Antrosios prezidento Algirdo Brazausko mirties metinės šiandien vėl sukvietė aukštus šalies pareigūnus į istorines Antakalnio kapines, kur buvo atiduota pagarba vienai iškiliausių Lietuvos asmenybių. Šių metinių proga kalbiname A. Brazausko žmoną Kristiną Brazauskienę.
– Prabėgo dveji metai. Kaip sekėsi susitvarkyti su mylimo vyro netektimi?
– Tos netekties pamiršti iki šiol nepavyko. Liūdesys ir vienatvė išliko. Buvome laimingi. Iki paskutinės minutės tikėjau, kad jis dar gyvens. Dabar užsiėmiau veikla, kuri užima mano laisvalaikį. Ir man šiek tiek lengviau. Įsigijau draugų. Įdomiai praleidžiu laisvalaikį. Labai padeda susitikimai su žmonėmis. Šiltai priima. Nesijaučiu vieniša ir įskaudinta. Ačiū žmonėms, kurie remia ir palaiko.
– Kas bus sunkiausia? Verslas, politika...
– Atsiribojau nuo visų verslų. Yra kam jais rūpintis. O kaip bus, taip bus. Nedraskau širdies dėl to. Bet jei kitiems nesiseka, tada jaudinuosi. Apmaudu, kad skurdi ta Lietuvėlė. Tačiau matau šviesią ateitį. Tikiu ja. Raginu visus nepasiduoti. Viskas susitvarkys ir ateityje bus geriau. Kartu žmonės gali padaryti stebuklus.
– Jums teko perimti visą buitį. Kaip sekėsi susitvarkyti namuose?
– Buitis man ne naujiena. Suprantama, kad esant gyvam vyrui gyvenau šalia Algirdo kaip karalienė. Buvo ir šeimininkė, ir vairuotojas. Tačiau ir iki netekties pati tvarkiausi buityje. O po vyro mirties man padėjo šeimos nariai. Beje, mokykloje įgijau ketvirtą elektros montuotojos kategoriją. Iš esmės mūsų šeimoje anksčiau vyras vadovavo, o aš lempučių patronus sukinėjau. Prietaisus mokėdavau sutvarkyti. Moku viską. Ir santechniką sutvarkyti. Visus vyriškus darbus galiu dirbti.
– Ar po dviejų metų galite ramia širdimi pasakyti, kad A. Brazausko darbai buvo tinkamai įvertinti?
– Jis dar gyvas būdamas neprašė, kad įvertintų jo darbus. Kiekvienas protingas ir save gerbiantis turėtų objektyviai apsidairyti aplinkui ir paklausti – ar padariau viską. Toks buvo mano vyras. Visur liko A. Brazausko pėdsakai. Ministerijose, Seime, prezidentūroje – visur yra likęs jo pėdsakas. Tokio žmogaus Lietuva neišsiugdys dar 100 metų.
– Šiandien Antakalnio kapinėse rinksis daug žmonių. O kaip A. Brazausko atminimą pagerbiate artimoje aplinkoje?
– Artimoje aplinkoje pagerbiame atskirai. Iš pat ryto buvau užsakius, kad man nupintų žolinę juostą. Ant kapo nunešiau baltų rožių glėbį. Pati grožiuosi, kaip gražiai papuošiau kapą. Stengiuosi, kad tie žodžiai „Ir amžinoji šviesa jiems tešviečia“ pildytųsi.
