiau, kad, jeigu žemės pardavimas užsieniečiams būtų įteisintas oficialiai, ją supirkinėti tuoj pat pradėtų stambios užsienio kompanijos arba rimti perpardavinėtojai, kurie siektų iš žemės pardavimo labai rimtai užsidirbti. Ir, žinoma, jie žemę perpardavinėtų ne lietuviams, o kitiems užsieniečiams. Nes kažin, ar dažnas Lietuvos ūkininkas išgalėtų už žemę sumokėti užsienio, o ne lietuviškomis kainomis. Juk vargu, ar patys šiandien žinome, kokia reali žemės paskirties kaina mūsų šalyje.
Referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams jau surinkta 300 000 parašų. Būtų labai išmintinga, jei jis vis dėlto įvyktų ir tautai būtų leista pareikšti savo nuomonę šiuo gyvybiškai svarbiu klausimu.
Žinia, dabar iš pačių aukščiausių valdžios tribūnų esame gąsdinami, esą, jei neleisime užsieniečiams įsigyti mūsų žemės, Briuselis taikys žiaurias sankcijas, kurios pirmiausia kirstų rimtiems ūkininkams ir atseit gal net tektų sugrąžinti gautas iš ES išmokas, kurios jau siekia dešimtis milijardų litų.
Bet kas trukdo su Briuseliu derėtis? Juk, kai stojome į ES prieš beveik dešimtmetį, ši sandrauga buvo visai kitokia. Ir Lietuva tuomet buvo kitokia. Kažin, ar dabar paaukotume savo balsus už centą kainuojantį alaus butelį ar skalbimo miltelių pakelį. Esu tikras, kad ne. Todėl, mano įsitikinimu, jeigu referendumo rezultatai bus neginčytini, Vyriausybei tektų sėsti prie derybų stalo su ES vadovais.
Bet dar ir iki referendumo galime šį tą nuveikti. Būtina kovo 10 dieną prasidėsiančioje Seimo sesijoje priimti įstatymų pataisas, kad žemės ūkio paskirties žemės galėtų įsigyti tik fiziniai asmenys. Taip pat derėtų pataisyti įstatymus, kad žemės Lietuvoje galėtų įsigyti tik tie užsieniečiai, kurie mūsų šalyje gyvena nuolatos ir moka mokesčius.
Manau, dabar referendumo labiausiai bijo tie, kurie Briuselyje derėjosi dėl Lietuvos narystės ES, ir tie, kurie pastarąjį dešimtmetį ten nuolatos posėdžiaudavo. Jie greičiausiai puikiai supranta, kad apginti prigimtinius mūsų tautos interesus bus labai sunku, todėl tauta pagaliau gali pamatyti, kad tie vyriausieji derybininkai absoliučiai nieko neišsiderėjo.
Nors netrukus įsibėgės Prezidento ir Europos Parlamento rinkimai, manau, jų vajus neužgožtų rimtos diskusijos su už žemės ūkį atsakingais ES komisarais. Tokia diskusija būtų labai naudinga ir lietuviams ūkininkams, ir jau Lietuvoje sąžiningai ūkininkaujantiems užsieniečiams. Gaila, kad panaši diskusija nebuvo organizuota Vilniuje, Lietuvai pirmininkaujant ES.
Bet laiko dar yra. Juolab, kad jau prasidėjo pakankamai „sveikos“ diskusijos ir tarp Lietuvos politikų. Jau nebekimbame vienas kitam į atlapus, o bandome aiškintis tarpusavyje ir aiškinti tautai, kad ne visas sutartis privalu vykdyti paraidžiui ir besąlygiškai. Dar turime keturis mėnesius. Tą laiką privalome išnaudoti produktyviai, kad vėliau nekamuotų sąžinė dėl prarastos protėvių žemės.
Daug kas laukia Konstitucinio Teismo verdikto. Šioje institucijoje dirba iš tikrųjų aukščiausios kvalifikacijos teisininkai ir Konstitucijos žinovai, tačiau būtų labai gerai, jei jie sugebėtų žemės pardavimą užsieniečiams įvertinti ne tik paraidžiui įstatymams ar tarptautinėms sutartims, bet ir atsižvelgtų į tai, kaip ir kuo gyvena Lietuvos ūkininkai bei ką mums visiems reikštų prarasti šimtus, o gal ir tūkstančius hektarų protėvių iš kartos į kartą išsaugotos žemės.
Kęstutis Daukšys yra Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Energetikos komisijos pirmininkas, Ekonomikos komiteto narys.
