Pamenate, dar belaukiant XXI amžiaus įvairūs astrologai, parapsichologai, alchemikai ir panašaus plauko veikėjai pranašavo, kaip pasaulis tuoj įžengs į Vandenio – visuotinės taikos ir naujo pažinimo – erą. Deja, visi pranašai kažkur staiga dingo po 2001 m. rugsėjo 11 d. – tarsi į... vandenį? Tada užgriuvo: Afganistanas, Irakas, nesibaigianti intifada Palestinoje, prisimintas Darfuras, vėl plykstelėjo Somalis...
Krikščionybė moko, kad viskas prasidėjo nuo Kaino ir Abelio, antropologai gali papasakoti apie sudėtingą agresijos peradresavimo mechanizmą zoon politicon (išvertus iš lot. k. – visuomeninio gyvūno) smegeninėje, Sigmundo Freudo mokymo žinovai – apie mūsų rūšies norą ne tik naikinti, bet ir susinaikinti... Tad gali pranašauti kiek nori Vandenio erų, tačiau nežinia, kas turėtų įvykti, kad Žemėje baigtųsi karai, greičiausiai joje turėtų tiesiog nebelikti žmonių. Tiesą sakant, tikėjimas Vandenio era nėra XXI a. atradimas. Juk ir XX a. pradžioje daugeliui europiečių atrodė, kad dabar laukia tik taika, o karas, jeigu ir kils, bus trumpas ir greitas – „iki Kalėdų“. Ir nors nuo 1945 m. neįsiplieskė naujo Pasaulinio karo (ar kada nors koks nors taikos judėjimas pastatys paminklą strateginei branduolinei ginkluotei?), bet bendras įvairiausių karų skaičius ne tik nemažėjo – jis nuolatos didėjo. Deja, XXI a. nesirengia atnešti jokių pokyčių, sakau tai su liūdesiu, bet savęs ir jūsų apgaule užsiimti nesinori – žmonija ir toliau kariaus, žudysis, kentės, jokios Vandenio eros horizonte net nesimato. Bet labiausiai nerimą kelia ne tai, kad karas vyks (gal Viešpats bus maloningas ir mus asmeniškai jis aplenks), o tai, koks jis bus. Nes bus kitoks, nei buvome įpratę apie jį skaityti ar matyti. Galbūt dabar, skaitytojau, norėsi sušukti: „Žinau, tai bus karas, kai kausis ne žmonės, o kompiuteriai!“ Deja… Atiduoti kompiuteriams mėgstamiausią homo sapiens užsiėmimą (populiaresnis už jį – nebent dauginimasis)? Nebent dabar – poherojiniu Vakarų saulėlydžiu.
Tad karų visame Žemės rutulyje tyrinėtojai kaip pagrindinį „naujųjų karų“ bruožą išskiria ne kompiuterinės technikos panaudojimą, ne nepilotuojamus skraidančius įrenginius (angl. drone), ne išmaniąją ekipuotę ir asmenines kario kameras-monitorius. Jie teigia, kad vyksta karo asimetrizacija, privatizacija, išvalstybinimas ir demilitarizacija. Paprastais žodžiais tariant, tai reiškia, kad priešininkai karuose pasižymi vis skirtingesnėmis jėgomis ir taktika (nepilotuojami įrenginiai prieš savižudžius-sprogdintojus), kad valstybė praranda turėtą absoliutų monopolį naudoti ginkluotą jėgą (valstybės kovoja ne su valstybėmis) ir vis daugiau į karą veliasi privačių ar korporatyvinių subjektų (samdinystės, privačių karų atgimimas), be to, vis blyškesnės darosi ribos tarp kario ir civilio, karo ir taikos (teroristiniai kovos būdai).
Už trupinį aukso
Anokia paslaptis, kad daugelį iš mūsų kartos bene nuo pirmųjų dienų lydėjo filmai apie karą, juose narsūs sovietų kareiviai pėrė kailį vokiečių fašistams. Ar galima užmiršti tas frontalių atakų scenas, kai nuo sniego pakylantys kariai su garsiu klyksmu „Uraaaaaa!“ bėga link priešo apkasų, vieni griūva pakirsti kulkų, kitus ištaško artilerija, bet naujos bangos vis bėga – Za rodinu, za Stalina! Iki šiol pasidairęs po Lietuvos miškus ir miškelius rasi užžėlusių apkasų zigzagų, prie Vištyčio ežero teberiogso betoniniai nebaigtos „Molotovo linijos“ įtvirtinimai, Vilniaus fasaduose tebesimato kulkosvaidžių serijų pėdsakų ir dar daug kitų karo žymių.
Iš tiesų maždaug nuo XVIII a. pabaigos sunku būtų įsivaizduoti kokį nors kitokį karą nei už tėvynę. Tai Lietuvą tėvynę gynė partizanai, mėgindami atitaisyti 1940 m. klaidą. Tai dėl tėvynės Prancūzijos didybės Napoleono pulkai nukeliavo iki pat Maskvos, tai dėl tėvynės Jungtinių Amerikos Valstijų tėvai-įkūrėjai išvijo raudonšvarkius britus, tai dėl tėvynės Jungtinės Karalystės viešpatavimo tie patys raudonšvarkiai suvarė Pietų Afrikos būrus į pirmąsias koncentracijos stovyklas ir, ką jau kalbėti, dėl tėvynės Vokietijos Adolfas Hitleris norėjo ją padaryti vienintele pasaulio galybe. Jeigu kas nors pasakytų, kad šie žmonės ar jų kariuomenės veikė dėl merkantilinių ar panašių interesų, liktų nesuprastas – tėvynė, homeland, vaterland, patrie! Tėvynės ir tautos meilės įprasminimas karu mums tapo neginčijama aksioma, kartais net neįtikėtina pagalvoti, kad buvo laikai, kai karius į žygius gindavo ne tėvynės meilė, o daug žemiškesni tikslai. Atsiverskime profesoriaus Alfredo Bumblausko „Senosios Lietuvos istoriją“ ir pasižiūrėkime, kaip atrodė senosios Lietuvos karys. Hm, keista – jis laiko rankose ne tik kovos kirvį, bet ir svarstykles – o juk čia karys, ne kokia Temidė! Knyga kantriai aiškina – svarstyklės buvo reikalingos grobiui dalinti, mat dauguma ankstyvųjų lietuvių žygių buvo… plėšiamieji.
O vikingai (taip pat kuršiai), siaubę Baltijos ir Šiaurės jūrų pakrantes – kokią tėvynę jie gynė? Ne, iki nacionalinės valstybės susikūrimo, iki mobilizacijos „išradimo“ (o išrado ją Prancūzų revoliucijos architektai – jakobinai) tautas į karą ginė ne tik kilnus tėvynės gynimo siekis. Ką čia tautas – tiesiog žmones. Dar ne taip seniai karas buvo verslas ne tik ginklų gamybos bendrovėms, bet ir žmonėms, ir jeigu nors kiek domėjotės istorija ar, pavyzdžiui, skaitėte Mikkos Waltari romaną „Mikaelis klajūnas“, turėjote pastebėti – dar Renesanso laikų Europa knibždėte knibždėjo karo samdinių. Beje, anglų kalbos žodis „soldier“ netgi etimologiškai reiškia „kariaujantis už užmokestį!“ O tų laikų samdinystės skaičiai ir apimtis daro įspūdį. Anot Janice E. Thomson, samdomi kareiviai buvo svarbiausia viduramžių eksporto prekė ir viena pirmųjų susiformavusių europinių rinkų. Veikė ištisos privačios kariuomenės, jas valdė Laisvosios samdinystės bendrovės (angl. Free Companies) ar privatūs asmenys ir antai XVII a. privati Albrechto von Wallensteino armija buvo viena iš didžiausių jėgų Europoje – tik samdyk ir siųsk kur nori! Dar įdomu pastebėti – tokių privačių kariuomenių paprastai siūlė regionai, kuriose vyravo feodalinis susiskaldymas: dabartinė Vokietija, Šveicarija, Italija. Tik viena bėda – nesumokėjus samdiniams ar jų bendrovei, toji galinga jėga imdavo ir atsigręždavo prieš patį samdytoją. Ir dar viena problema – samdiniai, ypač jeigu tekdavo kautis su kitais samdiniais, vengdavo mūšių, juk mirtis ar suluošinimas – tai juk sutarties ir pinigų pabaiga! Todėl samdiniai noriau rinkdavosi subtilesnį kelią – užblokuoti priešininko išteklius, tiekimą, lėšas, kad pastarasis pasiduotų, o jo samdiniai noriai pereitų kito šeimininko žinion. Taigi samdytų kariuomenių karai trukdavo ilgai, o juos nusamdęs valdovas vis laukdavo lemiamo mūšio ir vis mokėdavo, kol galiausiai suprasdavo: tikslo pasiekti nepavyko, pinigai irgi baigiasi…
Ilgainiui karas pasidarė per brangus, kad jį būtų galima finansuoti iš privačių lėšų, tiksliau privatus karas ėmė neatsipirkti, mat, kad laimėtum, nebeužteko nusamdyti „laisvąją kompaniją“ augalotų nutrūktgalvių, reikėjo dar ir patrankų (atitinkamai – parako, sviedinių ir t. t.), muškietų, kavalerijos. Valstybės stambėjo, jų apetitai ir kariuomenės didėjo, pavienio kario vaidmuo vis mažėjo. „Laisvuosius“ samdinius pakeitė kitų valstybių „skolinami“ ar „nuomojami“ kariai (XVIII a. pabaigoje užsieniečiai sudarydavo nuo 30 iki 60 procentų valstybių reguliariųjų kariuomenių), bet, susiformavus neutraliteto institutui, galiausiai iškilus ir įsitvirtinus nacionalinės valstybės idėjai, samdinystė tapo kažkuo… nepadoriu. Į karą galima eiti dėl tėvynės meilės, dėl idėjos (no pasaran!), bet dėl pinigų?! Už samdinius kiek ilgiau valstybių pajėgose „oficialiai“ išsilaikė tik jūrų samdiniai – kaperiai, tai yra privatūs laivai, kuriuos valstybės įgaliodavo vykdyti karo veiksmus, dėl to kaperiai gaudavo teisę pasiimti dalį grobio, kartais – net visą (iš esmės tai įteisintas piratavimas). Ne, samdinystė visiškai neišnyko, bet ji, viena vertus, įgavo toleruotiną „profesionalios tarnybos pagal sutartį“ formą (sakykim, Užsieniečių legionas Prancūzijos kariuomenėje) arba nusikėlė, tarkim, į tolimąją Afriką, kur pavieniai narsūs vyrai – laisvieji samdiniai – dažniausiai buvę kolonijinių armijų karininkai, suburdavo pajėgas, turinčias galios nuversti (ar palaikyti) ištisas juodojo žemyno vyriausybes (su beletristine tokių įvykių rekonstrukcija galite susipažinti Fredericko Forsythe'o romane „Karo šunys“).
Galų gale, 1977 m. priėmus 1949 m. Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos Pirmąjį papildomą protokolą, laisvieji samdiniai buvo beveik tiesiai įvardinti karo nusikaltėliais, tą patį pasakė ir Afrikos vienybės organizacijos Librevilio konvencija, pagaliau – netgi Jungtinės Tautos (JT) 1989 m. priėmė specialią konvenciją dėl samdinių verbavimo, pasitelkimo, finansavimo ir mokymo. Tiesa, ji netapo labai populiari. Kodėl, jeigu samdiniai tokie smerktini?
Samdinių atgimimas
„Aš prisiekiu savo ištikimybę Jungtinėms Amerikos Valstijoms!“ – sako, taip prasideda kiekviena diena JAV valstybinėse mokyklose. „Mes saugom Amerikos sieną, mes saugom Amerikos svajonę!“ – pamenate šią dainą iš genialios Barry Levinsono kino satyros „Uodega vizgina šunį“? Mūsų politikai irgi nevengia padejuoti – pasižiūrėkite, kokie visi patriotiški Jungtinėse Amerikos Valstijose, o pas mus to jausmo jau nebelikę. Tačiau įdomu, kam prisiekia ištikimybę ir ką saugo tie tūkstančiai vadinamųjų privačių karinių kompanijų arba privačių saugumo tarnybų darbuotojų, su kuriomis subrangos sutartis sudaro JAV karinės pajėgos. Skaičiai svyruoja apie 150 tūkst. įvairių civilių tarnautojų (pvz., maitinimo paslaugos, įvairios infrastruktūros kūrimas ir t. t.) ir net 60 tūkst. karinio personalo! Privačių karinių įmonių atliekamos užduotys tokios plačios, kad net gali susimąstyti – tai kas kariauja, valstybės ar jos?
Tokiose karinėse bendrovėse noriai laukiami visų valstybių buvę kariai ir karininkai (pastarieji taip pat noriai keičia „oficialią“ karo tarnybą į daug pelningesnę „privačią“), o daugumą jų paprasto personalo sudaro Lotynų Amerikos valstybių piliečiai – samdyti penkis „latinos“ yra pigiau nei, pavyzdžiui, vieną JAV pilietį. „Pilietinė visuomenė“ nesipiktins, jeigu galvą už Irako laisvę padės koks nors Salvadoro ar Kolumbijos pilietis, o ne „mūsų vaikinas“. Ypatingas privačių karinių bendrovių suklestėjimas pastebimas nuo George'o W. Busho kadencijos pradžios. O kritikams, kurie sako, kad tokios „privačios įmonės“ yra beveik nekontroliuojamos, neaišku, kokios valstybės jurisdikcija joms taikoma (mat bendrovės, sakykim, dirba subrangos principu su JAV, tačiau įsteigtos lengvatiniu pagrindu), atšaunama, kad privačios karinės jėgos panaudojimas yra toks pat senas, kaip ir karyba. Reikia nepamiršti, kad su privačiomis karinėmis bendrovėmis subrangos pagrindais bendradarbiauja ne tik valstybės, bet ir tarptautinio verslo įmonės, ypač tos, kurios veikia rizikinguose regionuose (toje pačioje Afrikoje). Būtent privačios karinės kompanijos atsakingos už naftotiekių, dujotiekių, kitų gamtinių išteklių gavybos apsaugą, o kartais – plėtrą labai negražiais būdais: naikina kaimus, pasėlius ir t. t. Atrodo, prieš pusmetį nuskambėjo ir Rusijos pareiškimas, kad „Gazprom“ objektams apsaugoti bus kuriamos specialios įmonei priklausančios ginkluotosios pajėgos. Niekas į jį per daug dėmesio neatkreipė – galimas dalykas, be reikalo. Įsivaizduokime nemalonų scenarijų – po dešimties metų į Lietuvos teritoriją įsiveržia „Gazprom“ ginkluotosios pajėgos, saugančios dujotiekius, einančius į Europą. Staiga naujuoju prezidentu išrenkamas koks nors „patogus žmogus“, vyksta delegacija prašytis į Eurazijos sąjungą. Ir vėl anūkams tektų vargti įrodinėjant okupacijos faktą... Juokauju.
Bet kodėl atgimė samdinystė? Priežasčių daug, tačiau viena iš pagrindinių – patriotinės arba herojinės visuomenės nuosmukis. Nesunku pastebėti – naujieji ginkluoti konfliktai (tas pats konfliktas Irake ar Afganistane) – tai ne nepriklausomybės karai, ne kovos už savo tautos, savo artimųjų laisvę ir gerovę, o tam tikrų, dažnai tolimų paprastam žmogui ir kariui „valstybinių interesų“ įgyvendinimo priemonės. Visuomenė nemato poreikio jiems mobilizuotis kaip 1914 m. ar 1939 m., dar daugiau – visuomenė tokiems konfliktams ir jų eskalavimui priešinasi (pamenate, kokios Jungtinėje Karalystėje vyko demonstracijos prieš karą Irake?), visuomenei tokių konfliktų vertė ir juose sudedamų aukų skaičius – labai abejotinas, palyginti su savo gyvybės ar laisvės verte. Todėl poherojinė visuomenė gana noriai pasiryžusi atiduoti savo aukso trupinius, kad kariautų ir žūtų kiti: profesionalūs kariai, samdiniai. Tegul tik pačią visuomenę politikos vanagai palieka ramybėje.
Mano privatus karas
Jau minėjau, vienas iš svarbių veiksnių, kodėl karas išsprūdo iš privačių rankų ir perėjo į valstybės domeną, buvo išaugusi jo kaina ir nepelningumas, kitas – pačios valstybės sustiprėjimas ir nevalstybinės prievartos grėsmė valstybės interesams (pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos vienas iš argumentų dėl kaperystės uždraudimo buvo labai paprastas: Britanijos laivynas yra toks stiprus, kad kaperių jam nebereikia, o kitų valstybių kaperiai tik daro žalą Didžiosios Britanijos prekybai). Tad valstybei į savo globą aktyviai paėmus beveik visas gyvenimo sritis, o ypač – ginkluotą prievartą išorėje, apie kokį nors savarankišką kariavimą be valstybės sankcijos reikėjo užmiršti. Tokia sistema pasaulyje nusistovėjo maždaug XVII a. viduryje, po 1684 m. pasirašytos Vestfalijos taikos sutarties, baigusios 30-ies metų karą tarp Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės (kartais vartojamas terminas – povestfalinė karo kultūra). Tiesa, užjūrio teritorijose buvo šiek tiek kitaip – ten ypatingos galios buvo įgiję tokie subjektai kaip prekybos bendrovės (prisiminkite „Karibų jūrų piratus“ – filme rodoma Rytų Indijos prekybos bendrovės įtaka nėra iš piršto laužta), savotiškos įmonės, kurias pasitelkdamos valstybės vykdydavo kolonijinę politiką, pritraukdamos ir nevalstybinių išteklių (tai yra bendrovei būdavo suteikiama teisė valdyti kolonijas, o už tai toji turėdavo atsilyginti Karūnai mokesčiais ar pan.) Šios bendrovės turėdavo ir savo laivynų, faktorijų, fortų, sudarinėdavo sutartis, iškilus grėsmei jos galėdavo pasišaukti į pagalbą karališkuosius laivynus ir ginkluotąsias pajėgas. Bet – ironiška – prekybos bendrovės kartais taip išdrąsėdavo, kad net ir metropolijai kariaujant su priešu atsisakydavo stoti į kovą su priešo prekybos bendrovėmis arba kariaudavo tada, kai metropolija jau būdavo pasirašiusi taikos sutartį, tai yra vykdė gana savarankišką politiką. Tačiau, stiprėjant valstybei, ir ši nevalstybinės prievartos forma galiausiai nunyko – privatūs karai baigėsi.
Ir vis dėlto XX a. antrojoje pusėje privatus karas atgimė. Jūs tikriausiai nepatikliai pakraipysite galvą ir paklausite: kaip – atgimė? Juk jeigu karo galutinio valstybinimo priežastis buvo sudėtingėjančios karo technologijos, tai dabar padėtis dar komplikuotesnė: kavaleriją jau seniai pakeitė šarvuotoji technika, atsirado oro pajėgos, raketinė ginkluotė, pagaliau kibernetinis karas ir taip toliau. Ir iš tiesų – tas karas, kuriam ištisus penkiasdešimt metų rengėsi Rytai ir Vakarai ir kuris, ačiū Dievui, mus aplenkė, negalėjo būti privatus. Bet žmonija nori kariauti – ir jai to neuždrausi, nesulaikysi. Todėl įvairiuose trečiuosiuose regionuose kilo aibė netarptautinių konfliktų, išsivadavimo karai pagimdė naujų valstybių, jos galiausiai sužlugo, nesusitvarkiusios su savimi. Taip, ir vėl daugiausia Afrikoje. Čia daugelis karų kovojama ne sudėtinga karine technika, o įvairiais lengvaisiais ginklais – iš jų bene labiausiai žinomas automatas AK–74, paprasčiau „Kalašnikovas“, tų karų simboliu net tapęs „Toyota“ pikapas su pritaisytu lengvuoju kulkosvaidžiu. Šių karų pergalės nesprendžiamos Kursko lankose ar Ardėnų kalnagūbryje, paprastai užtenka įvairių karo vadų grupuočių nuolatinių susirėmimų, ten niekas nenaudoja nei sunkiosios artilerijos, nei tankų. Kariuomenės rūšis iš esmės čia viena – ginkluota gauja, o galingiausias ginklas, kurį ji turi, – granatsvaidis. Deja, ginklų paprastumas nemažina tokių karų žiaurumo ir jų nešamų kančių pirmiausia civiliams gyventojams. Mat šių karų vadeivų grobis – gamtinių išteklių, narkotikų plantacijų ar dalies gyventojų kontrolė. Gamtinius išteklius paskubės supirkti iš demokratinių valstybių atvykę verslininkai, jaunos moterys bus parduotos kaip sekso vergės, o karo vadas taip gaus dar naujų ginklų, dar sustiprins įtaką ir galės prisigrobti dar daugiau. Jeigu norite pamatyti, kaip atrodo tokie kariai, jų ginkluotė ir kovos taktika – rekomenduoju Ridley Scotto filmą, paremtą tikrais įvykiais Somalyje – „Juodojo vanago žūtis“, tiesa, filmas pasakoja labiau apie tai, kaip net ir šauniausi JAV jūrų pėstininkai patyrė pralaimėjimą mėgindami sugauti vieną iš Somalio karo vadų.
Dar vienas fenomenas, kuriuo pasižymi „privatūs karai“ – tai vaikų kareivių išnaudojimas. Pavyzdžiui, Ugandoje dar visai neseniai siautėjo Viešpaties pasipriešinimo armija (VPA) (angl. Lord‘s Resistance Army), jos apie 90 procentų kovotojų sudaro vaikai nuo… 7 metų! VPA juos grobia iš kaimų, iš gyventojų, žiauriausiomis priemonėmis ir narkotikais priverčia kariauti – žudyk arba pats žūsi. Juk vaikas – beveik idealus kareivis: jis nebijo mirties, jis dažnai nejaučia gailesčio aukai, o už „darbą“ atsilyginti galima kad ir kokiu nors blizgučiu. Pirmasis Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje teisiamasis Thomas Lubanga irgi į kaltinamųjų suolą sėdo pirmiausia dėl kaltinimų išnaudojus vaikus kareivius. Deja, kad ir kur žvelgsi į konfliktus Afrikoje ar Azijoje, vaikų kareivių sutiksi visur. Jungtinių Tautų duomenimis, šiuo metu į įvairius susidūrimus yra įtraukta apie 300.000 kariaujančių vaikų (vaikais laikomi asmenys iki keturiolikos metų). Kiek kariauja paauglių (tai yra vaikų iki 18 metų), turbūt sunku net suskaičiuoti. Tad įsivaizduokite, kokių rūpesčių iškyla JT taikdariams, kai reikia veikti regionuose, kuriuose pagrindinės karo pajėgos – vaikai. Ir kaip jie gražiai šypsosi ir čiauška meiliai glostydami savo „kalašnikovus“…
Tikėkimės, kad „privačių karų“ atgimimas nepalies mūsų gimtosios žemės – bet ten, kur tam tikrais momentais žlugo ar žlunga bandymai sukurti ar išlaikyti valstybes – Angoloje, Konge, Somalyje ar net Afganistane (kas žino, ar neteks čia pridurti ir Irako?) – privatūs karai jau klesti. Ir pasaulis nelabai žino, kaip visa tai nutraukti.
Saugokis... nevalstybės!
Šaltojo karo pabaigos euforijos užliūliuota, Vandenio eros belaukianti Vakarų visuomenė tik 2001 m. rugsėjo 11 d. suprato, kad išaugo (o gal išsiaugintas?) toks priešas, kurio per dieną neįveiksi. G. W. Bushas paskubėjo paskelbti „karą terorizmui“, į jį narsiai stojo net ir mūsų valstybė, stengdamasi neatsilikti nuo pasaulio didžiųjų madų ir taip pasijusti svarbia žaidėja tarptautinėje arenoje. Tačiau po rugsėjo 11 d. įvykių taip pat kirbėjo keistas, neįprastas klausimas – o su kuo mes kariaujame? Su „Al-Qaeda“? Kas yra ta „Al-Qaeda“ – teroristų tinklas? O kaip galima skelbti karą teroristų tinklui, jeigu paprastai karai skelbiami valstybėms? Neabejotina, tokie ir panašūs klausimai kankino ir Izraelio galvočius, kai 2006 m. buvo pradėtas karas su „Hezbollah“ ar dar seniau – su „Hamas“. Iš tiesų, kad ir kur žvelgsime, pamatysime, kad didžiosios valstybės kariauja ne viena su kita ir net ne viena su kita per trečiąsias valstybes (kaip kažkada Vietname, Afganistane), o grumiasi su įvairiausiais nevalstybiniais junginiais, kurie arba kontroliuoja tam tikrą teritoriją ( „Hamas“), arba iš viso veikia be teritorijos, vadinasi, yra tarsi… visur. Blogiausia, pažymi amerikiečių komentatorius Williamas S. Lindas, kad valstybės šiuos karus pralaimi. Visais frontais: kariniu – jos nepajėgios laimėti (kas dedasi Irake!) ir net puikiausios karinės technologijos yra tik riboto pajėgumo, kai kalbama apie susidūrimą su viskam pasiryžusiu priešu; moraliniu ir ideologiniu – kovodamos su teroristais valstybės ima riboti savų piliečių teises, ima abejoti pagrindiniais demokratinės visuomenės postulatais – žmogaus teisėmis ( Abu graibo, Gvantanamo praktika). Teroristai ir jų organizacijos atmeta bet kokią povestfalinio karo sampratą: jų kariuomenės – tai grupės fanatikų, jų mūšio laukas – bet kuri gatvė, namas ar aikštė. Jie smogia netikėtai iš bet kur, jų ginklais tampa ir mobilieji telefonai, ir lėktuvai. Jie net nebando tapti kariais, kokie įprastai įsivaizduojami jau keturis šimtus metų: pasitempę uniformuoti kovotojai su laipsnio antsiuvais, išmuštruoti pagal komandą eiti, gulti, šauti… Teroristinis karas įsižiebė ne rugsėjo 11 d. ir ne iš niekur, jo šaknys glūdi partizaniniuose karuose, kurie radosi XIX a. pradžioje (pirmaisiais partizanais oficialiai yra laikomi ispanai, kartu su britais kovoję prieš Napoleoną). Būtent partizanai buvo pirmieji, kurie įrodė, kad jie gali būti jėga, metanti iššūkį didžiulėms reguliariosioms kariuomenėms, įpratusioms santykius spręsti mūšių laukuose, nors partizanai visada esti prasčiau ginkluoti, dažnai nepasižymintys ir rimta karine parengtimi, neturintys juos aprūpinančio užnugario. Kaip tai pavyksta? Bet kurio valstybinės kariuomenės vado tikslas yra kuo greičiau permesti dalinius, sutelkti pajėgas, smogti ir nugalėti priešą – kad karas truktų kuo trumpiau ( „iki Kalėdų“ – prisiminkime operaciją „Audra dykumoje“). Greitis pirmiausia reikalingas tam, kad užduotis spėtum įvykdyti anksčiau už priešą, be to, kiekviena papildoma karo diena – tai didžiuliai ištekliai, reikalingi kariuomenei išlaikyti, tiekimui užtikrinti. Taigi viskas, ko siekė ir siekia iki šiol valstybių kariuomenės – tai kuo greitesnio, kuo efektyvesnio karo. Kariuomenių likimus neretai spręsdavo pavėluotos (arba laimėtos) valandos ir minutės. Partizanai taip kariauti yra ne tik nepajėgūs, partizanams toks karas netgi yra pražūtingas
Tačiau tarp dabartinių teroristinių ir partizaninių karų yra vienas svarbus skirtumas: visi paminėtų partizaninių karų dalyviai partizaninį karą traktavo kaip papildomą, laikiną priemonę, kaip tam tikrą taktikos rūšį, save suvokė ir siekė, kad kiti tai pripažintų kaip okupuotų valstybių pajėgų dalį, stengėsi įgyti kombatanto, arba teisėto ginkluotos kovos dalyvio, statusą, nes jis kartu garantuoja teisę būti karo belaisviu, bet įpareigoja išsiskirti iš civilių ir laikytis karo įstatymų bei papročių. Teroristinių karų kovotojams visi šie statusai ir panašūs dalykai yra neįdomūs ir nesvarbūs.
Ir dar – aptarkime kovojančių pusių motyvaciją. Jeigu paskaitytume, kaip „Al-Qaeda“ kovotojai aprašo savo žygius prieš „kryžiuočius“, pamatytume, kad ten vos ne kaip „Iliados“ ar „Odisėjos“ laikais jiems padėjo ne tik sumanumas, narsa, bet reikiamu momentu įsikišdavo ir pats Alachas, nukreipdavo priešo kulkas ir nutaikydavo savas. Teroristų sprogdintojų bumas, nors taip pat turintis savo gilias istorines šaknis, taip pat rodo, kad antroji pusė yra pasiryžusi viskam, įskaitant ir savo gyvybės aukojimą, o tai, jau minėta, poherojinei liberaliai visuomenei atrodo ir barbariška, ir kvaila. Mūsų pusė siekia kuo daugiau išsaugoti bent savų gyvybių, o naujojo priešo pusei net ir savos gyvybės nėra itin svarbios. Būtent todėl mūsų pusė ir mėgina priversti kariauti kompiuterius – būtent mums yra reikalingi nepilotuojami skraidantys įrenginiai, kameros, precizinio taikymo mechanizmai.
Taigi, bent jau pagal dabartines tendencijas panašu į tai, kad strateginės branduolinės ginkluotės ir supervalstybių galios sukaustytas pasaulis vis giliau panirs į smulkius regioninius karus ir kariukus, o didžiosios valstybės ir toliau pirmiausia stengsis atremti nevalstybinių jėgų antpuolius. Rusija nesusikaus su JAV 2011 ar 2015 m. dėl Sibiro išteklių, kaip kad mėgsta pašūkauti didžiojo kaimyno žiniasklaida. Paradoksaliausia, kad karo tyrinėtojai pabrėžia, jog kažkada tokie karai dominavo – tai buvo viduramžiais, tai yra mes grįžtame į priešvestfalinę epochą. Kas teisūs, o kas – klysta, žinoma, parodys (ne)šviesi ateitis. Tad baigdamas tiesiog norėčiau sukalbėti trumpą maldelę: „Nuo maro, bado ir KARO saugok mus, Viešpatie“, nes apie karą rašyti įdomu, bet ten patekti – visai ne...
